Anot Andriaus, „Eurovizija“ yra labai geras produktas. Na, maždaug toks pat geras, kaip ir pats Užkalnis. Apie tai, kodėl lietuviams gėda dalyvauti „Eurovizijoje“ ir kaip, anot Andriaus, „Eurovizijai“ pavyksta būti tokiose populiarumo aukštumose, atvirame pokalbyje su A. Užkalniu:
– Andriau, „Euroviziją“ galima tituluoti pop pasaulio vyšnaite ant torto. Ir nebūtinai dėl skambančių dainų, bet veikiau dėl pačio pateikimo, euforijos ir panašių dalykų. Kaip manote, ar „eurovizinis“ burbulas nėra per daug išpūstas?
– „Eurovizija“ yra nuostabiai sumanytas produktas, besikeičiantis ir nenusibostantis. Kad tiek laiko išsilaikyti aukštumoje, reikia ypatingo talento. Taip ilgai būti apyvartoje ir vis tiek surinkti didžiules auditorijas ir generuoti susidomėjimą ne tik iš publikos, bet ir iš konkurso dalyvių – tai antgamtiškas pasiekimas.
Žinoma, panašiai galima pasakyti ir apie laidą „Duokim garo“ arba Kaziuko mugę, bet „Eurovizija“ turi universalų patrauklumą ir, be to, yra ne klumpakojų kaimiečių orgija, o angliškai kalbantis tarptautinis produktas.
Šou verslo burbulas nebūna per daug išpūstas. Šou verslas yra burbulo pūtimas, ir „Eurovizija“ puikiai tai daro. Lietuviai galės laimėti „Euroviziją“ tada, kai jiems nebus gėda užsiiminėti šou verslu. Donatui Montvdui negėda užsiimti šou verslu ir todėl šiemet Lietuva laimės „Euroviziją“.
– Ar galėtumėte įvardyti bent tris dainas ir jų atlikėjus, pelniusius pergalę šiame konkurse?
– Apskritai, kad ir kokia popsinė būtų „Eurovizija“, niekas negalėtų paneigti, kad ji yra kažkiek fenomenali. Kaip manote, kas jai tiek metų pelno tokį populiarumą?
– Manau, gebėjimas keistis, universalumas ir autoironija.
„Eurovizija“ yra muzika. Tas pats, kas Užkalnis yra žurnalistikoje arba leidyboje. Visi nesustodami vieni kitiems kartoja, kad Užkalnio neskaito, bet Užkalnis turi didžiausius tiražus ir skaitomumą.
Kaip ir „Eurovizija“, aš nuolatos keičiuosi: tas Užkalnis, kuris buvo prieš kelerius metus, nebėra tas, ką skaitytojai ir žiūrovai mato dabar.
Universalumas: mane vadina „visų galų meistru“, manydami, kad taip pašiepia. Aš tik juokiuosi iš to. Debilai. Aš galiu daryti viską: nuo televizijos ir knygų iki koldūnų ir filmų kritikos, todėl aš visada turėsiu darbo. Taip ir Eurovizija: žanrų kratinys, kasmet nežinai, kas bus ant bangos, stilių įvairovė, vienoda tik trukmė: iki trijų minučių.
Autoironija: nei Užkalnis, nei „Eurovizija“ pernelyg nesusireikšmina. Tai tik pramogų pasaulio žvaigždės, didžiuliai reiškiniai, žerintys meteoritai. Ir visada geba iš savęs pasijuokti.
– Ar Jūsų automobilyje ar namuose skamba „eurovizinio“ stiliaus dainos?
Dažnai taip, skamba. Aš kažkada baugindavau žmones Anglijoje, leisdamas pro atvirus BMW langus rusišką blatniaką ir lietuvišką „Dinamiką“ ir „Vitražą“. Dabar aš irgi groju viską iš eilės – bliuzą, Gytį Paškevičių, radijo stotį „Pūkas“. Aš turiu žinoti ir išmanyti, ko klauso paprastas žmogus. Kitaip koks aš muzikos ekspertas.
– Beje, kaip vertinate Donatą Montvydą, šįmet atstovausiantį Lietuvai?
– Atlikėjas Donatas Montvydas laimės „Eurovizijos“ konkursą šiemet. Lietuvą dar niekada nebuvo taip gerai pasiruošusi.
Kasmet, kai vyksta nacionalinės atrankos, visi sako, kad reiktų dainuoti ne taip, o kitaip, šokti irgi ne taip... „Euroviziją“ šiuo klausimu galima lyginti su krepšiniu. Per čempionatus visi žiūrovai taip pat virsta žinovais. Kaip manote, kodėl taip vyksta? Ir kaip manote, ar tai tik lietuvių bruožas?
Tai ne visų lietuvių bruožas. Tai labai bukų lietuvių bruožas, tik jie garsiausiai rėkia. Šiandien jie žino, kokios kainos turi būti parduotuvėse, vakar jie žinojo, kaip reikia dainuoti ar šokti. Tuos idiotus reikia ignoruoti. Idiotai, girdite? Aš su jumis kalbu.
– Ar į Stokholmą vykote specialiai dėl „Eurovizijos“ ar taip nutiko visiškai netikėtai?
– Netikėtai nusipirkome bilietus po €9,99 (į vieną pusę), nes tiesiog per gera kaina buvo, kad nepirktume. Ačiū Rimvydui Širvinskui-Makaliui, kad tokius pasiūlymus atsiunčia savo elitiniams draugams. Paprastiems žmonėms tokios likimo dovanos nėra prieinamos. Dvidešimt eurų į abi puses, ir dar su šampanu ir ikrais. Juokauju. Kola ir traškučiai.
Tada mano draugė žiūrinėjo internete viešbučius tam savaitgaliui ir pamatė, kad kažkas negerai su kainomis. Dabar pramogų pasaulyje mes visi tarpais pastebime, kad kažkas negerai su kainomis. Pirma Mikutavičius, paskui – mes. Pusantro tūkstančio eurų už savaitgalį viešbutyje, ačiū labai. Blogiau už gūžinius kopūstus. Tada supratome, kad tą savaitgalį bus „Eurovizija“. Vienu žodžiu, sutapėme nejuokais.
Tačiau paskui reikėjo susitaikyti su mintimi, kad jau ten vis tiek būsime, ir kas tie pinigai? Pinigus visada galima uždirbti. Tai nusprendėme, kad reikia eiti pažiūrėti finalo. Jei būtume planavę iš anksto, tiek nebūtų reikėję pakloti už bilietus į didįjį finalą. Kiek mokėjome? Pasakysiu tik tiek, kad dažnas automobilis, važinėjantis Lietuvos provincijoje, kainuoja pigiau, nei tie bilietai į Euroviziją. Tačiau pati kelionė į Stockholmą – dvidešimt eurų, tai ramina širdį. Arba tą vietą, kur turėtų būti širdis.
– Ir ar nebijote teroristinio išpuolio... Juk ekspertai sako, kad „eurovizinis“ finalas taps puikiui taikiniu...
– Aš nieko nebijau. Kai ateis laikas mirti, Dievas pasiims pas save, nesiklausdamas, bijai ar nebijai. Namuose tūnodamas, nuo dangiškosios rūstybės nepasislėpsi. Jei Aukščiausiasis nuspręs tai padaryti per „Eurovizijos“ finalą, reiškia, taip ir reikia. O Montvydas vis tiek laimės.
Minios žmonių renkasi į „Eurovizijos“ finalą: