„Muzikinės kaukės“ kūrėjai sulaukė priekaištų: linksminatės iš juodaodžių

Savaitgalį finišą pasiekusio muzikinio projekto „Muzikinė kaukė“ kūrėjai sulaukė priekaištų dėl pasirodymų metu naudojamo grimo. „Šou organizatoriai pasiima juodaodžių kultūrą ir ją išnaudoja vardan savo pramogos ir pinigų“, – tikina muzikos apžvalgininkas Karolis Vyšniauskas tokį prodiuserių sprendimą net sulygindamas su liūdnu praeities reliktu, kuomet pasilinksminimui buvo rengiami neįprastos išvaizdos žmonių pasirodymai.

K. Vyšniauskas Lietuvos žmogaus teisių centro portale manoteises.lt paviešino projekto apžvalgą, kurioje išskyrė šou laimėjusio Martyno Kavaliausko pasirodymų įvaizdžius: „Martynas į sceną žengė su dredų peruku, priklijuota barzda ir juodai išsitepęs veidą ir visą kūną, dainuodamas bandė imituoti jamaikietišką akcentą. To reikalavo jo „muzikinė kaukė“. Tą vakarą jis buvo ne tik Bobu Marley, bet ir Edmundu Kučinsku – šį vaizdavo prisiklijavęs žeminančiai didelę nosį. Ankstesnėse laidose jis buvo bandęs įsikūnyti ir į Amy Winehouse personažą – ir tai nebuvo drag queen rinkimai“.

Anot Karolio, Martynas niekada nebuvo ir negalės būti juodaodžiu, tad tokiai interpretacijai būtų pakakę tiesiog stoti prie mikrofono ir atlikti Bobo Marley dainas veido neslepiant juodais dažais: „Būtų buvusi graži dedikacija mėgstamam atlikėjui“.

„Praktika dažytis veidą atėjo iš 19-ojo amžiaus Amerikos, kurioje tada dar buvo įteisinta vergija. Baltaodžiai aktoriai dažydavosi veidus juodai ir imituodavo juodaodžių manieras – vardan to, kad baltaodžių publikai būtų linksma. „Muzikinė kaukė“, žinodama tai ar ne, jungiasi prie šios tradicijos. Šou organizatoriai daro tą patį: pasiima juodaodžių kultūrą ir ją išnaudoja vardan savo pramogos ir pinigų. Veido dažymasis juodai XXI a. yra liūdnos praeities reliktas, panašus kaip negalią turinčių žmonių šou („Freak show“) ar gyvūnai cirke važinėjantys dviračiais. Taip, ir tai egzistavo, tokia yra mūsų istorija. Reikia ją suvokti ir niekada nebekartoti. Bent jau taip blackface mato civilizuotas pasaulis, – kalbėjo Karolis ir pridūrė. – Esu tikras, kad nei Martynas, nei jo grimeriai nenorėjo pasišaipyti iš Bobo Marley rasės. To turbūt nenorėjo ir Vilius Tarasovas šou metu atlikęs Stevie Wonder ir Seal dainas. Tačiau rezultatas atrodo taip, kaip atrodo.“

Karolis įvardijo, kad amerikietiškoje šio šou versijoje „Sing Your Face Off“ dalyviai nėra prašomi dažytis odos spalvos, tai jis siūlo ir lietuviškoms televizijoms. Anot jo, dainuoti dainų niekas nedraudžia, tiesiog veido nederėtų dažyti kita spalva.

„Odos spalva neturėtų būti kažkas, kuo galima žaisti savo malonumui. Statistika rodo, kad juodaodžiams JAV sunkiau įsidarbinti, mažiau šansų gauti išsilavinimą, daug sunkiau sulaukti sėkmės specifinėse industrijose kaip kinas ar ta pati muzika. Darytis iš odos spalvos pramogą Lietuvos atlikėjams, patiems nesusiduriant su problemomis, kurias patiria juodaodžiai žmonės, yra provincialu ir savanaudiška. Gyvenant Lietuvoje sunku suvokti pasaulį iš juodaodžio žmogaus perspektyvos. Bet tai ir yra priežastis, kodėl Lietuvos televizijoms nereikėtų flirtuoti su juodais dažais“, – kalbėjo K. Vyšniauskas.

DELFI susisiekus su projekto prodiuseriu Laimonu Kirkučiu, šis patikino, kad Karolio poziciją priima kaip vieną iš daugelio nuomonių: „Priimu tai tiesiog kaip vieno žmogaus nuomonę. Po laidos būna daug nuomonių – dėl dainų, įkūnijamų atlikėjų pasirinkimo. Vieniems tai patinka, kitiems – ne.

Manau, kad kaltinimai rasizmu yra tiesiog šio apžvalgininko būdas sukelti rezonansą lygioje vietoje. Jeigu įkūnijamas žmogus buvo/yra juodaodis, geltonodis ar betkoks-odis, nemanau, kad negalima keisti jį įkūnijančio alikėjo odos spalvos. Jei pas mus laidoje dalyvautų juodaodis dainininkas ir jam reiktų įkūnyti Marijoną Mikutavičių, lygiai taip pat jam dažytume veidą baltai. Nelaikau tai vienos ar kitos rasės žeminimu ar kažkokiu mistiškai sugalvotu būdu pasipelnyti dėl odos spalvos“.

L. Kirkutis tikino, kad projekto tikslas yra kuo kruopščiau įkūnyti atlikėjus, kurių dainos yra atliekamos: tiek išvaizda, tiek dainų atlikimu: „Mes bandome atkurti žmones tokius, kokie jie buvo – nesureikšmindami nei odos spalvos, nei relinigių ar kokių nors kitų įsitikinimų. Apžvalgininko bandymas įžvelgti rasizmą ten, kur jo nėra ir visa tai sureikšminti, manau, yra labiau rasistiškas nei pats odos spalvos keitimas“