– Jums labiau juokingos ar graudžios situacijos, į kurias patenka jūsų herojus Andrius?
– Atvirai pasakius, būtų juokinga, jei nebūtų liūdna. Iš tiesų juokinga, kai tai vyksta ne su tavimi ir tose situacijose gali atpažinti save. Tai kažkas panašaus į nuotykį. Nuotykis būna ne tuomet, kai jis tau nutinka ir tu jį išgyveni, o tada, kai visa tai nugrimzta į praeitį ir tu jį atpasakoji.
– Ar smagų serialą smagu buvo ir kurti?
– Iš tikrųjų taip. Buvo metas, kai mes su motiną vaidinančia Aldona Janušauskaite kartu dirbome Akademiniame dramos teatre ir net tuose pačiuose spektakliuose vaidinome, tačiau niekada nebuvome scenos partneriai. Serialas mums buvo nauja patirtis ir labai smagus darbas. Scenarijus parašytas gan šmaikščiai, gerai parinktos situacijos. Lazdynėliuose mums buvo išnuomotas namas, tad į filmavimus važiuodavome kaip namo, kur praleisdavome visą dieną.
– Juokingiau buvo kurti ar dabar žiūrėti?
– Ko gero, juokingiau žiūrėti. Darbas yra darbas. Kuriant serialą taip pat būta įvairių šmaikščių nutikimų. Neretai juoko sukeldavo, kai tekstas užstrigdavo ir tekdavo savais žodžiais spontaniškai jį atgaivinti. Būdavo, kad filmuodamiesi taip „įsivaidindavome“, jog paskui vienas kito atsiprašinėdavome. Kartais mama mane taip „užknisdavo“, kad nė nepajusdavau, kaip balsą pakeldavau. Tai kartais ją įžeisdavo kaip moterį. Tekdavo atsiprašinėti. Filmuodamasis iš tų situacijų neretai atpažindavau tai, kas vykdavo ar vyksta su mano mama – jeigu jau ji ką nors nusprendžia, tai visokiais būdais bandys to pasiekti ir įtikinti, jog tai svarbu ir būtina.
– Kai atėjote į pirmąjį filmavimą, ar jau žinojote, koks bus jūsų Andrius?
– Su ta pradžia nutiko įdomi istorija. Kai paskambino režisierius Sigitas Račkys ir pakvietė į bandomąją seriją, iš tiesų aš buvau Antanas, o Andrių kūrė Giedrius Arbačiauskas. Tačiau, kai Giedrius pasiskundė, jog dabar jam teatre labai įtemptas metas, buvo nuspręsta mūsų vaidmenis sukeisti vietomis. Taip aš tapau Andriumi.
– Ar gyvenime esate taip atsidavęs savo mamai, kaip ir jūsų Andrius?
– Šeimoje aš visuomet būdavau tas „šalapajus“, kuris daugiausia visko pridaro ir visur užkliūna. Aš dar turiu vyresnįjį brolį ir jaunesniąją seserį. Nuo vaikystės vis būdavau siuntinėjamas, kai reikėdavo ką nors atnešti, padaryti ar išspręsti. Mano brolis buvo nedrąsus ir jam dažnai nepavykdavo, o pas mane energija ir drąsa tiesiog per kraštus liejosi. Iš Klaipėdos aš išvažiavau daugiau kaip prieš dvidešimt metų, taip ir likau čia. Mes su broliu gyvename Vilniuje, o sesuo gyvena arčiau tėvų – Klaipėdoje.
– Ar būtų baisu, jei likimas negailestingai jus nustumtų į Andriaus vietą?
– Būtų baisu. Su žmona dažnai pakalbame šia tema ir pasidžiaugiame, kad, ačiū Dievui, kol kas mūsų tėvams nereikia tokios globos. Kai garbingo amžiaus žmogus gyvenime lieka vienas, jam labai sunku. Vienatvė labiausiai naikina žmogų ir atveda prie mirties anksčiau laiko. Žmogus, pasijutęs nereikalingas ir vienišas, pats save sugraužia ir sunaikina. Baisiausia, kai negali pasirūpinti savimi, kad ir kaip stengtumeisi ar to norėtum, ir labiausiai vargsta tie, kurie jais rūpinasi, tačiau nieko negali padėti.
– Ką naudingo sau pešėte iš šio smagaus filmavimo?
– Aktoriui kiekvienas filmavimas ar serialas yra svarbi asmeninė patirtis, suteikianti papildomos meistrystės. Atvirai pasakius, labai džiaugiuosi, kad buvo būtent toks serialas ir būtent tokiu metu. Dabar dažnai tam tikros paralelės iš to serialo šmėkšteli ir mūsų gyvenime. Bendraujant su tėčiu kartais iš jo išgirstu frazę „lygiai kaip tame seriale“ arba „tu ten labai gerai pasakei“. Mama taip pat tėčiui randa visokių priekaištų ir pasiremia seriale nugirstomis frazėmis ar matytomis situacijomis. Tad viskas yra taip artima, jog atrodo, kad tai visai neišgalvotas gyvenimas.
– Jūsų nė kiek negraudina tai, jog per dvidešimt metų teatre sukūrėte iškilių vaidmenų, o didžiausio populiarumo sulaukėte nusifilmavęs seriale?
– Negraudina, nes tokia gyvenimo realybė. Televizija padaro tai, ko niekas kitas negali padaryti. Dabar dirbu Kauno muzikiniame teatre. Ten smagiai pasijuokėm su savo bendrapavarde soliste Sabina Martinaityte, kai ji prisipažino, jog tik iš „Dviračio žynių“ pirmą kartą sužinojo, jog aš toks esu.
– Ar tas televizinis populiarumas jums yra savotiška motyvacija siekti kūrybinių aukštumų, kaip ir apdovanojimai už teatro darbus?
– Kad ir ką aktorius kalbėtų, tačiau jam svarbu būti atpažįstamam ir savo darbais žavėti žmones. Juk spektakliai kuriami žiūrovams ir stengiamasi jų pritraukti kuo daugiau. Žmonės mieliau eina žiūrėti spektaklių, kuriuose vaidina žinomi žmonės. Čia, galima sakyti, yra du privalumai: ekonominis ir psichologinis, juk daug maloniau vaidinti, kai žinai, jog dalis žiūrovų galbūt atėjo į tave pažiūrėti.
– O yra tokių aktorių, kurie į televiziją spjauna...
– Aš irgi buvau tarp jų. Iš tiesų tai yra blefas ir mitas. Aktoriaus profesija yra vaidinti. Tad būkim atviri, – jei šiandien jį tik kviestų, jis tikrai eitų. Yra aktorių, kurių nekviečia. Jie tokią situaciją bando kompensuoti sakydami, jog televizija yra blogai. Žinau tokių, kurie, pakviesti į televiziją, ėmė kalbėti priešingai.
– Kokį vaidmenį šiuo metu kuriate Kauno muzikiniame teatre?
– Tai muzikinis reviu „Zygfrydo Vernerio kabaretas“, kurį režisuoja Kęstutis Jakštas. Jame aš vaidinu kabareto konferansjė. Tai mano pirmasis darbas Muzikiniame teatre, nors ir dainuoti, ir šokti man jau yra tekę kituose spektakliuose.
– Kokį savo vaidmenį laikote brandžiausiu?
– Neturiu tokio vaidmens. Visi vaidmenys yra tarsi nešiojami laike. Tu jį gali sukurti, bet kaskart vaidindamas jam suteikti kažką naujo, tarsi dar labiau subrandini. Toks procesas vyksta nuolat. Jis, kaip ir nuotykis, kol jis vyksta, jo tokiu neįvardini.
– Tad su kokiais herojais esate toliausiai nužengęs?
– Oskaro Koršunovo teatro spektaklyje „Įstabioji ir graudžioji Romeo ir Džuljetos istorija“ jau dešimt metų vaidinu Džuljetos tėvą Kapuletį. Kitam spektakliui – „Shopping and fucking“ – jau trylika metų. Kai pradėjau pastarajame vaidinti, mano herojus buvo vyresnis žmogus už mane patį. Man tai buvo iššūkis ir uždavinys, kad įtikinčiau žiūrovą. O per tuos metus aš jau pasiekiau herojaus amžių. Tad šiandien tas vaidmuo man jau įgijo visiškai kitokios kokybės. „Hamleto“ Polonijus man taip pat yra mielas. Jis atrodo tarsi smulkutis, tačiau labai spalvingas: toks pursluojantis, nuoširdžiai besistengiantis žmogutis. Labai žavu, kai mažas žmogus siekia kad ir nedidelių tikslų, tačiau tai daro visomis išgalėmis.
– Komiški ar dramatiški vaidmenys jums arčiau širdies?
– Kažkada to paties klausiau savęs, bet konkretaus atsakymo neradau. Valentinas Masalskis yra pasakęs, jog laimė ir prabanga pažliumbti scenoje. Galėdamas išsidraskyti, išsiverkti scenoje patiri didelį palengvėjimą. Tačiau lygiai taip pat smagu eiti į sceną ir matyti, kaip juokais iš tavęs leipsta šimtai žmonių. Man sunku tiksliai atsakyti. Matyt, grįžtamasis ryšys yra generatorius, kuris suteikia prasmės bet kokiam tavo vaidmeniui.
– Žliumbti ar juoktis lengviau?
– Prajuokinti daug sudėtingiau nei priversti verkti. Dabar aplinkui tiek tragedijos, žmonės nuliūdę, nusivylę ir juos priversti sugrįžti į savo nuoskaudas bei liūdnuosius gyvenimo momentus yra daug paprasčiau nei pralinksminti.
– Ar aktoriaus asmeninės savybės lemia jo polinkį į tam tikro plano vaidmenis?
– Taip, profesionalumas yra mokėjimas dozuoti, tačiau viską lemia charizma, asmeninė energija, fiziniai duomenys. Viską tiksliai dozuodamas ir pritaikydamas sau, susiformuoji kaip profesionalus aktorius.
– Geras humoro jausmas aktoriui yra būtina savybė?
– Taip. Dar būtinas šmaikštumas, nes tai yra proto lankstumas, reikalingas improvizuojant scenoje. Ir dar svarbu klausa, ne tiek muzikinė, kiek vidinė, jautrumas. To reikia, kad lengvai susikalbėtum su partneriu. Ir dar viena būtina savybė yra temperamentas. Kažkada, dirbdamas su vaikais, jiems išsakiau dvi sąlygas, būtinas aktoriui: temperamentas ir koncentracija. Jei žmogus sugeba susikoncentruoti ir suvaldyti savo temperamentą, yra puiku.
– Ar atsipalaidavimui jūs mielai renkatės komiškus kūrinius?
– Mes, susibūrę į kompaniją, paprastai pasakojame anekdotus. Jie suteikia tam tikros patirties. Taip vaikai net rusų kalbos pramoko. Anekdotai labai smagi proto treniruotė. Tai tarsi mažas spektaklis, suvaidintas lyg tarp kitko. Mes turime tris sūnus – vienas mano ir du žmonos. Vyresnėlis Ignas mokosi aktorinio meistriškumo O. Koršunovo kurse, Jokūbas įnikęs į informacijos technologijas. Jie sako, jog anekdotai jiems labai padeda bendraujant su bendraamžiais. Jaunėlis Jurgis – dar mokinys, domisi ekonomika ir politika. Kai visi susiburiam į kompaniją, kiekvienas turi papasakoti įdomių istorijų iš savo srities.
– Kas jus dar atpalaiduoja be anekdotų?
– Man labai padeda muzika, pavyzdžiui, improvizavimas fortepijonu.
– Žinau, kad jūsų gyvenime įvyko savotiška metamorfozė – trylika metų skyręs trimitui staiga tapote aktoriumi. Kaip tai nutiko?
– Baigęs Klaipėdos Stasio Šimkaus aukštesniąją muzikos mokyklą, įstojau į Valstybinę konservatoriją (dabartinę Lietuvos muzikos ir teatro akademiją), nors tuo metu jau abejojau, ar kaip muzikantas gyvenime turėsiu gražių perspektyvų. Tačiau dešimt metų grojęs trimitu kito pasirinkimo neturėjau. Įstojęs į Konservatoriją, bendrabutyje viename kambaryje apsigyvenau su aktoriumi Algirdu Dainavičiumi. Ta mūsų draugystė mane užkrėtė aktoryste. Pagalvojęs, jog būdamas trimitininku galėsiu visą gyvenimą groti nebent simfoniniame orkestre antruoju trimitu, nusprendžiau atsiimti dokumentus. Iš naujo stojau, tačiau į aktorystę neįstojau. Įsiprašiau pas Joną Vaitkų laisvuoju klausytoju, o vėliau tapau tikruoju studentu.
– Ar šiandien dar galėtumėte pagroti trimitu?
– Jau seniai nesu to daręs. Jei norėčiau pagroti, turėčiau nemažai laiko skirti muzikinei formai susigrąžinti. Buvo spektaklių, kuriuose man teko groti, tačiau stengiuosi to nedaryti – groti bet kaip nesinori, o norint groti gerai, tam reikia skirti nemažai laiko.
– Jei šiandien būtumėte muzikantas, ar būtumėte tiek pasiekęs kaip būdamas aktoriumi?
– Nemanau. Mes šiandien draugaujame su vienu iš geriausių Lietuvos trimitininku Algirdu Januševičiumi. Galiu pasakyti, kad taip, kaip groja jis, aš niekada negrosiu. O girdint, kaip virtuoziškai jis groja, ir įvertinus tokio lygio muzikanto perspektyvas Lietuvoje, man pasidaro graudu. Džiaugiuosi, kad mano gyvenime įvyko tos permainos. Matyt, taip turėjo nutikti.