Pasitikdami Naujuosius, neretai esame linkę pergalvoti, kuo šie metai mums buvo ypatingi. Savąją priežastį atskleis ir A. Valinskas, rašoma pranešime spaudai.
„Man tai buvo pirmieji metai, kai atėjau į santykį su savo anūke. Ji pradėjo mane pažinti, vadinti seneliu“, – pasakos jis.
Ypatingas senelis savo anūkei Barborai yra ir Ž. Žvagulis. O kaip paaiškės laidoje, dabar tiek Ž. Žvagulis, tiek A. Valinskas su savo šeimomis laiką leidžia gana panašiai.
Tiesa, šios dvi šeimos susietos jau daugybę metų – būtent A. Valinskas tapo Ž. Žvagulio ir I. Starošaitės piršliu!
„Žilvinas iš tiesų žiauriai mylėjo Ireną ir tai tęsiasi iki šiol“, – atviraus A. Valinskas.
Taip bekeliaujant prisiminimais atgal, A. Valinskas prisimins ir vieną šmaikščią istoriją, po kurios susipažino su Žilvinu. Viskas nutiko Nidos festivalyje – anot A. Valinsko, anais laikais jis buvo toks populiarus, kad jei tavęs nebūdavo jame, vadinasi, tavęs apskritai nėra visoje Lietuvoje.
„Tais metais scena buvo keltas, ir kai visi atkoncertavo, mes plaukėme į marias. Su Žilvinu tada buvome pažįstami tik iš ekranų. Kai baigėsi koncertas, visi super svečiai sulipo trapu į keltą ir turėjo išplaukti į marias iki 4 valandos. Ten viena dama eina su vyriškiu už parankės, o oras giedrus, gražus. Ji sako: „Iš kur čia lyja?“ Pasižiūri į viršų, o ten, viršuje, ant kelto trapo, atsistojęs „laistytuvas“. O tada pamatėme ir lietaus priežastį – geltono lietučio gamintoją…“ – juoksis pasakodamas A. Valinskas, o Ž. Žvagulis teisinsis, kad tiesiog nerado tualeto.
Tačiau istorija tuo dar nesibaigė: „Mes pasigavome Žilviną nuo trapo ir prarikinome jį prie scenos su atrankiais. O tada keltas su Irena ir visa chebra, pas kurią jis atvažiavo, nutolo į marias. O jis stovi prirakintas… Pasakiau apsaugai, kad atrakintų tada, kai nuplauksime. Ir tada jį paleido. Įsivaizduokit, kokia trauma žmogui, kad jis net ir po to nusprendė su manimi susipažinti.“
Už šią istoriją skolingas bičiuliui neliks ir Ž. Žvagulis, kuris sakys, kad už Valinskų šeimą per visą gyvenimą nėra matęs nieko gražiau.
„Tai – labai padori šeima, labai taupūs žmonės. Pavyzdžiui, kai atvažiuodavau pas Valinską – ir tuo metu nebūdavo Valinskienės, o jis būdavo pamiršęs raktus – mes išdauždavome langelį, tada išbėgdavo šunys, mes užeidavome, ir kai Valiui pasakydavau „gal užsikuriame malkučių?“, jis sakydavo, kam tos malkutės? O tada nusirengdavo kelnes, įmesdavo jas į židinį ir mes kūrendavome“, – pasakos Ž. Žvagulis.