Šiemet vėl ši frazė atsidūrė šalia tokių, kaip „negirdėjau, kas ta visą pasaulį iš proto varanti daina „Despacito““ arba „ir išvis – kas ta Natalija Bunkė“? Grįžtant prie „Eurovizijos“, žiūrėjote ją ar ne, neabejoju, neatremiamą nuomonę šiuo klausimu vis tiek turite.
„Eurovizijos“ tradiciškai visi pradėjo „nežiūrėti“ šių metų pradžioje, kai vyko nacionalinė atranka į konkursą. Būtent dėl to, kad ji buvo niekam neįdomi ir ten dalyvavo visiškai neįdomūs atlikėjai, kovo 11-osios vakarą tiesioginę finalo transliaciją, LRT televizijos duomenimis, žiūrėjo net 40 procentų visos televizijų auditorijos – daugiau nei pusė milijono žmonių, o dar daugybė tai darė internete.
Tačiau tuo pat metu beveik 100 procentų lietuvių, nors ir „nesekė“ naujienų, garantuotai turėjo savo tvirtą nuomonę apie į finalą patekusius pasirodymus ir, be abejo, apie laimėtojus „Fusedmarc“.
Lietuvoje taip jau įprasta. Valdžią irgi išrenka tie „kaimynas ir teta“, bet nuomonę ir apie valdžią, ir apie „Euroviziją“ turi visi. Visi beveik trys milijonai yra jau ne tik krepšinio treneriai, bet ir tobulai nusimanantys muzikos ekspertai bei stilistai.
Sėkme netikėjo
Portalas DELFI ketvirtadienį, prieš antrąjį „Eurovizijos“ pusfinalį, paskelbė apklausą, kurioje buvo klausiama: kaip manote, ar „Fusedmarc“ pateks į finalą? Nuomonė šiuo klausimu išreikšta daugiau nei 36 tūkstančius kartų ir ji beveik nenustebino – 67 procentai lietuvių sėkme net netikėjo.
Saulius Urbonavičius-Samas rėžė skaudžiai: visi žinojome, kad daina „Rain of Revolution“ prasta, bet tie „visi“ kažkodėl apie tai anksčiau tylėjo. Tuo tarpu Marijonas Mikutavičius įžvelgė bėdą kitur: namų darbai neatlikti, vizualia prasme lietuviai atrodė nuobodokai.
Bet ar tik pinigų klausimas buvo, kiek fejerverkų panaudosime scenoje? Nemanau. Pabandykite įtikinti menininkus, kad jie, pamynę visus įsitikinimus ir savo savitumą, Kijevo scenoje darytų trigubą salto, įlįstų į gorilos kostiumą ir pūstų ugnį per savo pasirodymą... O Viktorija būtų ne su ilga raudona, o su „Pupyčių“ blizgumo bei ilgio suknele. „Fusedmarc“ tiesiog yra kitokie. Ar ne dėl to juos žiūrovai ir išrinko?
Prisipažinsiu, aš taip pat už juos sirgau nacionalinės atrankos finale ir aš buvau ta, kuri netikėjo jų galimybėmis patekti į finalą Kijeve. Tiesą pasakius, buvau ne tiek už „Fusedmarc“, kiek prieš ilgakojes gražuoles su nuliu patirties scenoje, kurias beveik tiesiogine ta žodžio prasme didžiojoje „Eurovizijoje“ sutryptų dar dešimt kitų lygiai tokių pat gražuolių, besivaržančių ne vokaliniais sugebėjimais, o sijonų ilgiu.
Ir štai, Lietuva šiemet į Ukrainą išvyko kitokia, atitinkanti konkurso šūkį „Celabrate diversity“ – švenčianti įvairovę. Ar buvo gėda? Ne. Ar tikėjomės, jog „Fusedmarc“ parveš mums pirmą vietą? Ne. Kai daug nesitiki, tai ir nenusivili. Būtent todėl ir sutikime juos grįžtančius išskėstomis rankomis.
Laimės daina ar istorija?
Šiemet lažybų bendrovėse daugiausiai statoma už portugalą, nors iki konkurso pradžios laurai buvo prognozuojami Italijai. Keistuolis Salvadoras Sobralis akimirksniu pakerėjo pasaulį paprastumu ir širdį virpinančia lopšine. Į sceną jis išėjo vienas, apsirengęs gerokai per dideliu, į palapinę panašiu švarku, susivėlusiais plaukais ir be galo nuoširdžiomis akimis.
Nors apie savo sveikatą jis kalbėti vengia, žiniasklaida skelbia, jog prieš konkursą jam atlikta išvaržos operacija, o vėliau šiais metais jauno vyro laukia dar ir širdies transplantacija. Taip pat užkulisiuose sklando kalbos, jog Salvadoras yra autistas, būtent todėl atlikėjo elgesys scenoje – toks nerangus. Bet kuris viešųjų ryšių specialistas pasakytų, jog S. Sobralis – tobulas potencialaus „Eurovizijos“ laimėtojo rinkinukas.
Beveik neabejoju, kad šeštadienio vakarą „švęsime išskirtinumą“ ir kitais metais DELFI komanda krausis lagaminus į Portugaliją. Nes pastaruoju metu ne tik konkursuose, bet ir gyvenime dažniausiai laimi ne „copy-paste“, o kitoniškumu aprengtas nuoširdumas.