Viešbutyje mus pasitiko malonus šeimininkas ir prigrasino niekam neprasitarti apie itin didelę nuolaidą, mat kiti viešbučio svečiai moka triskart daugiau. Buvome palydėti į gražų, moderniai įrengtą kambarį su didele vonia ir kabeline televizija bei informuoti, kad pusryčiai – ketvirtą valandą ryto, o išsiregistruoti privalome iki šeštos valandos ryto.
Aguas Calientes miestelyje toks išsiregistravimo iš viešbučio laikas visiškai normalus ir priimtinas, mat į Maču Pikču visi išsiruošia anksti, o ir traukinys, grįžtantis į Ollantaytambo, išvyksta taip pat prieš šeštą valandą ryto.
Įsikūrę dar išlindome į gatvę susipažinti su, rodės, visiškai tuščiu miesteliu. Aplink buvo tamsu, tik kelios pagrindinės gatvės apšviestos. Jose išvydome klegančius turistus, bekramsnojančius amerikietiškus hamburgerius ir gurkšnojančius alų bei pisco sour.
Žadintuvas suskambėjo lygiai ketvirtą ryto, bet greitai šoktelėjome iš lovų - juk mūsų laukia Maču Pikču! Penktą valandą bilietų kasa jau buvo atidaryta, o autobuso į Maču Pikču stotelė pilna ankstyvų turistų.
Netrukus kilome aukštyn vingiuodami žaliu mišku, o vėliau net dusdami bėgome siauru takeliu į pirmąją kalvą su terasomis ir mažute restauruota pastoge. Būtent čia atsiveria Maču Pikču panorama, jau tiek kartų matyta fotografijose ir per televiziją, bet vis tiek kasdien pritraukianti po tūkstantį žmonių iš viso pasaulio.
Negaliu apsakyti tos minutės nusivylimo! Kai tik užbėgome neatgaudami kvapo - pamatėme baltą kaip pienas rūką ir nieko daugiau. Raminomės, kad jau tuoj tuoj tas nelemtas rūkas išsisklaidys ir klaidžiojome po kalvą, stebėdami ramiai žolę kramsnojančias lamas.
Sutikome profesionalų fotografą, berymantį vienoje terasoje, jis jau keletą dienų stengėsi nufotografuoti Maču Pikču anksti ryte, kol po jį dar nežioplinėja būriai turistų, bet tas nelemtas rūkas... Mes jį patikinome, kad rūkas tuoj dings, nes mums taip nepasisekti tiesiog negali, juk būsime čia tik vieną dieną, tik šiandien. Ir tikrai, netrukus rūkas ėmė lėtai trauktis, lyg teatro scenos uždanga, pamažu atidengdamas stebuklą…
Pradžioje pasirodė didingasis Huayna Picchu (jaunas kalnas iš quechua kalbos), pats didžiausias kalnas aplink Maču Pikču, tarsi saugantis inkų miesto užnugarį. Vėliau rūkas atidengė ir Maču Pikču griuvėsius, o po kelių minučių išvydome visą panoramą - žalių kalnų grandinę aplink Maču Pikču ir upę Urubamba, vingiuojančią aplink kalno papėdę.
Negalėjome neaikčioti, vaizdas tarsi iš atvirutės, kažkoks net netikras, lyg per tobulas. Turbūt neįmanoma parinkti gražesnės kalnuotos vietovės miestui, nors galima ginčytis dėl patogumo bėgioti aukštyn žemyn. Inkai turėjo būti labai ištvermingi - jų pasiuntiniai nubėgdavo po 30 km. per kalnus, perduodavo žinią kitam ten laukiančiam ir taip estafete greitai susisiekdavo su tolimiausiais miestais.
Niekas iš tiesų nežino Maču Pikču (senas kalnas iš quechua kalbos) istorijos ir likimo. Viename Peru leidinyje skaičiau, kad inkai XV a. įkūrė šį miestą dėl politinių bei religinių priežasčių ir jis tapo Inca Pachacutec karalystės centru, jungiančiu džiunglių bei kalnų regionus.
Pasakojama, kad net aštuoni keliai jungė Maču Pikču su kitais tolimiausiais inkų karalystės miestais. Teigiama, kad 1570 m. Maču Pikču buvo sudegintas vienuolių augustiečių, o vėliau pamirštas, apleistas ir paliktas džiunglių karalystei, visiškai užvaldžiusiai senąjį miestą ir paslėpusiai jį nuo pašalinių akių.
Kiti istorikai mano, kad miestas buvo pastatytas bežlungant inkų civilizacijai, stengiantis įamžinti inkų kultūrą bei tradicijas. Jų oponentai teigia, kad miestas jau buvo apleistas ir prarastas dar prieš kolonizatoriams įkeliant koją į Peru. Na, o Maču Pikču gidai pasakoja, kad inkai apleido miestą, bijodami kolonizatorių atėjimo. Miesto gyventojai apleido savo namus ir gilioje paslaptyje laikė jų buvimo vietą, kad Maču Pikču išvengtų sunaikinimo.
Iki 1911 m., kol amerikietis istorijos profesorius Hiram Birgham neužtiko džiunglėmis apžėlusio prarastojo miesto, Maču Pikču ilsėjosi ramybėje. Tik keli quechua žemdirbiai naudojosi jo terasomis. O 1948 m. paleidus traukinį nuo Cuzco į miesto griuvėsius, vis daugiau turistų aplanko Maču Pikču, kuris 2007 m. buvo pripažintas vienu iš naujųjų pasaulio stebuklų.
Prisižiūrėję į Maču Pikču panoramą, suskubome susipažinti su inkų miestu iš arčiau. Maču Pikču miestą žalia erdvi aikštė dalija į dvi dalis - aukštąją Hanan su šventyklomis bei karališkaisiais rūmais ir žemąją Hurin su gyvenamaisiais namais ir Kondoro kripta.
Aplankėme saulės šventyklą, Kondorą, išskaptuota galva ir natūraliais akmenimis vaizduojančiais sparnus, keliasdešimt miesto kambarių, prisižiūrėjome į gigantiškų aptakių pastatų sienas, laiptus, iškaltus iš vieno milžiniško akmens luito kartu su turėklais, ir patraukėme į Huayna Picchu. Į šį kalną leidžiama lipti tik iki 11 valandos ryto, tad nutarėme nebegaišti laiko.
Pirmiausia šiek tiek nusileidome nuo Maču Pikču kalno gražiu miško takeliu, o ten jau radome mūsų būsimus kankintojus - stačius ir vietomis labai jau siaurus laiptus į Huayna Picchu kalną su inkų mėnulio šventykla. Lipome gerą valandą, vietomis net ropojome, bet visą vargą atpirko vaizdai, atsivėrę nuo smailos kalno viršūnės. Gera buvo gulėti ant saulutės įkaitintų uolų ir žiūrėti į mažytį, tarsi žaislinį senąjį miestą, Urubamba upės slėnį bei tankia žalia augmenija apaugusius kalnus.
Kai nusileidome, Maču Pikču jau buvo pilnas turistų, mat nuo 10 iki 14 valandos čia suvažiuoja daugybė autobusų su turistais, aplankančiais Maču Pikču tik keletą valandų ir išskubančiais atgal į Cuzco. Vogčiomis prisijungėme prie kelių turistų grupių ir pasiklausėme gidų istorijų. Sužinojome ir visai neromantišką faktą - tik apie 50 procentų Maču Pikču pastatų originalūs. Ir šiuo metu keliose miesto vietose vyksta rekonstrukcijos.
Vėliau susiradę ramesnį kampelį žalioje terasoje suvalgėme savo sumuštinius (patariu visiems neštis savo užkandžius ir vandenį, jei nenorite išleisti dar po 20 dolerių už vandens buteliuką ir mažą sumuštinį) ir papozavome bene dvidešimčiai perujiečių mokinių, kurie daug mieliau fotografavo gringos, nei miesto griuvėsius.
Pasistiprinę dar paklaidžiojome po terasas, gražiu miško takeliu nukeliavome iki senojo inkų tilto ir vėl nusileidome į miesto griuvėsius, atradome dar kelis nematytus kampelius, kol besileidžianti saulė mus privertė leistis į Aguas Calientes. Tik dabar pastebėjome, kad Maču Pikču išbuvome jau 10 valandų, o atrodė visai mažai.
Nutarėme nelipti į autobusiuką, bet leistis nuo kalno pėsčiomis per mišką begaliniais mediniais laiptais. Lipome gerą valandą gražiu mišku ir tik po pusvalandžio keliu palei upę pasiekėme Aguas Calientes miestelį. Dabar jau galėjome ir turėjome laiko gerai apžiūrėti, kur esame. Nors miestelis brangus, o jo namukai paprasti ir dauguma net nebaigti statyti, viską atperka vieta - apsuptas upės ir aukštų žalių kalnų miestelis alsuoja ramybe ir gaiva.
Į miestelį grįžome alkani ir virpančiomis nuo nuovargio kojomis. Užtikome gatvelę, pilną tuščių restoranų ir viename jų už 15 solių pavalgėme, kaip tada atrodė, skaniausios pasaulyje sriubos ir mėsos.
Vėliau įmerkėme pavargusius užpakalius į karštuosius šaltinius, dalinomės nesibaigiančiais įspūdžiais su kitais keliauninkais, o 10 valandą vakaro, išlenkę po taurę coca sour (tradicinis Peru gėrimas iš vietinės degtinės pisco su kokos lapais), smigome į patalą kaip negyvi.
Bus tęsinys