10 val. LRT radijas ir LRT televizija tiesiogiai transliuos iškilmingą LR Seimo posėdį, skirtą Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdžio 25-osioms metinėms.
14 val. – sąjūdiečių konferencija-forumas „Sąjūdžio Lietuva: viltys ir tikrovė“, kurį organizuoja Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdžio iniciatyvinės grupės narių klubas. Tiesioginė transliacija iš Lietuvos mokslų akademijos – per televizijos kanalą LRT Kultūra.
21 val. LRT televizija kviečia žiūrėti naują Virginijaus Savukyno ir Astos Einikytės dokumentinę apybraižą „Liaudis tampa tauta. Sąjūdžio kelias“. Kas nutiko, kad vos per trejus metus visuomenė pasikeitė neatpažįstamai? Dar 1988 metų sausį ji klusniai vykdė sovietinės valdžios nurodymus, save laikė liaudimi, o po trejų metų – 1991-ųjų sausį – ji jau buvo tauta, išdrįsusi tik savo valia ir pasiryžimu apginti jauną valstybę. Atsakymas aiškus – Sąjūdis.
V. Savukynas: „Filme sąjūdžio istoriją primenu, kalbindamas tuos žmones, kurie anuo metu buvo ne pirmose eilėse. Jie patys dažnai save įvardija kaip „Sąjūdžio juodadarbius“. Tai Angonita Rupšytė, Ramūnas Bogdanas, Artūras Skučas, Algimantas Remeika, Kasparas Genzbigelis, Stasys Paškevičius... Sąjūdžio kelias nebuvo lengvas, prieš jį kovojo tuometinė aukščiausia Sovietų Sąjungos valdžia ir, be abejo, KGB. Filme pasakojama apie slaptą Nikolajaus Sergejevičiaus Leonovo misiją 1988 metų Lietuvoje, slaptus, paties KGB viršininko Kriučkovo patvirtintus planus dėl susidariusios situacijos Lietuvoje. O taip pat bus parodytas unikalus, niekur dar nedemonstruotas įrašas, kuriame Lietuvos KGB darbuotojams duodamos instrukcijos, kaip jie turi veikti, Lietuvai švenčiant 1989 metų Vasario 16-ąją.“
Filme yra panaudota daug KGB archyvinių nuotraukų, kurios atskleidžia, kad kiekvienas Sąjūdžio žingsnis buvo fiksuojamas...
22 val. – dar viena premjera per LRT televiziją: Liudvikos Pociūnienės ir Petro Savickio dokumentinis filmas „Disidentai“. L. Pociūnienė: „Norėjom prieiti prie iš esmės žinomos medžiagos netikėtu kampu. To kampo paieškos ir užėmė daugiausia laiko, ir filme jų nematyti – nematyti pradinio užmojo aprėpti problematiką nuo kalėjimų iki nepriklausomų dailininkų dirbtuvių, nematyti bandymo sugretinti žmogaus teisių gynėjų veiksmus ir įsitikinimus įvairiose sovietinio lagerio šalyse. Paskui ėmėm siaurinti tyrimų lauką ir apsistojom prie vertybių, reikėjo, kad apie jas kalbėtų kuo skirtingesni žmonės su disidento patirtimi. Kai peržiūrėjom filmuotą medžiagą, supratom, kad mūsų rankose – unikalūs liudijimai.“ Petras Savickis: „Tos medžiagos tiesiog tik reikėjo nesugadinti. Todėl atsisakėm visų režisūrinių efektų. Vaizdo sprendimas turėjo būti visiškai asketiškas, kad neužgožtų esmės. Bet kokia saviraiška atrodė svetimkūnis. Todėl filmas išėjo paprastas, neiššaukiantis – reikėjo tiesiog priimti iššūkį...“
Pasak filmo autorių, „Disidentai“ nepretenduoja tapti išsamia kovos už sąžinės laisvę sovietmečio Lietuvoje istorija. Ir kalbama jame ne tiek apie istoriją, kiek apie žmonių su tokia ypatinga praeitimi šiandienines pozicijas bei vertybes, dėl kurių jie buvo pasiruošę aukotis tada ir lieka joms ištikimi dabar. Jau pasižiūrėjęs filmą Antanas Terleckas iškart sukritikavo pavadinimą: „Mes buvom rezistentai, ne disidentai. Disidentai buvo Rusijoje – tie, kurie stengėsi pataisyti savo šalies santvarką, o mes priešinomės okupacijai...“ Bet, regis, atsakymas į tai yra pačiame filme – tai Liudviko Simučio žodžiai „Tada mes kovojome, o dabar slaugytojo darbą reikia dirbt.“