Sudėtinga, ilga vienuolyno istorija: jį tarsi bičių avilį iš korių lipdė vis nauji vienuolyno valdytojai, koplyčios ir stiliai keitė vieni kitus. Romaninės ir gotikinės architektūros stilių dermė suformavo nepakartojamą, įspūdingą paminklą žmogiškajam dvasingumui ir tikėjimui.
Prancūzų Revoliucijos metu vienuolynas virto kalėjimu, jo šlovė išblėso ir ilgu metus apie jį buvo vengiama net užsiminti. Tik 1836 m. imta kalbėti apie vienuolyno atstatymą ir prikėlimą naujam gyvenimui. Garsus architektas Eugene Viollet-le Ducas 1872-aisiais ėmėsi restauruoti statinį, o benediktinai į jį sugrįžo 1969 m.
Nuo potvynių ir atoslūgių priklausantis, jūros bangų skalaujamas vienuolynas-sala traukė ne tik tikėjimo patvirtinimo ieškančius piligrimus. Jis viliojo ir įkvėpimo ieškančius rašytojus – ne veltui šis kalnas minimas jau Karaliui Artūrui skirtose legendose; pasak legendos, kalne gyvenęs milžinas, kurį ir nugalėjęs karalius.
Vienuolynas tapo prancūzų Frédérico Lenoiro ir Violette Cabesos sukurto romano „Angelo pažadas“ (leidykla „Tyto alba“) herojumi. Šiame kūrinyje visų svarbiausias yra paslaptingas ir didingas garsusis Sen Mišelio kalnas, buvęs ne tik katalikų, bet ir keltų tikėjimo tvirtove. Paslaptingas kalnas, jau tūkstantį metų viliojantis piligrimus, tikinčius ir ieškančius tikėjimo, romanistus, archeologus ir istorikus, neduoda tyrinėtojams ramybės iki šiol.