Šią vasarą į Žvagulių namus atkeliavo juodas labradudlų veislės šunelis Bobo. Šuneliu padaužą vadinti sunku – suaugęs jis svers apie 50–60 kg, o pasistiebęs ant dviejų kojų jau dabar ūgiu beveik siekia šeimininką.
„Kai pamačiau, man tiesiog rankos nusileido“, – apie vyro staigmeną pasakojo Irena. Moteris sako, kad visos Bobo šunybės prasidėjo nuo pačios didžiausios, vasarą iškrėstos Žilvino.
„Pagalvojau, kad man tai bus geriausia dovana – turėti augintinį, su kuriuo reikia daug vaikščioti ir užsiimti“, – pasakojo atlikėjas.
Nors mintį įsigyti šunį mezgė jau kurį laiką, lemiamą sprendimą priėmė vykdamas iš apsilankymo pas daktarus. Medikai jam patarė daug vaikščioti.
„Sakau, negi aš su šiaurietiško ėjimo lazdomis vaikščiosiu“, – juokėsi Žilvinas.
Apie Europoje retos labradudlų – labradoro retriverio ir pudelio mišrūno – veislės šunį Žilvinas sužinojo iš pačios Irenos. Kai ji su sūnumi svečiavosi pas draugus JAV, nuolat siųsdavo vyrui jų augintinio nuotraukų.
„Jie kaifavo, aš žiūrėjau. Iš principo, patys mane ir užbūrė“, – sakė Ž. Žvagulis.
Prie sprendimo įsigyti Bobo prisidėjo ir širdies skausmas dėl neseniai prarasto šeimos nario – erkiniu encefalitu susirgusio šeimos augintinio, šuns Aro.
Ž. Žvagulis neslepia, kad pirmus mėnesius Bobo šaukdavo Aro vardu, įprasti buvo sunku, tačiau po kurio laiko naujas šunelis užgydė netekties skausmą.
„Dabar ir į Aro gyvenimą žiūriu su šypsena. Tai vieno gyvenimo pabaiga ir kito gyvenimo pradžia“, – netekties skausmu dalinosi atlikėjas.
Dainininkas laidai „Gyvūnų pasaulis“ papasakojo ir juokingą nutikimą, sukeltą Bobo vardo. Su šunimi ankstų rytą jis išėjo pasivaikščioti Drevernos uoste. Šuo nubėgo prie žvejojančios senyvo amžiaus močiutės, ši išsigando.
„Sakau, nebijokit, čia gi tik kūdikis. Ji pradėjo šaukti: „Koks čia kūdikis?! Pasiimkit iš čia savo arklį!“ – juokėsi dainininkas. Jis pradėjo vardu šaukti Bobo, o močiutė įsižeidė, pamaniusi kad dainininkas ją įžeidinėja.
„Sako, kokia aš tau boba?!“ – iš situacijos kvatojo Ž. Žvagulis.