Justė Arlauskaitė-Jazzu – atvirai: už ką yra ypatingai dėkinga savo tėvams ir žmogų, privertusį pakeisti požiūrį į save

Naujausios laidos „Pas Editą“ viešnios veidas – joje jau matytas, tačiau kartais atsitinka taip, kad žmogaus gyvenimą sudrebina tokie pokyčiai, kaip, pavyzdžiui, sūnaus gimimas, vėl iš naujo surinktos arenos ar ne taip seniai įvykęs įspūdingas šou Vilniaus Vingio parke. Sužinoti apie visa tai daugiau – tikrai smalsu, tad džiugu, kad apie visas savo malonias gyvenimo akimirkas ir permainas iš pačių pirmų lūpų papasakojo pati Justė Arlauskaitė-Jazzu.

Teigė supratusi, kad daugiau būti nelaiminga tikrai nebenori

J. Arlauskaitė-Jazzu – vieniems ji atvira ir šilta, kitiems – arogantiška, per ryški ar per garsi, tačiau net ir tie žmonės, kurie ne itin mėgsta Justės asmenybę, neneigia, kad ji – tikra scenos diva ir muzikos ikona.

Kaip sako pati Jazzu, kūryboje ji save atrado tikrai anksti, o laidoje „Pas Editą“ garsi Lietuvos dainininkė prisiminė net ir patį pirmą savo gyvenime parašytą muzikinį kūrinį.

„Labai anksti išmokau skaityti pati. Mama sakė, kad aš dvejų metų jau pirmą savo knygutę su visokiomis saulytėmis, su klaidomis išleidau šeimos terpėje. Dabar aš daugiausiai save sieju su muzika ir dainų rašymu. Pirmą dainą parašiau gal vienuolikos metų – ji vadinosi „Paskutiniai laivai“. Vienuolikos metų mergaitė rašo tokias dainas? Ta prasme?“, – juokėsi pati Justė.

Moteris šyptelėjo, kad jos daina buvo apie nežinomybę, o tai, pasak jos, kiek gąsdina, žinant, kad tuo metu ji buvo dar tikrai jauna mergaitė.