Vytauto Rumšo jaunesniojo komandoje jau šį vakarą išvysime dainininkus Alaną Chošnau ir Ievą Zasimauskaitę bei iliuzionistą Mantą Wizard. O Nijolės Pareigytės-Rukaitienės kaimo pusėje su žiūrovais sveikinsis aktorius Viačeslavas Mickevičius-Slavka, darželyje dirbantis Nerijus Bakula ir mokytoja Daiva Jurevičienė.
Nors myli miestą, A. Chošnau pripažins turintis ir sodybą. Tiesa, didelę dalį darbų čia nudirba… uošvienė! O štai I. Zasimauskaitė gyvenimą mieste jau netrukus į iškeis į gyvenimą kaime. „Šiais metais kaime užauginau pirmą savo arbūzą. Tai buvo pats saldžiausias ir skaniausias arbūzas, kokį tik yra tekę valgyti gyvenime“, – pasakos Ieva.
Tuo tarpu kaimo pusėje žaisiančiam V. Mickevičiui-Slavkai pažįstamas gyvenimas tiek mieste, tiek kaime. Galbūt dėl to jam artimas ir meistravimas ar galimybė basomis kojomis vaikščioti ant kankorėžių.
Gimė Vilniuje, bet svarbiausius paauglystės metus praleido kaime
V. Mickevičius-Slavka – tikras gamtos mylėtojas. Nors gimė ir augo Vilniuje, žinomas vyras jau kurį laiką gyvena gamtos apsuptyje, nes būtent čia jaučiasi geriausiai.
„Aš gimiau Šeškinėje, o vėliau su šeima gyvenau Justiniškėse. Todėl puikiai prisimenu tokį Vilnių, kai Kaziuko mugė dar vykdavo tik Kalvarijų turguje, o senamiestyje gyvenantys žmonės norėdavo parduoti savo butus su aukštomis lubomis, kad galėtų išsikelti į naujos statybos daugiabučius Fabijoniškėse“, – su šypsena pasakoja jis.
Tiesa, dar tuomet, kai buvo vaikas, miestietiškas V. Mickevičiaus-Slavkos gyvenimas netikėtai pasikeitė. Žinomo vyro tėvams įsigijus dvaro sodybą Rūdiškėse, šeima vos per kelias dienas persikėlė savo gyvenimo tęsti į kaimą.
Čia viskas buvo kitaip – sodybą puošė šimtametė liepų alėja, aplink ganėsi karvės, augo paršiukai.
„Pakeisti savo gyvenimą turėjome per kelias dienas, ir tuo metu man tai buvo sunku – atrodė tarsi tremtis. Atsimenu, į mokyklą eidavome per pievą, o žiemą tiek prisnigdavo, kad turėdavome čiuožti su slidėmis. Kartais tikrai galėčiau būti kaip tos močiutės, kurios pasakoja, jog mokyklą pasiekdavo tik perbridusios upelį“, – dabar jau besijuokdamas sako Slavka.
Bene svarbiausius 7 savo paauglystės metus praleidęs kaime netoli Trakų, V. Mickevičius-Slavka suprato esantis labiau kaimo žmogus: „Ką reiškia kaimas, puikiai suprantu – prieš einant į mokyklą, man reikėdavo pamelžti dvi karves. Pamenu, kad esu net ne kartą priėmęs ir teliukų gimdymus…“
Galbūt būtent net ir dabar Slavka savo gyvenimą kuria toliau nuo miesto – ten, kur visada ramu, ir kur nėra jokio asfalto.
„Mieste, rodosi, net ir žmonių judėjimas yra kampuotas, struktūruotas. O kartais jis netgi primena mikroschemose bėgiojančią elektrą. Tuo tarpu miške, gamtoje, vaikštai ratais. Kas rytą nueinu 10 kilometrų takeliu per samanas, brendu basomis per upelį – nėra jokių kliūčių. Mieste, atrodo, žmonės dėl to netgi ima schematiškai mąstyti. O kaime žmones į viską žiūri paprasčiau“, – dalijasi jis.
Įspūdį kuria ir neeiliniai V. Mickevičiaus-Slavkos namai, kuriuose daug sumeistrauta ir jo paties rankomis. Būtent todėl gyventi mieste jam būtų sunku – juk tam, kad galėtum meistrauti, reikalinga erdvė. Dar geriau – nuosavas kiemas.
„Namai man reikalingi tik pernakvojimui. Dabar gyvenu sodų bendrijoje – čia yra vienatvės, pasibuvimo su savimi. Išvyka į miestą man kartais tampa iššūkiu, nes visuomet noriu greičiau iš jo pabėgti. Žinoma, jei laukia ilgesnė kelionė – pavyzdžiui, pernai 3 dienas lankiausi Strasbūre – tuomet tam nusiteiki ir laiką praleidi tikrai maloniai. Tačiau net ir ten kiekvieną dieną nueidavau po 18 kilometrų“, – atskleidžia jis.
Tačiau jei reikėtų įvardinti mylimiausią savo miestą, V. Mickevičius-Slavka nė akimirką nesuabejojęs galėtų atsakyti, kad tai – gimtasis Vilnius.
„Buvau atpratęs nuo miesto per karantiną – tuo metu miesto man visai nereikėjo. Tačiau, kai po ilgesnio laiko pirmą kartą į miestą grįžau ir vėl, supratau, kaip svarbu nebūti kuo nors persisotinusiam. Svarbu kažko pasiilgti. Anksčiau mane erzindavo važiuoti Vilniaus centru, o dabar, čia atvažiavus, smagu pasivaikščioti, pasidairyti į architektūrą, stogus. Taip galima atskirti turistus nuo miesto gyventojų – turistai visuomet yra pakėlę galvą į viršų, o miesto gyventojams turistai trukdo“, – šypteli jis.
O kuri komanda – miesto ar kaimo – nugalės šio vakaro žaidime, pamatysime jau šį vakarą.