Daug artimųjų, jo mokytojų jau anapus. Išsiskyrimą su jais menininkas išgyvena itin jautriai. „Tačiau kančia, liūdesys – taurus jausmas, tauresnis negu abstraktus džiaugsmas arba šūkavimas iš laimės, – svarsto maestro ir prisimena, kaip jaunas būdamas vis ieškojo gyvenimo prasmės. – Buvo toks metas, kai galvojau, grosiu pramoginius koncertus, o mano profesorius Raimondas Katilius gražiai mane sustabdė, sakė, palauk, turi praeiti visą kelią nuo pradžių, suprasdamas visą menininko kančią, darbą, įdėti visa tai į smuiką, tada galbūt atsivers galimybių.“
Šiuo metu vienatvę kaip gyvenimo būdą pasirinkęs muzikas įsitikinęs, jog vienam gyventi paprasčiau. Niekam netrukdo su savo išgyvenimais, su niekuo netenka varžytis. Sako, santuoka – tai poros išbandymas, atskleidžiantis, kuris partneris stipresnis: „Gal žmona yra daugiau priešprieša vyrui, nėra to pajautimo iki galo, nes kai ryšys yra sutartinis, bet ne kraujo ryšys, viskas kitaip, o man taip yra labai gerai.“
Smuikininkas pripažįsta daug meilės patiriantis iš žmonių. „Man pasisekė, jei to negaučiau, čia nebūčiau. Nes, atvirai sakant, nuo vaikystės buvau labai silpnos sveikatos, ir tai, kad galiu funkcionuoti, kad galiu džiuginti žmones ir jiems teikti džiaugsmo, o kartais liūdesio, juk dažnai žmonės apsiverkia per mano koncertus ir dėl to nejaukiai jaučiuosi, bet suprantu, kad kančia yra reikalinga, liūdesys yra labai svarbus, jis yra kilnesnis nei džiaugsmas“, – sako Z. Levickis.
Smuikininkas prasitaria tris dienas galįs neatsiliepti telefonu, o dar visai neseniai jis neturėjo net mobilaus aparato. O muzikanto veikla – ne tik repeticijos ir koncertai, bet ir apmąstymai, pasinėrimas į kūrinį taip giliai, kad realybė nutolsta, prasideda neadekvatus pasaulio matymas. „Vėl grįžtu prie minties, kad visi geriausi smuikininkai yra kankiniai, tik tie, kurie atiduoda visą savo sukauptą kančios, įdirbio patirtį, daug išgyvena, artistas turi daug repetuoti, laukti pasirodymų, turi nepriekaištingai pasirodyti, nes jeigu blogai groja, jam didele trauma“, – pasakoja pripažinimo sulaukęs muzikas.
Smuikininkas kukliai prasitaria – jis ne tik groja, bet ir rašo eiles, stengiasi pabūti gamtoje, kurios vis labiau pasiilgsta. O savo pasirodymus televizijoje vadina atsitraukimu iš apmąstymų. Humoro blyksniai televizijos laidoje „Auksinis balsas”, netikėti dalyvių vertinimai nėra jo kaukė. Tai yra nuoširdu. „Nemoku to įvardinti, bet savo paradoksalų humorą pastebėjau dar jaunas ir labai jo gėdijaus. Kiekvienas jaunas žmogus nori suaugti rimtas ir atsakingas, būti tikras vyras, stiprus, ir nėra čia ko juokauti. Ir aš kurį laiką laikiausi ir buvau labai rimtas, bet vėliau supratau – galbūt tai yra prigimtis, ir nėra čia ko kovoti su tuo, tuomet sau nusileidau“, – „Stiliaus“ laidoje dėsto smuiko virtuozas.
Neseniai smuikininkui nutiko tai, kas daugelį muzikantų priverčia pasijusti nelaimingais – jis patyrė riešo traumą. Tačiau Zbignevas traumą įvertino kaip galimybę tobulėti, keisti grojimo techniką ir toliau likti scenoje: „Todėl, kad čia yra vienintelis kelias likti prie grojimo, nes jeigu žmogus nusprendžia – ai, pailsėsiu, pasigydysiu, iškart keičiasi jo santykis su gyvenimu, savo mylimu užsiėmimu, muzika.“
Televizija smuikininką dar labiau suartino su klausytojais – žmones po koncertų jį stengiasi užkalbinti, nusifotografuoti, netgi paliesti. Zbignevo Levickio tai negąsdina. Tačiau juokaudamas prasitaria – prie kotletų jis negroja.