Pastaroji atranka buvo azartiška ir daugeliu aspektų įdomi. LRT gavo daug dėmesio ir galėjo džiaugtis puikiais šeštadienio reitingais, žiūrovai azartiškai stebėjo atrankas ir reiškė nuomonę balsuodami.
Nacionalinės atrankos finalas buvo išties stiprus, Lietuvos publika turėjo iš ko pasirinkti. Dėkingas atrankos projektas visuomeniniam transliuotojui dar ir tuo, kad leidžia sukurti solidų turinį į jį investuojant tik iš dalies – pagrindinį turinį sukuria patys konkurso dalyviai, savo lėšomis rengdami pasirodymus, samdydami režisierius ir choreografus bei stiliaus ekspertus, dažnu atveju kiekvienam atrankos etapui vis paruošdami atnaujintus ar visiškai naujus sprendimus.
Ši atrankos sėkmė LRT televizijai tam tikra prasme koduoja nesėkmę pačioje „Eurovizijoje“. Vietinis atrankos projektas yra tapęs svarbesniu, nei sėkmė pačiame tarptautiniame konkurse. Ilgame atrankos procese pretendentams tenka pasirodyti daugybę kartų, klausantis vis kitų komisijos komentarų ir patarimų kur link pasirodymas turėtų kreiptis, kad sulauktų komisijos prielankumo bei sėkmės ateinančiuose etapuose. Tačiau kitąkart, nebūtinai tie patys komisijos nariai, jau kreipia dėmesį į kitus dalykus, tarsi nurodydami dar kokią kitą kryptį. TV žiūrovui suteikiama pramoga stebėti pretendento ir jo ar jos komandos pastangas atsižvelgti (arba ne) į komisijos pastabas. Tai visai nebloga sistema talentų šou, bet ar tikrai geriausias kelias siekti Lietuvos sėkmės „Eurovizijoje“?
Mūsų visų interesas turėtų būti, kad atrankoje dalyvautų patys geriausi Lietuvos muzikos industrijos atstovai. Neatmetu tikimybės, kad sublizgėti turi galimybę ir tik ką atrasti talentai, tačiau, mano galva, tai neturėtų būti dar vienas talentų konkursas su laiminga pabaiga didžiojoje „Eurovizijos“ scenoje, nors dažniau nelaiminga...
Akivaizdu, egzistuoja visuomeninis interesas, kad visuomeninis transliuotojas dėtų visas įmanomas pastangas užtikrinti sėkmingą Lietuvos pristatymą tarptautiniame „Eurovizijos“ konkurse. Šią atsakomybę prilyginčiau LTOK atsakomybei, tinkamai organizuoti pasiruošimo olimpiadai procesus. Finansavimas, organizavimas, geriausių dalyvių atranka – tai tie patys uždaviniai tiek sporto, tiek ir muzikos varžybose. Jei į „Euroviziją“ pažiūrėsime ne kaip į nerimtą popkultūros reiškinį, o kaip į tautų muzikos festivalį, kuriame šalys ne tik varžosi, bet ir pristato pačios save ir savo muzikos industrijas bei kultūrą apskritai, o kartais šalys siunčia ir svarbią žinutę, tai neatrodys jau taip netinkamas „Eurovizijos“ sugretinimas su sporto olimpiada.
Atrodo savaime suprantama LTOK misija užtikrinti sklandų pasirengimą olimpiadoms. Nekyla abejonių, kad sporte mūsų šaliai turi atstovauti patys geriausi sportininkai, olimpiadoms mes nesiunčiame nieko kito, tik neabejotinai geriausius rezultatus pasiekusius sportininkus. Norėdami to paties „Eurovizijoje“ turime siekti ir tokio paties LRT požiūrio bei atsakomybės.
Į atranką būtina sutelkti geriausius mūsų šalies atlikėjus ir kūrėjus, kad tauta ir ekspertai galėtų išsirinkti patį geriausią įmanomą variantą, o pagrindinius finansus nukreipti į sėkmingą mūsų atstovo pasirodymą Europos scenoje, nešvaistant resursų ilgoje atrankoje. Būtent biudžeto prioritetų persvarstymas galėtų išspręsti vieną pagrindinių problemų – skurdų mūsų atlikėjų pasirodymą prabangioje „Eurovizijos“ scenoje.
Tačiau tam tektų atsisakyti skanaus reitingų kąsnelio ir čia jau susikerta du svarbūs interesai: LRT noras užsitikrinti kuo ilgesnę atranką, taip didinant kanalo žiūrimumą ir visos visuomenės interesą, kad šaliai tinkamai būtų atstovaujama pagrindiniame dainų konkurse Europoje. Momentiniai reitingai ar sėkmė „Eurovizijoje“, štai kur klausimas.
Tai, kad eurovizinė atranka savo scenoje sulaukia per daug pradedančiųjų atlikėjų, kuriems tiesiog svarbu prisistatyti save platesnei auditorijai, nesiekiant pergalės iš esmės, nuleidžia konkurso kartelę perdėm žemai ir demonstruoja, kad atrankos procesas yra galimai paliktas savieigai. Ir čia grįžtame prie atrankos struktūros, ji tikrai per ilga.
Norint užtikrinti reikiamą epizodų skaičių, būtinas didesnis dalyvaujančiųjų keikis, o tai vėl kreipia fokusą nuo kokybės prie kiekybės. Mažesnis atrankos epizodų skaičius reikštų ir mažesnes išlaidas, o tai užtikrintų galimybę įrengti sceną labiau atitinkančią dabarties televizijos standartus ir sudaryti geresnes technines galimybes pretendentams išpildyti savo sumanymus bei tinkamai pasirengti pagrindiniam pasirodymui „Eurovizijoje“.
Kitas atrankos iššūkis – komisija. Vis dar neegzistuoja komisijos narių nešališkumo deklaracijos ir ekspertų balsavimai nėra vieši. Neaiškūs ir komisijos atrankos kriterijai. Esame globalaus pasaulio dalis, tad nesuprantama, kodėl buvo atsisakyta tarptautinės komisijos idėjos, kuri ankstesnėse atrankose jau buvo pasitelkta. Pakartosiu manąs, kad kiekvieno komisijos nario įsipareigojimas atlikti savo ekspertinį vertinimą iki pat galutinio rezultato – atstovo išrinkimo, suteiktų komisijai daugiau kredibilumo ir atsakomybės.
Į šiuos pasvarstymus galima pasižiūrėti, kaip į nelaimėjusios komandos prodiuserio, nesusitaikančio su pralaimėjimu, rašliavą. Galima į visa tai pažvelgti ir kaip į naudingas insaiderio įžvalgas, kurios galėtų pasitarnauti ieškantiems kelių į ateinančių metų sėkmę.
Neketinu slėpti nusivylimo dėl kylančių abejonių, kad atrankos procesuose esama tam tikro neskaidrumo, kurį tik pastiprina atranką organizuojančių asmenų nenoras konkrečiai atsakyti į kai kuriuos klausimus dėl 2019 metų atrankos finale įvykusio galimo manipuliavimo žiūrovo nuomone. Nuo garsesnio šių klausimų kėlimo susilaikiau iki „Eurovizijos“ finalo, nenorėdamas drumsti šių metų atstovo pasirengimo ir kelti anuo metu nereikalingų abejonių.
Tačiau manau, kad yra svarbu ne tik svarstyti, kaip galime ateityje geriau. Geresnės ateities nebus, jei neišsklaidysime praeities šešėlių, atsakydami aiškiai į visus klausimus ir įvardindami konkrečius atsakingus asmenis. Viliuosi, kad dažnu atveju pasitaikančią arogantišką gynybinę reakciją į išsakomą kritiką, nuleidžiant juokais, neva tai nelaimėjusių atlikėjų prodiuserių godos ar nuolat besiskundžiančių konkurso dalyvių priekaištai, keis atidesnis požiūris ir profesionalus dėmesys išsakomai kritikai.
Liko neišsklaidytos abejonės dėl galimo manipuliavimo žiūrovų nuomone nacionalinės atrankos finale. Abejonių sukėlė finalo transliacijos scenarijus. Tarpinė žiūrovų lentelė buvo parodyta tendencingai po atrankos favorite laikomos Monikos Marijos pasirodymo, kurioje buvo aiškiai matyti, kaip ji po savo pasirodymo išsiveržė į neabejotinus lyderius.
Vėliau lentelė rodoma nebuvo, nors kaip tik po to sekė pagrindinių jos konkurentų pasirodymai. Asmeninė darbo televizijos konkursuose patirtis leidžia teigti, jog tai galėjo iš esmės lemti žiūrovų balsavimo rezultatus, galimai buvo suformuota nuomonė, kad atrankos favorite laikyta atlikėja jau yra užtikrinta lyderė ir žiūrovo didesnis palaikymas nėra būtinas. Esu įsitikinęs, kad jei tarpiniai rezultatai būtų parodyti tinkamai, taip, kaip jie buvo rodomi ankstesniuose atrankos epizoduose, žiūrovų balsavimo rezultatai būtų buvę atrankos favoritės Monikos Marijos naudai, tai reikštų, kad komisijos balsai būtų nesutapę su publikos ir tai, žinoma, sukeltų dar didesnes diskusijas dėl galutinio pasirinkimo.
Balsams pasiskirsčius po lygiai, kaip numato LRT taisyklės, lemia ekspertų balsai, taigi ir visa atsakomybė tenka komisijai. Kas galėtų paneigti, kad būtent šios situacijos vengiant ir buvo „suklysta“ rodant žiūrovų lentelę arba taip suplanuota iš anksto.
Neaišku apskritai, kokia logika buvo vadovaujamasi nustatant tarpinės žiūrovų lentelės parodymo kiekius ir tikslias vietas transliacijos metu. Išlieka neatsakytas klausimas, ar laidos scenarijaus finalinė versija atitiko tiesioginėje transliacijoje įgyvendintą scenarijų.
Žinant šiuos atsakymus būtų nesunku atrasti ir šių veiksmų autorius. Tai galimai nuvestų prie didesnių atsakymų, per kuriuos asmenis galėjo būtų mėginama daryti įtaką žiūrovams, formuojant įspūdį, kad favoritu laikomas atlikėjas jau ir taip nugalės.
Tai padaryti svarbu ne tik ieškant tiesos, bet ir išsiaiškinant, kiek pagrindo turi kuluaruose sklandančios abejonės, kad atrankos kūrybinėje komandoje, kaip laisvai samdomi asmenys, dirba vienam neformaliam verslo klasteriui, telkiančiam prodiusavimo, renginių organizavimo bei atlikėjų vadybos agentūras, veikiančiame tose pačiose patalpose, priklausantys asmenys, galėjo turėti perteklinės įtakos atrankos procesuose. Šių metų Lietuvos atstovą „Eurovizijoje“ Jurijų Veklenko atstovaujančios agentūros atstovai taip pat siejami su anksčiau minėtu dariniu.
Asmeniškai kreipiausi į LRT, prašydamas atsakyti į abejones sukėlusius klausimus, tačiau atsakyme LRT atstovai nepakomentavo, ar būta scenarijaus neatitikimų eterio metu. Tai jautrus klausimas, nes po juo slepiasi aiškumas, kurioje grandyje priimtas sprendimas galimai manipuliuoti žiūrovų nuomone. Ir nors ateityje LRT žada į tai kreipti didesnį dėmesį, man atrodo, kad teisingumo dėlei aiškumas būtinas ir šioje konkrečioje situacijoje, idant būtų išvengta rimtų abejonių LRT gebėjimu surengti skaidrų konkursą.
Norint geresnio atrankos proceso svarbu turėti aiškias atrankos taisykles ir principingai jų laikytis. Pavyzdžiai rodo, kad ir šioje temoje yra, ką aptarti. Paaiškėjus, kad daina „Run With The Lions“ buvo viešai publikuota Soundcloud platformoje dar iki rugsėjo mėnesio, nebuvo taikomos LRT nustatytos atrankos taisyklės, kurios aiškiai ir griežtai apibrėžia, kad daina negali būti išleista jokiais iki šios dienos žinomais formatais. Viešai komentuodama savo sprendimą, LRT nurodė, kad laikosi EBU taisyklių, tačiau liko neatsakytas klausimas, kodėl šiuo atveju LRT principingai nesilaikė savo pačios nustatytos tvarkos. Tai galėtų būti laikoma mėginimu išsisukti iš nepatogios situacijos, vengiant kalbėti būtent apie LRT taisykles, kurios buvo gerokai griežtesnės.
Panašios situacijos tik sustiprina bendrą įspūdį, kad konkurso fone esti įvairaus pobūdžio konkuravimo, kuris ne visuomet telpa į nustatytų taisyklių rėmus ir, galimas dalykas, dalyviams taikomi ne vienodi standartai. Negeras ženklas yra ir tai, kad apie netinkamomis įtakomis apraizgytą nacionalinės „Eurovizijos“ atrankos sistemą, gandas pasklidęs ir už Lietuvos ribų.
Visuomeninis transliuotojas turėtų rimtai padirbėti, kad ateinanti „Eurovizijos“ atranka būtų skaidresnė ir orientuota į rezultatą. Jei norime sulaukti pačių geriausių dainų mūsų atlikėjams, turime užtikrinti, kad Lietuva būtų vertinama kaip patikima ir skaidrią atranką vykdanti šalis. Turiu vilties, kad LRT vadovybei pavyks iš esmės pagerinti atranką į kitų metų „Euroviziją“, bet kosmetinių pasikoregavimų šiuokart greičiausiai nepakaks.
Netruksime pamatyti, ar prisiims atsakomybę kas nors dėl šios atrankos kokybės ir rezultatų, ir kokie prioritetai bus kitąmet. O mums visiems, mylintiems muziką, kitais metais linkiu finalo „Eurovizijoje“. Linkiu ir pergalės.