Nuotykiui Argentinoje paruošė du gyvenimo vyrai
Rasti tuščią vietą Inetos Stasiulytės darbotvarkėje – beveik neįmanoma. Gerbėjai jau įprato žinomą moterį matyti televizijoje, teatre, reklamose, pokalbių laidose, vedančią renginius ar savo gyvenimu besidalinančią socialiniuose tinkluose. Tačiau šiandien Ineta šypsosi – vos išgirdusi apie galimybę skristi į Argentiną, nepaisant visų darbų, ji pasielgė taip, kaip padiktavo širdis.
„Atsakymą daviau nė neišgirdusi klausimo pabaigos. Tiksliau, atsakiau ties tais žodžiais, kai man pasakė, kad reikėtų susikrauti lagaminus ir 3 savaitėms išvykti į Argentiną. Tik po to pradėjau tikrinti darbo knygelę, žiūrėti, kas buvo suplanuota. Gavusi tokius pasiūlymus, aš visada labai klausau savo intuicijos – klausiu savęs, ar matau save tame projekte. Kai gavau šį pasiūlymą, mane iškart aplankė jausmas, jog aš ten tikrai turiu būti“, – prisimena ji.
Šį jausmą sustiprino ir du svarbiausi Inetos gyvenimo vyrai – šokėjai Eduardo Gimnezas ir Deividas Meškauskas.
„Dabar suprantu, kad visą gyvenimą buvau ruošiama šiam projektui. 8 metus gyvenau su argentiniečiu Eduardu – nors to ir nesiekiau, išmokau ispanų kalbą. Kai nuskridau į Argentiną, supratau, kad vis dar sugebu laisvai šia kalba kalbėti kalba vien tik iš klausos. O šokių prasme buvau ruošiama jau antrojo savo gyvenimo vyro – dėl to sugebu orientuotis savo kūne, estetiškai save pateikti (šypsosi). Šioje vietoje taip pat buvau drausmingai išauklėta. Taip išeina, kad du mano gyvenimo vyrai paruošė mane šiam projektui“, – atvirai sako Ineta.
Tiesa, ji neslepia – niekuomet anksčiau nebuvo šokusi tango, o ir žinojo šį šokį tik tiek, kiek apie tai galima žinoti 8 metus gyvenant su argentiniečiu. Negana to, prieš kelionę I. Stasiulytę prisivijo darbai, dėl kurių ji buvo priversta aukoti tango pamokas.
„Likus 2 dienoms iki skrydžio į Argentiną, Lietuvoje susitariau dėl repeticijos – man buvo rezervuota viena valanda. Deja, nuėjau ten likus pusvalandžiui iki pamokos pabaigos, nes tiesiog pramiegojau… Kai galiausiai atėjau, pasakiau, kad gal geriau vietoje pamokos išgerkime kavos (juokiasi). Todėl į Argentiną nuskridau visiškai neragavusi tango repeticijų“, – atvirauja ji.
O šiandien pirmąjį savo pasirodymą, jau nuvykus į Argentiną, I. Stasiulytė prisimena su šypsena: „To, ką tuo metu dariau su savo kojomis, taip ir nesupratau. Atrodė, kad tiesiog ėjau, mane kažkaip vedžiojo, apsuko, perdėjo, o man intuityviai, kūno pajautimo dėka, pavyko visa tai padaryti. Stengiausi atrodyti gražiai ir apsimesti, kad, neva, moku šokti (juokiasi).“
Projektas nuėmė visas kaukes
Ir nors pamilo tango, šis projektas Inetai svarbus tapo ne tik dėl šio šokio. Vos lėktuvas nusileido oro uoste, I. Stasiulytė, išgirdusi vietinę kalbą ir pamačiusi vaizdus, pasijuto taip, tarsi… būtų namuose. „Suprantu argentiniečių kalbą, man yra absoliučiai aiškus tų žmonių požiūris, jų filosofija. Atrodo, kad labai gerai juos pažįstu“, – atvirauja ji.
Tokį pat magišką pojūtį suteikė ir visi dalyviai iš Lietuvos, su kuriais vos per kelias dienas Ineta ėmė jaustis taip, tarsi su antrąja šeima.
„Kai po ilgos repeticijų dienos sugrįždavome į viešbutį, visi vieni kitų būdavome labai pasiilgę. O Tomos netgi ieškodavau akimis – galvodavau, kur mano Toma (Toma Vaškevičiūtė – red. past.), kaip jai sekėsi? (šypsosi). Kai būdavo kritimų vakaras, mes visi verkdavome. Gal žiūrovams tai atrodys juokingai ir naiviai, bet tai buvo labai nuoširdu. Mes nuolat vienas kitą stebėdavome, palaikydavome – žinojome, kiek daug kiekvienas į šokį įdeda pastangų, kaip nenori nuvilti partnerio“, – šiandien prisimena Ineta.
Moteris atvira – labai norėtųsi kiekvienam žiūrovui perteikti tai, ką projekte patyrė kiekvienas dalyvis: „Mums tai pakeitė gyvenimus, tapo reiškiniu. Mes žinojome, kad šis projektas baigsis, bet juk nežinome, kada baigsis mūsų gyvenimo projektas. O juk visi galvojame, kad esame labai mandri, amžini… Tos savaitės Argentinoje mums davė supratimą, jog jei gyventi – tai tik taip. Ir grįžę mes toliau tęsiame šį jausmą: susitinkame, žiūrime vienas kitam į akis ir vis primename, kad kiekvieną akimirką galime matyti daugybę gražių dalykų bei patys juos išplėsti.“
Anot Inetos, tolimoji Argentina ir kūną bei mintis užvaldantis tango padarė ir dar vieną dalyką – visiems nuėmė bet kokias iki tol turėtas kaukes.
„Kai tavo kūnas yra skausme, bet tu vis tiek turi suimti save į rankas ir padaryti tai, ką turi padaryti, neturi laiko galvoti apie kažkokias savo kaukes. Taip jos ir krito – labai staigiai ir visiems. O kai jos nukrito, nebuvo nieko maloniau, nei su visais sėdėti vienoje terasoje ir neiti miegoti, nes labai gera kalbėtis su žmonėmis, kurie yra visiškai savimi. Ir pačiai labai gera jaustis tokiai, kokia iš tikrųjų esi. Žinoma, labai padėjo ir atstumas – juk visi buvome atitrūkę nuo visų kitų savo veiklų, savo gyvenimo, artimųjų. Labai aiškiai pajutome, kas mes esame kaip vienetai, kaip žmonės. Tai buvo pats gražiausias šio projekto momentas“, – sako ji.
Taip pat aktorė pamilo ir visus argentiniečius, diena iš dienos leidusius laiką kartu. Pastarieji tapo ne tik geriausiais mokytojais šokių aikštelėje, bet ir viso gyvenimo draugais. Galbūt todėl Ineta į Argentiną visai neseniai grįžo ir vėl. Šįkart – su bičiuliu bei kolega, aktoriumi Aisčiu Mickevičiumi. Socialiniuose tinkluose pamatęs, ką patyrė Ineta, jis netrukus nusipirko bilietą į Buenos Aires, o vėliau tą patį paskatino padaryti ir pačią Inetą.
„Jis sako: „Tu juk jau esi ten buvusi, viską žinai, bus drąsiau, nei man vienam.“ Iš pradžių su šiais planais jį pristabdžiau. Pasakiau, kad man reikia truputį prislopinti emocijas – juk nenoriu ten skristi ir dar jų „prisivalgyti“. Norėjau šiek tiek nuo to atsitraukti ir tik tuomet grįžti vėl, pakeliauti. Bet jis mane vis įkalbinėjo, o ir bilietų kaina buvo labai gera… Tad taip ir nusipirkau bilietus – išskridome, ir dar 10 dienų Argentinoje pabuvau kaip turistė. Buvo smagu, nes aplankiau visus šokėjus iš projekto – susitikę spygavome kaip vaikai. Kai jie mane pamatė, sakė, kad jausmas toks, jog tuoj iš už kampo išlįs Toma, Dainius ir visi kiti“, – su šypsena sako I. Stasiulytė.