– Kokia buvo tavo kelionė į aktorystę?
– Kelionė buvo labai tikslinga, jau nuo vaikystės jaučiau, kad noriu eiti į sceną, linksminti žmones, klasiokus. Ir vieną kartą nutiko toks momentas – pradinėse klasėse turėjom suvaidinti ištrauką iš eilėraščio, ir eina vienas mano klasiokas, kitas, žiūriu, galvoju, ne, kažkaip ne taip čia turi būti. O mes tada buvom, berods, ketvirtokai. Pasakiau mokytojai, kad aš noriu pabandyti. Įlindau tarp šakų, vazoninių gėlių, sakiau eilėraštį, vaidinau, lyg ėjau per džiungles. Mokytoja buvo labai patenkinta, gavau aukščiausią įvertinimą. Tada mokykloj vyko teatro būrelis, pradėjau jį lankyti, jam užsidarius perėjau į Jurbarke esantį būrelį „Vaivorykštė“. Taip užsikabinau, gaudavau vaidinti pagrindinius vaidmenis, tobulėjau. Gal penktoj klasėj sužinojau, kad aktorystė yra profesija, iki tol galvojau, kad aktorystė – tik hobis, o profesijos yra gaisrininkas, policininkas, mokytojas, direktorius. Taip užsibrėžiau tikslą įstoti į Lietuvos Muzikos ir teatro akademiją. Ją ir baigiau, studijavau režisieriaus Gintaro Varno kurse.
– Kas tave pasitiko po studijų? Aktorių kasmet paruošiama nemažai, susirasti darbą pagal specialybę nėra lengva užduotis.
– Koks buvo tavo pirmasis vaidmuo profesionalioje scenoje?
– Trečiame kurse Lietuvos nacionaliniame dramos teatre vaidinau Gintaro Varno režisuotame spektaklyje „Oidipo mitas“. Vaidinau du nedidelius vaidmenis – Menoikėjo ir Haimono, antikinių mitų personažų. Tai buvo didžioji scena ir labai džiaugiuosi, kad mano pirmas žingsnis į pirmą tikrą sceną, pirmą profesionalų spektaklį, tai būtent ir įvyko nacionaliniame dramos teatre, tai žymiausias Lietuvos teatras. Tame spektaklyje vaidino Nelė Savičenko, Vytautas Anužis, Arūnas Sakalauskas, Rimantas Bagdzevičius, Saulius Balandis ir kiti žymiausi aktoriai. Man buvo didžiulė garbė dirbti su jais, labai džiaugiausi šiuo vaidmeniu. Iš mano gimtųjų Smalininkų važiavo mokytojos pažiūrėti savo mokinio didžiojoje scenoje. Tai buvo didžiulis palaikymas.
– Kaip tavo gyvenime atsirado vaidyba televizijoje, serialuose?
– Gal svajone nepavadinčiau, bet tai buvo vienas iš norų išbandyti save ekrane, televizijoje. Ilgą laiką vaidinau teatre ir buvo įdomu išbandyti save kitame amplua. Taip atsirado pirmieji serialai. Vieną dieną sulaukiau skambučio, kad yra vaidmuo seriale, aš labai tikčiau, bet yra viena sąlyga, reikia pradėti filmuotis rytoj! O mano rytojus suplanuotas, turiu repeticiją. Bet aš taip norėjau išbandyti save seriale „Rimti reikalai“, kad teko pasikalbėti su spektaklio režisieriumi, išsiprašyti iš repeticijos ir taip atėjau į filmavimo aikštelę. Ir labai džiaugiuosi, nes čia puiki atmosfera, su kolegomis tapome draugais, bendraujame ne tik filmavimuose, bet ir už aikštelės ribų. Tuomet atsirado serialas „Man reikia meilės“, ten taip pat vaidinu. Aš mėgaujuosi ir darbais teatre, ir televizijoje. Tiesiog turiu užduotį praplėsti savo galimybes, didinti žinių bagažą, kad gerai ne tik vaidinčiau, bet ir vesčiau TV laidą.
– Dar viena tavo aistra – darbas vaikų teatro mokyklėlėje, papasakok, kaip ten atsidūrei?
– Vaikų teatro mokyklėlė gyvuoja jau dvidešimtmetį. Jo vadovė aktorė Nijolė Lepeškaitė, įkūrė šią studiją ir jai vadovavo daug metų, pasiūlė man perimti mokyklėlę. Aš kelis kartus ją pavadavau, man labai patiko dirbti su vaikais, jaunimu, su jais bendrauti. Ir aš sutikau tapti tos mokyklėlės direktoriumi, jai vadovauti. Man padeda mano kolegos režisierius Gildas Aleksa ir aktorė Inesa Paliulytė. Turime apie tris šimtus mokinių, mokome juos teatro, aktorystės, kaip tai veikia, kaip daryti etiudus. Labai džiaugiuosi, kad atsiranda vis daugiau susidomėjimo. Mes ištisus metus, nuo rugsėjo iki birželio laukiame naujų prisijungiančių mokinių. Šiame darbe jaučiu didžiulę prasmę, nors mano patirtis dar kukli, bet turiu kuo pasidalinti, galiu patarti. Man tai didelė dovana.
– Kaip viską spėji?
– Geras klausimas. Šiuo metu jaučiu, kad nieko nespėju. Ir labai liūdna, nes kai kuriuose darbuose nesijaučiu šimtu procentų. Gal pats kaltas, aš žingeidus, pasiūlo, sakau noriu. Tada bandau spėt, susiderint. Turiu tokią perpildyto grafiko bėdą. Per mėnesį turiu porą laisvų dienų, bet net jos užsipildo. Labai mėgstu garsinti filmukus, tai dažniausiai į tas laisvas dienas įterpiu garsinimą. Linkiu sau išmokti dar geriau planuoti laiką ir pailsėti. Nors tikrai mėgaujuosi tuo, ką darau.
– Kada ir kaip sulaukei pasiūlymo vesti „Muzikinę kaukę“?
– Kaip sekasi dirbti su kita „Muzikinės kaukės“ laidos vedėja Ugne Sipare?
– Puikiai! Su Ugne susipažinau neseniai, susitikome aptarti „Muzikinės kaukės“ reikalų ir iškart gurkšnojant kavą atrodė, kad esame seniai pažįstami, humoro jausmas sutampa. Kai jau išėjome į sceną, aš jaučiausi labai saugiai. Su ja lengva dirbti. Nors pirmuose filmavimuose buvo nelengva, labai jaudinomės, tekstai pynėsi, bet po filmavimo susiskambinome, pasikalbėjome ir kitą dieną viskas jau sekėsi puikiai, toks lengvumas, draugiškumas, labai smagu, kad galime jaustis ne tik partneriai, bet ir bičiuliai.
– Kaip praėjo pirmieji filmavimai?
– Taip buvo labai daug streso, bet mane labai nustebino ir nudžiugino, kad atmosfera filmavimuose fantastiška. Visi dirba kaip vienas kumštis, labai palaiko vieni kitus, pataria, padeda. Dabar gauti gerą komandą yra didelė prabanga. Labai džiaugiuosi, kad atsiduriu tarp tokių puikių žmonių, tokių profesionalų. Nors jaudulio buvo labai daug, bet su palaikymu, pagalba viskas pavyko puikiai. Tikiu, kad ir žiūrovai turės labai gerą laiką stebėdami projektą.
Pirmoji „Muzikinės kaukės“ laida – jau šį šeštadienį, joje žiūrovai išvys dešimt naujų dalyvių – aktorių Andrių Bialobžeskį, aktorę Skaistę Vievesę, atlikėją Sidą, grupės „Queens of Roses“ narę Moniką Mėčiūtę, atlikėją ir verslininkę Sandrą Žutautienę, aktorių Šarūną Januškevičių, atlikėją Liepą, dainininką Dovi Mi, operos solistą Antaną Zakarauską, KK2 laidų vedėją Keitą Arai.
„Muzikinės kaukės“ premjera – šį šeštadienį, 19.30 val., per LNK.