Kiekvieną šeštadienio rytą televizijos žiūrovus iš lovos kelia trys gero maisto ekspertai – kulinarė, laidos „Virtuvės istorijos" vedėja Ilona Juciūtė-Čibirkienė, šefas iš Šri lankos Dilan Dampella Gamage bei legendinės grupės ŽAS narys Gidonas Šapiro-Bilas. Trijulė, keliaudama maisto keliu, lankosi visose dešimt Lietuvos apskričių, kur ragauja autentiškus tam kraštui būdingus patiekalus, susipažįsta su ilgaamžėmis maisto tradicijomis ir ieško dar neatrastų kulinarinių kampelių, skelbiama pranešime spaudai.
Su televizijos žiūrovais kaskart sveikinasi ir šri lankietis Dilanas, kuris minkšta ir švelnia lietuvių kalba kiekvieną šeštadienio rytą sveikinasi su žiūrovais bei pristato gardžiausius lietuviškos virtuvės skonius. Pats Dilanas pripažįsta, jog išmokti šios kalbos nebuvo lengva ir tikrai prireikė pastangų.
„Atvykus į Lietuvą gyventi, pirmas tikslas buvo susirasti darbą. Jo ieškodamas supratau, jog be lietuvių kalbos nėra šansų. Taip pat ir aplinkoje bendraujant labai reikalinga kalbėti lietuviškai. Tai ir tapo pagrindiniu stimulu išmokti šią kalbą. O ir dėl savęs norėjau", – pasakoja Dilanas, prisimindamas patirtus iššūkius, kuomet prieš 8 metus atvyko į Lietuvą.
Į šį kraštą Dilaną atvedė meilė lietuvaitei, tačiau nors santykiai nutrūko, jaunas vyras taip pamilo Lietuvą, kad nebeketina iš jos išvažiuoti.
„Prieš atvažiuodamas iš Šri Lankos į Lietuvą aš jau buvau išmokęs tuos pirmuosius lietuviškus žodžius, tokius, kaip labas ir ačiū. Bet mokymosi procesas vyko savarankiškai jau atvykus čia. Aplinkinių žmonių klausdavau, jei kokio žodžio nežinodavau, pavyzdžiui, kaip lietuviškai yra puodelis. Taip ir išmokau su didele draugų ir aplinkinių pagalba", – sako Dilanas, pripažindamas, jog tik po metų mokymosi pradėjo jausti gebantis laisvai bendrauti lietuviškai.
Viename Kauno restoranų dirbantis virtuvės šefas televizijoje – naujas veidas, tad būti laidos vedėju jam didelis, bet įdomus iššūkis, reikalaujantis nemažai pastangų ir drąsos.
„Dabar su žmonėmis nebėra sunku bendrauti ir skaityti galiu. Kartais tik filmuojant laidą norisi pasakyti kokį gražų, lyg iš knygos, lietuvišką žodį, o aš jo nežinau. Tačiau vis daugiau mokausi ir jaudulys prieš kameras nebe toks didelis, išmokau atsipalaiduoti", – juokiasi laidos vedėjas.
„Maisto kelio" laidoje keliaujant po Lietuvos apskritis šri lankietis atranda vis naujų tradicinės lietuviškos virtuvės skonių, kurie dar labiau didina meilę mūsų šaliai.
„Gražiausias lietuviškas žodis man yra ačiū. Toks lengvas ir labai gražus. Išmokau jį iš pirmo karto dar būdamas Šri Lankoje", – tikina Dilanas.
Kelionę po Šiaulių apskritį „Maisto kelio" vedėjų trijulė pradės nuo pačiame Šiaulių centre įsikūrusio legendinio saldainių fabriko „Rūta". Tai viena seniausių konditerijos įmonių Lietuvoje, kurios istorija prasidėjo dar 1913 metais, kuomet Antanas Gricevičius nedideliame name įrengė karamelės virimo katilą.
Muziejuje „Maisto kelio" komanda išvys ne tik šokolado gamybai ir ragavimui skirtus indus ir įrankius, pamatys įspūdingą „Rūtos" saldainių popierėlių kolekciją, bet ir sužinos šokolado gaminimo subtilybes bei kuo skiriasi juodas, baltas ir pieninis šokoladai. O po informatyvios ekskursijos trijulės lauks neeilinė pramoga – šokoladinių saldainių gamyba. Kartu su edukacinių užsiėmimų vedėja Jurgita Stravinckienė jie gamins šokoladinius rankų darbo saldainius su įvairiais įdarais.
„Pasisvečiavę pas jus priaugome dar du kilogramus", – šmaikštaus Ilona, išragavusi visus „Rūtos" skanėstus.
Po naujų, saldžių patirčių Bilas savo kolegas nusiveš į Šiauliuose prieš metus atsidariusį restoraną „Žvejų užeiga". Restauruotame Karpio dvaro pastate įsikūręs restoranas ant Rėkyvos ežero kranto apsilankiusius lepina patiekalais iš aukščiausios kokybės sezoninių ingredientų.
Laidos vedėjus pasitiks pati restorano šeimininkė Tatjana Kechlachas, kuri papasakos, kaip sekėsi prikelti pastatą iš griuvėsių bei ir iš kur kilo toks restorano pavadinimas. O pasivaikščiojus po Rėkyvos ežero pakrantę trijulės lauks nauji kulinariniai atradimai: jie gardžiuosis tradicine žuviene ir ypatingais žuvies patiekalais.
Po apsilankymo užeigoje komanda galiausiai atvyks į legendomis apipintą „Šeduvos malūną", pastatytą dar 1905 metais. Nuo 1967 metų ilgą laiką jis veikė kaip maitinimo įstaiga, tačiau vėliau buvo uždarytas. Apgriuvęs ir apleistas pastatas vėl atgijo 2000-ųjų vasarą, kur naujieji jo šeimininkai visus kviečia ne tik gardžiai pavalgyti, bet ir atšvęsti savo šventes, pasivaikščioti po kruopščiai prižiūrimą teritoriją.
Čia juos pasitikusi malūno šeimininkė Jolanta Daukšienė pakvies ne tik patogiai įsikurti, bet ir atsipūsti pirtelėje bei pasimėgauti baseino malonumais. Gerai išsimiegoję ir gardžiai papusryčiavę, kitą dieną vedėjai susipažins su Šeduvos arba kitaip – velnių malūno legendomis.
„Malūno vieta renkama pagal tai, kur visada būna vėjas. O čia – ramu, vėjo nėra, bet malūno sparnai sukasi. Sakoma, jog todėl kad ant sparnų velniukai šokinėja", – pasakos J. Daukšienė.
Pasigrožėję aplinka ir sužinoję senąsias legendas vedėjai ragaus gardžius tradicinius malūno patiekalus. Kai kurių receptūra, kaip legendinio „Malūnininko troškinio", išlikusi dar nuo praeito amžiaus.
„Nuodėmės vertas pyragas!", – sakys Ilona, ragaudama Šeduvos malūne kepto tradicinio morkų pyrago.