– Koks jūsų ryšys su muzika?
– Mano ryšys su muzika labai įdomus. Kaip ir daugelis vaikų buvau tėvų verčiama muzikuoti, ko nenorėjau daryti, nes man buvo žiauriai nuobodu. Groti pianinu, solfedžiuoti, mokytis kažkokius muzikos istorijos literatūros epizodus man buvo žiauriai nuobodu, bet muzika, kaip saviraiška, visą laiką buvo labai svarbi. Turbūt be muzikos retai būnu.
– Šiai LRT radijo laidai vienas iš jūsų pasiūlymų buvo „Guns N' Roses", bet grojame L. Coheną. Kodėl tai greta?
– Kai buvau paauglė, mano muzika buvo „Guns N' Roses", „Metallica". Vėliau atsirado vadinamojo grandžo, alternatyvaus roko. Be abejo buvo „Cure", „Joy Division" ir visa depresijos muzika, kokia paauglystėje priklauso. Tokios lyriškos muziko nevertinau.
Turiu pasakyti, man tuo metu atrodė, kad tai pageidavimų koncertų muzika. Su tokia muzika supratau, kad senstu. L. Cohenas, man atrodo, yra žmogus, kuris sugebėjo muzikai duoti paslaptį, subtilumą – visokiausius dalykus, kurių anksčiau toje muzikoje negirdėdavau. Girdėdavau gitaras, būgnus... Visą laiką labiausiai gyvenime norėjau būti „Metallicos" būgnininke. Paskui tiesiog atėjo kita muzika. Dabar galiu pasakyti, kad yra labai mažai muzikos, kurios išvis negaliu klausyti.
– Skaičiau interviu su jumis internetiniame naujienų portale moteris.lt. Pirmas sakinys tiesiog pritrenkė: „Ekonomistė Ingrida Šimonytė – vienas unikalesnių reiškinių Lietuvos politikos padangėje." Kaip patinka būti reiškiniu?
– Čia žurnalistės toks įvertinimas. Tikrai negalėjau nei ginčytis, nei derėtis, nei jie turėjo derinti savo straipsnį su manimi. Kaip vertina žmogus, taip jau ir įvertino. Tikrai savęs reiškiniu nelaikau, laikau žmogumi. Gal truputį asmenybe. Bet tikrai ne reiškiniu.
– Man patiko tas pasakymas „reiškinys". Paskui pabandžiau pagalvoti, kuo I. Šimonytė išsiskiria? Sugalvojau, kad tai yra viena iš nedaugelio dabartinių Seimo narių, kuri supranta humorą. „Šauniojo kareivio Šveiko nuotykiai", kiek žinau, yra vienas iš artimesnių ir labiausiai mėgstamų kūrinių?
– Tai mano vadinamoji stalo knyga. Ji tapo mano stalo knyga gal truputį per atsitiktinumą, bet humoro jausmas, man atrodo, man yra nesvetimas. Šiaip neįsivaizduoju, kaip be humoro jausmo būtų galima gyventi. Be jo labai lengva susireikšminti. Jeigu neturi humoro jausmo, būdamas labiau matomose pozicijose ar aukštesnėse pareigose išskrisi į kosmosą kaip oro balionas. Man humoro jausmas yra dalykas, kuris mane laiko visada ant žemės.
– Kaip atrodo, kiek humoro mūsų politikoje? Kai kada tas humoras atrodo toks juodas, kur jau net ne humoras, norisi verkti.
– Matot, juodasis humoras yra irgi toks... vienas kitam nelygu. Neslėpsiu, kad viena iš mano mėgstamiausių laidų buvo „Radijo šou", kurioje vyravo juodasis humoras. Tikrai mėgstu juodąjį humorą su sąlyga, kad jis turi kažkokią mintį. Man atrodo, kad tai, kas vyksta mūsų politikoje, dažniau yra farsas ir apskritai ne humoras.
– Prie ko jūs priskirtumėte alkoholio reklamų plėšimą iš žurnalų, ateinančių iš užsienio? Prie kvailumo, prie humoro, prie dar ko nors?
– Nežinau, ar galiu pavartoti nevalstybinės kalbos sąvoką, bet labai dažnai Rusijos politikoje ji naudojama. Nežinau, kaip gerai ją išversti – vykdytojo perdėjimas, t. y., kai žmogus perdėtai uoliai vykdo įstatymą. Mano supratimu, tai yra būtent tas ekscesas, nes įstatyme nėra parašyta, kad reikia karpyti reklamas iš žurnalų.
Nė kiek neabejoju, kad žmonės, kurie šiuos žurnalus importuoja, bandė kažkaip konsultuotis su valstybės institucijomis, atsakingomis už sąskaitų su baudomis išrašymą importuotojams, ir bandė ieškoti būdo tą įstatymą įgyvendinti. Štai toks idiotiškas tas įstatymo įgyvendinimo būdas ir gimė.
– Ar neatrodo, kad tai tyčia padaryta?
– Ne, neatrodo. Mano darbo patirtis valstybės tarnyboje leidžia spėti, kad tai nebuvo padaryta tyčia. Tiesiog taip atsitiko. Čia vėl Šveikas turėjo tokią labai gerą istoriją – kai jo paklausė apie valstybę, jis pasakė – aš su valstybe nieko bendro nesu turėjęs, bet kartą turėjau aklą senbernaro veislės šuniuką, kurį maitinau kareiviškais sausainiais ir iš tikrųjų pastipo. Arba galima grįžti prie kvotų, kur paragrafas kvailiojo, paragrafas baudė, paragrafas tyčiojosi, paragrafas dar įvairius dalykus išdarinėjo... Manau, kad taip tiesiog yra. Nemanau, kad buvo užmačia sukompromituoti pačią idėją. Tiesiog žmonės rado sprendimą, o dabar galvoja – ko čia visi taip susinervino?
Žmonės ieškojo būdo. „Tai uždenkite tada", – sako ta kontroliuojanti institucija ar ponia, kuriai pavyko prisiskambinti telefonu. Tada tie žmonės klijuoja lipukus ant butelio, nors visas puslapis reklamos tarsi lieka matomas: prekės ženklai, kontekstai ir t. t., bet svarbu, kad butelį užklijuosime. Tai tikrai juokinga.
– Svarbu, kad nematytų.
– Svarbu, kad nematytų būtent butelio. [...] Dėl to atsirado ištisas trolių fabrikas, memų fabrikas, kurie siūlo cenzūruoti paveikslus, dailės šedevrus, knygas. Jei tą patį Šveiką iškarpytų, visas dalis, kur kas nors geria alų, tai tos knygos neišgėręs niekaip nesuprastum.
– Bet iš tikro tai gera idėja – jeigu draudžiame ir karpome reklamą, tai kiekvienas personažas, geriantis alkoholį, jau vykdo beveik antivalstybinę veiklą.
– Mes čia galime nueiti ad absurdum. Tikrai yra labai blogai. Aš pati balsavau už tą įstatymą. Kai kurie dalykai iš įstatymo projekto buvo išbraukti. Tai tokie, kurie man asmeniškai buvo visiškai nepriimtini – maišeliai, žmonių sutvėrimas į gardelius.
Taip, man vis dar skaudu dėl 18-mečių pripažinimo neveiksniais tuo požiūriu, bet bendrai paėmus pats įstatymas, visa nuostatų visuma (laiko sutrumpinimas, prekybos kažkokie dalykai) man atrodo, visiškai priimtina. Įstatymo leidėjas šiaip nesiekia kvailo rezultato, bet tas kvailas rezultatas tokiu būdu atsiranda, kai žmonės įstatymą žmonės vykdo per daug uoliai.
– Gal jums, kaip Seimo narei, taip neatrodo, bet man atrodo, kad Lietuvoje pastaruoju metu vis daugiau draudimų, baudimų. To, kas yra būdinga policinei valstybei – neleisti, uždrausti...
– Kaipgi neatrodo? Man labai smarkiai taip atrodo, ypač prisimenant paskutinius įvykius, susijusius su medikų piketu, kai pagrindiniai klausimai buvo „kas už jūsų stovi?", „kas jus organizuoja?", „ne aikštėse tokie klausimai sprendžiami".
Aš jau labai seniai stebiu šitą dalyką Lietuvos politikoje. Čia ne tik dabartinės valdžios bruožas. Ir ankstesnės valdžios lygiai ta pati nuostata buvo, kai politikas kitam politikui sako – tu nepolitikuok. O tai ką man veikti? O kas jums yra politika? Ar jums politika yra per rinkimus pakalbėti, kad jis išrinktų, o po to jau prasideda vykdomasis komitetas?
Ne, politika yra visada. Žmonės savo teises gina politinėmis priemonėmis, įskaitant ir tai, kad jie gali susirinkti prie Kudirkos paminklo. Man kaip tik tai labai matosi ir labai nepatinka, kad didelė dalis visuomenės irgi taip galvoja. Jie sako – jūs ten Seime tik pjaunatės ir politikuojate. Mes ginčijamės, kaip atstovauti jūsų interesus, o ne pjaunamės iš neturėjimo, ką veikti. Mūsų darbas toks. Politikuoti mes esame priversti, nes tam esame išrinkti.
– Ar jums, kaip moteriai, sunku būti politike? Moterų politikių nėra daug. Kai kas sako, kad turėtų būti daugiau. Kalbama, kad moterų ir vyrų skaičiai turėtų būti lygūs. Kaip žiūrite į tokį požiūrį?
– Atsakysiu iš kito galo – mane labai stebina, kad šiaip moterys moteris politikoje vertina blogiau nei vyrai vertina moteris politikoje. Tai man labai keista, nes šiaip moterys yra pusė ir daugiau elektorato turbūt daugumoje šalių. Jos, kai ieško, kas atstovautų jų interesus, kažkodėl moteris, kaip tas atstoves, mato daug žemesnėje pozicijoje nei vyrus.
Gal tai galima paaiškinti tuo, kad dažnai politikus renkamės kaip partnerius, kaip sutuoktinius, kaip jaunikius ar jaunamartes, pagal emocijas – meilės, neapykantos – negu pagal tai, ar tas žmogus gali atstovauti mano interesus, ar negali. Yra labai blogai, nes yra balta ir juoda, nors dauguma dalykų gyvenime yra pilki, 50 pilkų visokiausių atspalvių (juokiasi). To juoda ir balta yra labai mažai.
Negaliu sakyti, kad man išskirtinai sunku. Tiesiog gal mano būdas toks, kad labai nesureikšminu lyties dimensijos ir nesistengiu apie tai daug galvoti. Bet taip, gyvenime esu susidūrusi daugybę kartų su fraze, kuri skamba „o, tu visai protinga". Viena vertus, kažkam gali atrodyti kaip maloni frazė, bet, kita vertus, pagalvojęs supranti, kad žmonės iš tavęs šito nesitikėjo. Tiesą pasakius, tai manęs jau nebeskaudina, bet taip neturėtų būti.