Aktorius, gerai pažįstamas ne tik gimtinėje, bet ir Jungtinėje Karalystėje, Čekijoje bei Rusijoje filme atliko intriguojantį Gretos mokyklos laikų meilės Mindaugo vaidmenį, rašoma pranešime spaudai.
„Apie jo charakterį buvau girdėjęs įvairių nuomonių, tačiau, pamenu, norėdamas pasiūlyti jam vaidmenį, paskambinau, o jis sutiko be jokių išvedžiojimų.
„Taip, aš Lietuvoje, viskas gerai, turiu laiko“. Aš dar nemačiau aktoriaus, kuris šitaip ruoštųsi filmavimams ir būtų viską išmokęs. Tiesiog gera dirbti. Visi aktoriai, kurie paragauja darbo užsienyje ir turi nemažai projektų Lietuvoje – profesionalūs ir visada pasiruošę“, – apie pažintį su Ž. Tratu pasakojo filmo prodiuseris P. Skaisgirys.
Gandų apie savo arogantišką elgesį Ž. Tratas sako išgirstantis iki šiol.
„Dažniausiai taip kalba žmonės, kurie su manimi net nėra bendravę. Bet aš labai drąsiai galiu tai paneigti, nes pirmoje vietoje darbe man – profesionalumas. Jeigu darai tai, ką myli ir tam ruošiesi, jokios kalbos apie aroganciją ir būti negali. Vis dėlto teko ne kartą pastebėti, kad kino industrijoje dirbantys žmonės labai nustemba, kai su manimi susipažįsta. Filmuojantis kino aikštelėje labai gerai matosi, kaip ilgainiui keičiasi ir aktorių požiūris į mane. Iš pradžių dauguma žiūri iš toli, tačiau paskui žvilgsniai po truputį minkštėja, prasideda pokalbiai, juokeliai ir apsikabinimai“, – tikina aktorius.
Pasakodamas apie „Moterys meluoja geriau. Robertėlis. Antroji banga“ filmavimo aikštelę, Žilvinas dalijasi maloniais atsiliepimais apie visą komandą.
„Nors laiko susicementavimui buvo per mažai, liko tikrai labai gerų atsiminimų apie visą komandą“, – džiaugiasi aktorius.
Išdidumas – ne vienintelė savybė, kurią Žilvinui pritaiko nepažįstamieji. Filme „Moterys meluoja geriau. Robertėlis. Antroji banga“ į mergišiaus vaidmenį įsijautęs aktorius prisipažįsta, kad tokią etiketę žmonės jam klijuoja ir už kino aikštelės ribų.
„Karjeros pradžioje man siūlydavo vien banditų vaidmenis. Todėl man labai džiugu, kad paskutiniu metu, ypač perlipus trisdešimtmetį, atsirado vaidmenų įvairovė. Užstrigti viename personaže yra tikrai labai neįdomu – galiausiai tiesiog gali prarasti savo profesijos džiaugsmą. Vis dėlto, aš nemanau, kad „mergišiaus“ etiketė man buvo priklijuota dėl kuriamų vaidmenų. Manau, kad čia kalti stereotipai. Žmonės pamato dvimetrinį vyrą iš karto nusprendžia, kad jis yra vienoks ar kitoks. Dar, aišku, prisideda ir gandai. Aš pats apie save iš trečių lūpų esu girdėjęs gandų, kurie absoliučiai neatitinka realybės“, – tikina pašnekovas.
Kalbėdamas apie savo romantiškąją gyvenimo pusę Ž. Tratas patikina, kad yra net perdėtai drovus.
„Jeigu kas nors galvoja, kad sutikęs merginą naudoju savo aktorinius sugebėjimus – taip tikrai nėra. Galbūt nebent pasitarnauja iškalba, kuri yra būdinga kiekvienam aktoriui. Šioje srityje yra būtina būti apsiskaičiusiam, o bendraujant viena ar kita gyvenimiška tema tai tikrai nepatrukdo. Tačiau aš esu visiška priešingybė savo personažams. Nežinau, kada pirmas esu rodęs dėmesį kažkokiai merginai. Be to, man tikrai gana dažnai įstato ragus, o vyriškas ego – gana trapus“, – atskleidžia Ž. Tratas.
Kaip Robertėlio (akt. Nerijus Gadliauskas) žmonai Gretai (akt. Justina Žiogaitė-Butkienė) pavyks atsilaikyti prieš Žilvino kerus, kino teatrų ekranuose pamatysime jau netrukus.
Visą gyvenimą po šiltu mamos sparneliu praleidusiam pagrindiniam filmo herojui – jau virš keturiasdešimt. Dabar jo gyvenimas ir širdis pagaliau priklauso ne tik mamai, bet ir mylimajai Gretai. Po nelaimingų ir visą amžinybę besitęsusių paieškų, galiausiai meilę atradusio Robertėlio, panašu, jau niekas nesustabdys. Deja, grįžus į Lietuvą po medaus mėnesio mylimieji pateks į neregėto masto nuotykį, sukeltą pasaulyje siaučiančios pandemijos. Karantinas filmo herojų Robertėlio ir Gretos meilei taps tikru išbandymu. Porai šį laikotarpį teks praleisti atskirai.