LNK laidoje „KK2“ Londone gyvenanti lietuvė translytė pasakojo, kad plaukų dažymo procedūros kaina gali svyruoti nuo 250 iki 350 eurų, o kirpimas bei plaukų stilizavimas prie sumos prideda dar pakankamai nemažą sumą – nuo 100 iki 150 eurų.
Zofija plaukų koloriste bei stiliste Anglijos sostinėje dirba jau trejus metus. Pastebima, kad Londono moterys į grožį žiūri kitaip nei lietuvės – taip dažnai nesigražina.
„Žmonės Lietuvoje labai stengiasi save pateikti iš geriausios pusės kiekvieną dieną. Čia, tarkim, kai kurios moterys į parduotuvę gali nueiti tiesiog dėvėdamos pižamą“, – skirtumą pastebėjo Zofija.
„Manau, tiesiog žmonės skiria daugiau laiko galvojimui apie patogumą, galvoja apie ilgaamžiškumą, kad joms nereikėtų eiti į saloną kas šešias savaites dažyti plaukų“, – aiškino Londone gyvenanti lietuvė.
Anot Zofijos, tokios moterys sutaupo ir didelę dalį savo laiko, mat kartais plaukų dažymo korekcijos užtrunka net ir septynias valandas.
Delfi primena, kad visai neseniai lietuvė oficialiai pasikeitė savo vardą ir pavardę. Apie tai Zofija pranešė socialiniuose tinkluose.
„Laimingiausia diena!“, – pažymėjo ji. Paviešintoje nuotraukoje – svarbi informacija.
„Reikėjo psichiatro patvirtinimo. Buvo reikalinga forma F.64, kuri apibrėžia transseksualumą. Tuomet kreipiausi į ambasadą – užtruko šiek tiek laiko, kol sulaukiau patvirtinimo, – Delfi sakė Zofija. – Psichiatras turėjo patikrinti, ar tikrai yra atliekama hormonų keitimo terapija.“
Pasak žinomos translytės, ji nusprendė pasilikti šeimos pavardę – iš Egidijaus Kroco tapo Zofija Krocaite.
Zofijos vardą ji pasirinko būdama dar 16-os metų. Tuomet translytė rašė prozas ir aprašė vienos merginos charakterį – tuomet ir sugalvojo šį vardą.
„Pirminis variantas buvo Sofija, bet paskui nusprendžiau, kad noriu šiek tiek stipresnio ir paslaptingesnio. Tuomet šiuo vardu mane pamažu ėmė vadinti šeimos nariai ir draugai, – kalbėjo ji. – Visas procesas užtruko labai ilgą laiką, bet susiėmiau ir dabar labai džiaugiuosi.“
Dalinamės 2020-iais metais Delfi darytu interviu su Londone gyvenančia translyte lietuve.
– Ne kartą sakei, jog jausmą, kad gyveni tarsi ne savame kūne, pajutai dar vaikystėje. Kaip tuomet save išreiškei? Ar, būnant paaugliu, norėjosi elgtis kitaip, nei elgiasi stereotipiniai paaugliai berniukai?
– Nebuvo lengva, nes gyvenau ir augau Lietuvos provincijoje – miestelyje, pavadinimu Kybartai, taigi turėjau save riboti ir net neleidau galvoje turėti minčių apie transiciją. Norėjau įtikti šeimai, visuomenei, bet jau būdama šešiolikos save identifikavau kaip homoseksualų vaikiną. Pamenu, vakarais, užsirakinusi savo kambario duris, prieblandoje darydavausi makiažą, žiūrėdavau realybės šou „RuPaul drag race” ir domėjausi moteriškomis temomis, mada, makiažu, stiliumi.
– Minėjai, kad dabar tavo santykiai su šeima – puikūs. Ar tėvai tave iškart suprato?
– Nežinau, ar šeima mane suprato. Tiesą sakant, nežinau, ar supranta ir dabar. Bet žinau, kad mano artimuosius aplankė supratimas, jog visų svarbiausia, kad būčiau laiminga. Žinau ir tai, kad jie stengiasi mane suprasti. Džiaugiuosi, nes mano santykiai su mama sustiprėjo – dabar mes atvirai kalbamės moteriškomis temomis, dalinamės patarimais. Ji manęs dažnai klausia, kurios plaukų, veido odos priemonės geros, pasitaria, kokius batelius pirkti. Diskutuojame ir apie santykius, savirealizaciją.
– Ar sunkus buvo pats sprendimo priėmimas – imti gyventi translytės moters gyvenimą? Ar pasitaikė kliūčių, stabdančių eiti šiuo keliu?
– Priimti sprendimą – pasiryžti kelionei į save ir pradėti transiciją – buvo be galo sunku. Žinojau, kad Lietuvoje negalėsiu žengti pirmojo žingsnio, nes buvau pakankamai žinoma ir tai būtų viską tik dar labiau apsunkinę. Todėl turėjau palikti mylimą veiklą, sėkmingą karjerą, šeimą ir tuometinį partnerį bei emigruoti – pradėti savo gyvenimą is naujo, nuo pamatų, tik jau kaip Zofijos. Tos merginos, kuria jaučiausi esanti viduje. Žinoma, turėjau daug baimių, daug abejonių, bet manau, jog būtent ta nenugalima drąsa, naivumas ir noras sužinoti, kas nutiks, jei nepasiduosiu, mane stūmė į priekį. Troškimas pažinti ir atrasti. Save ir kitą pasaulį.
– Ar daug sulauki neigiamų komentarų būtent dėl to, jog esi translytė? Ar žmonės, konkrečiai gyvenantys Lietuvoje, jaučia pagarbą savo gyvenimo kelią pasirinkusiam žmogui? Ar gerbia jo priimtus sprendimus?
– Asmeniškai komentarų naujienų portaluose po mano pačios straipsniais aš nepriimu ir netgi dažniausiai jų neskaitau, kadangi tie žmonės manęs visiškai nepažįsta. Tad pagal jų išsireiškimus reikėtų vertinti ne mane, o juos ir jų siaurą mastymą. Tačiau beveik niekada negaunu paniekinančių žinučių iš žmonių, kurie mane stebi socialiniuose tinkluose – tik be galo daug palaikymo ir paskatinančių žodžių bei komplimentų, už ką esu besąlygiškai dėkinga. Gal aš naivi, bet tikiu, jog Lietuva iš tiesų keičiasi ir auga, lyginant su visa Europa. Lietuviai ima mažiau teisti ir labiau suprasti dėka žmonių, kurie nebijo garsiai kalbėti opiomis temomis, kurios ilgą laiką buvo didžiausias tabu. Tik rodydami savo emocijas ir paliesdami širdis galime kažką pakeisti, atmerkti akis, praplėsti požiūrį, pribudinti sąmoningumą ir supratimą.
– Nevengi kalbėti ir apie operacijas – hormonų keitimo terapiją ar krūtinės operaciją. Ar ateityje dar turi planų? Ką dar svajoji patobulinti savo kūne?
– Kol kas jokių operacijų daugiau neplanuoju arba apie jas per daug negalvoju, nes, neslėpsiu fakto, jog man mano natūralus kūnas patinka ir aš jį myliu. Juk tai mano sielos namai, tad juos keičiu ir darau labiau komfortiškus savo moteriškai sielai, bet tuo pačiu duodu sau laiko aiškiai atsakyti i visus klausimus ir įsitikinti, ko iš tiesų trokštu aš ir ko trokšta mano širdis, o ne mane supanti visuomenė.