Omano Sultonatas dar prieš kokius 50 metų buvo uždaras ir pats save izoliavęs, kol dabartinis Sultonas Kabusas bin Saidas po taikaus perversmo neišvertė iš posto savo tėvo ir neatrado naftos bei dujų resursų. Omaniečiai labai baiminosi, kai Omanas atsivėrė pasauliui. Buvo bijoma, kad turistai savotiškai liberalizuos šalį, pakeis žmonių mentalitetą, elgesį, tikėjimą. Tačiau dabar jie džiaugiasi atsivėrusiomis galimybės. Pasiturintys vietiniai vis dažniau siunčia vaikus mokytis į Europos ir JAV universitetu
Omanas – šilta šalis, visomis prasmėmis, ir kontrastinga. Dabar vasarį dienomis 25-27 šilumos. Sultonate žmonės svetingi, neįkyrūs, labai kultūringi. Turistų nedaug, neapkrauta, omaniečiai ir per daug nesivargina, kad turistų būtų daugiau – taikosi į aukštesnes pajamas gaunančius klientus. Bet tikrai galima ir pavalgyti penkiems už 20 eurų daug ir skaniai, ir dykumoje palapinėje su patogumais nakvynę gauti ne brangiau nei Lietuvos kurorte vasarą. Šalis kelis tūkstančius kilometrų driekiasi palei vandenyną, tiksliau Arabijos jūrą. Šalyje netrūksta kalnų, dykumų.
Omaniečiai didžiuojasi lygiomis vyrų ir moterų teisėmis, bent jau tokias tiesas deklaruoja. Bet šalyje moterys, priešingai nei kai kuriose kitose arabų šalyse, gali vairuoti automobilius. Jos užima ir aukščiausius postus valdžioje. Nors vidutiniškai omaniečių šeima turi po 4-5 vaikus, tarkim viena ministrė moteris, teturėdama vieną vaiką, stebisi, kaip galima turėti laiko užauginti 5 ir daugiau vaikų.
„Man dabar svarbiausia karjera“, – atvirai sako ji.
Kelionės po Omaną metu gaminome tradicinę chalvą, važinėjomės po dykumą su džipu, bridome kalnų upėmis, šokinėjome nuo uolų su kriokliais, nardėme su bananais rankose šeriant margaspalves žuvis, stebėjome kiaušinius dedančius žaliuosius vėžlius, maudėmės tuščiuose paplūdimiuose, ganėme ir pirkome kupranugarius, ryžiai rankomis, kvapai, smilkalai ir datulės. Dalelę kelionių įspūdžių perteiksime į reportažuose, kurie nuo rytojaus bus rodomi per LRT laidą „Labas rytas, Lietuva“.