– Tam tikrą dėsningumą galima įžvelgti: mano prodiuseris prieš tai mane stebėjo scenoje, po to tiesiog nusprendė, kad metas bendradarbiauti.
– Ar televizijoje pakanka erdvės pasireikšti kūrybingam žmogui?
– Mano kūrybinės savirealizacijos erdvė yra muzika. Bet televizija man nepaprastai įdomi – galiu daug ką nauja išmokti.
– ?..
...man 47-eri. Iš jų 25-erius jau esu profesionalioje scenoje ir per tą laiką prie to, ką darau, labai pripratau. Nors kūryboje visada justi įtampa, tačiau per tiek metų nori nenori atsiranda ir rutina. Studijoje reikia improvizacijos, streso, įtampos ir džiaugsmų, nes nežinai iki galo, kaip viskas klostysis, ką pasakys pašnekovai ar tu pats. Kiekviena laida suteikia man daug malonumo.
– Scenoje atlikėjas, aktorius jaučia tikrą kontaktą su žiūrovu, abipusį ryšį. O ar televizijoje kaip nors jaučiama grįžtamoji žiūrovų reakcija?
– Tai man ir yra sunkiausia. Kadangi scenoje visą laiką galiu pasitikrinti, veikia savikontrolė – pagal šypsenas, nuotaiką salėje jaučiu, ką darau gerai, o ką ne. Televizijoje šito nepatirsi. Nėra kontakto su žiūrovais – tik su kalbinamais žmonėmis. Tik dabar, po beveik metų darbo, imu jausti, ką darau ne taip: kada kyla įtampa, kada reikėtų keisti pokalbį. Televizinius savikontrolės elementus visada reikia turėti galvoje – jie susiję ne su žiūrovais, bet su pačiu savimi.
– Kaip įsivaizduojate savo žiūrovą? Ar jį nuspėjate?
– Laidą žiūri vyresnio amžiaus publika, ir man, kaip muzikantui, tai į naudą. Žmonės, anksčiau nesidomėję mano muzika, ja susidomi būtent dėl televizijos. Ir atvirkščiai: apsilankę koncerte, įsijungia ir laidą.
– Kas gyvenime užima daugiau vietos – kūryba ar TV veikla?
– Esu dainininkas ir, matyt, juo išliksiu net ir nedainuodamas visą gyvenimą. Ir girdėjimo, ir savęs suvokimo būdais – nieko čia nepadarysi. O rengiant TV laidą viską padaro puiki komanda, ji man, kaip laidos vedėjui, surenka medžiagą, kurią belieka pasiskaityti, kai ką pasižymėti, aptarti su kolegomis ir psichologiškai nusiteikti pokalbiui. Pažįstu žmonių, kurie gyvena, dega televizija, pagal ją planuoja gyvenimą. Man taip bent kol kas nėra – TV yra įdomus darbas, kuris daug duoda, kur labai daug mokausi. Vis dėlto tai yra darbas.
– Gal turite profesinį pavyzdį, iš kurio mokotės ar į kurį lygiuojatės? Ar tenka profesines subtilybes atrasti pačiam?
– Bet kurio muzikanto paklausus, kas jo mokytojas, kuo jis seka, jis atsakytų, kad mokosi iš visko, ką girdi. Anksčiau klausydavau, kaip dainuojama. Dabar visur, kur girdžiu ir matau televiziškai – stebiu ir matau, ko reikėtų išmokti, o ko nereikia daryti.
– Ar dažnai žiūrite televiziją?
– Nežiūriu visų realybės šou, kurie iš tiesų nėra realūs. Ir jokių serialų. Žiūriu įvairias pokalbių ar analitines laidas, bet tai darau labai retai, nes neturiu laiko. Vakarais įsijungiu televizorių, tarytum reikėtų išgerti migdomųjų piliulę – kažką rodo, kažkas šneka, kartais užtinku gerą filmą ir taip atitrūkstu nuo kasdienių minčių. TV man yra kaip kramtomoji guma protui – kramtai, bet nieko iš to negauni. Bet juk ta produkcija ir yra daroma pritraukti žmones, atplėšti juos bent šiek tiek nuo kasdienybės. TV tai atlieka puikiai. Tai yra pramoga, ir nieko ypatinga iš jos nereikia norėti. Kartais sublizga viena kita laida. Manau, televizijoje kiekvienas randa tai, ko jam reikia. Todėl nesiimu teigti, kad ji turėtų būti vienokia ar kitokia.