Kartais gyvenimas būna gražus, o kartais jį pagadina kokie nors nedorėliai.
„Taip, buvau susiorganizavęs vakarėlį. Po pasisėdėjimo dingo mano telefonas“, – laidoje kalbėjo P. Vainutis.
Povilas gyvena Šiauliuose, o jo butas primena muziejų, kupiną paveikslų, skulptūrų, sendaikčių ir paauksuotų brangenybių. Kaip žmonės užsuka pasikultūrinti į muziejus, taip jie užsuka ir pas Povilą. Užsuka ir pažįstami, ir nepažįstami.
„Vienas užsidaręs nesėdėsi. Ir irgi iš pradžių buvo baisu, kad išeisi ir gal apvogs kažkas. Išsikviečiau pasikeisti į geresnes spynas, bet tas meistras, kuris keitė spynas, smagiai iš manęs pasijuokė. Sakė: „Nebijok, niekas tau durų nelauš, vagis tu pats įsileisti.“ Ir ant tų žodžių man telefoną pavogė mano draugai. Sakau: „Valio, tavo žodžiai išsipildė, dingo.“ – atvykusiam meistrui sakė P. Vainutis.
Dingus telefonui Povilas bandė susitarti gražiuoju, bet telefonas neatsirado.
„Taip ir buvo. Visi padauginome žinome ko. Šiauliai nedidelis miestas, čia visur galiu nueiti. Apsirengiau ir ėjau aiškintis. Iš pradžių visi sakė, kad nieko nežino, nieko nematė, nieko neėmė“, – „KK2“ laidoje sakė garsus vyras.
Prabėgo mėnuo, pas Povilą atėjo žmogus ir telefoną atidavė.
„Praėjo tam tikras laikas. Nusipirkau naują telefoną, kortelę, kad nesinervinčiau. Ir tas žmogus man atidavė telefoną. Sako: „Nepyk, padauginau, protas susisuko, velnio lašai davė sako. Per ilgą laiką supratau, kad man to daikto nei reikia, paėmiau iš kažkokios kvailystės“ – draugo žodžius prisiminė vyras.
Tačiau Povilui pasidarė baisu, jei vėl atsitiks tokia pati vagystė, todėl auksinis berniukas nutarė apsidrausti. Visą savo muziejinį butą nusagstė kameromis.
„Ir saugiau, ir ramiau, ir pats galiu atsisukti, jei padėjau kažką ne ten. Jos ir naktį filmuoja. Kuo tamsiau, tuo geriau filmuoja. Jei pats naktį nieko nematai, tai tos kameros naktį viską labai gerai mato“, – laidoje pasakojo jis.
Daugiau apie vagystę ir sprendimą įsirengti kameras:
