– Apie tavo šeimą iki šiol žinoma nedaug. Tik tiek, kad turi labai palaikančią mamą. Galbūt gali papasakoti, kokie yra tavo artimieji ir iš kur esi kilęs?
– Mano šeima yra mama ir brolis. Tiesą sakant, jie abu visada muzikavo. Trimis metais vyresnis brolis Vitalijus iki šiol groja trimitu. Mama taip pat visada grojo įvairiausiais instrumentais. Galbūt todėl ir aš nuo mažens mėgau muziką, nes augau su ja.
Dabar mano brolis taip pat dirba IT srityje. Na, ir mane ištiko ta įprasta „mano brolis jau gyveno Vilniuje" situacija (juokiasi). Persikraustęs į Vilnių aš taip pat ėjau jo pramintu keliu ir dirbau įmonėse, kuriose dirbo ir jis.
Iš pradžių aš dirbau įmonėje, kuri rūpinasi skambučių priėmimu, o kai jis pakeitė darbą, naujoji jo darbovietė vėliau perviliojo ir mane. Aš kaip šunelis iš paskos (juokiasi). Jis nuėjo, apsižiūrėjo, kad ten viskas gerai, ir aš atėjau iš paskos, o kai vanduo šiltas, galima ir man. Tiesiog aklai pasitikiu broliu. Jis protingas ir visada žino, ką daro. Tik paskui jį galiu taip sekti.
Esame skirtingi ir kai kuriais aspektais tikrai skiriamės. Jis daug ramesnis už mane ir jam turbūt niekada nereikės scenos, bet tikrai žinau, kad jei jis norėtų, tikrai daug pasiektų muzikoje. Jis – daug talentingesnis už mane visomis muzikinėmis prasmėmis. Tiesiog pasirinko kitokį kelią ir yra tuo patenkintas, nors muzikos taip pat nepaliko.
– „Eurovizijoje" jau sulaukei ir komentarų dėl savo kilmės. Kai kurie žurnalistai ir delegacijų atstovai mano, jog esi rusakalbis. Kaip yra iš tiesų?
– Mano gimtoji kalba yra lietuvių ir esu lietuvis. Vilniuje man net nebėra su kuo kalbėti rusiškai, todėl šia kalba kalbėti sekasi sunkiau. Mano mama lietuvė, o tėvelis buvo ukrainietis. Namuose visada kalbėjome lietuviškai.
– Puikiai prisimenu, kaip tavo mama jaudinosi dar nacionalinio finalo metu.
– Taip. Ji nepaprasta. Mama ir brolis yra tie žmonės, kuriems visada galiu paskambinti. Jie yra mano šeima, o ji juk viskas. Tik ji yra tikra kiekvieno mūsų gyvenime.
– Nors visada kalbi apie brolį ir mamą, tėvo niekada nemini.
– Tiesiog negaliu nieko pasakyti, nes nieko tikrai neprisimenu. Nuoširdžiai neišliko jokių vaizdinių ar prisiminimų iki jis mirė. Buvau visai mažas jam mirus ir niekada neklausiau apie tai mamos. Žinojau, kad jai tai gali būti skaudu ir nieko pats neprisiminiau. Mūsų šeima, kiek prisimenu, visada buvo aš, brolis ir mama. Visi muzikavome ir draugiškai gyvenome.
– Sunkiai palikai gimtąją Klaipėdą?
– Dėl darbų teko kraustytis. Labai myliu Klaipėdą ir žinau ten visas gatveles, kas kur yra, pažįstu žmones, nes juk tai nėra labai didelis miestas.
Klaipėdos universitete baigiau rekreaciją ir turizmą, o tada iškeliavau į Vilnių. Jau užtikrintai žinojau, kad eisiu muzikos keliu, nes jau dalyvavau keliuose muzikiniuose projektuose, todėl mačiau ir supratau, kad reikia eiti toliau ir kraustytis. Kas savaitę važinėti į Vilnių tapo sunku, todėl toks gyvenimo pokytis buvo tiesiog būtinas.
Ir vaikystėje, nors visada buvau pakankamai savarankiškas, bet jei jau kalbame atvirai, iš esmės aš esu tikras mamyčiukas (juokiasi). Grąžinkite mane atgal pas mamą ir aš nemokėsiu nei batų užsirišti ir lauksiu kol mama man arbatą padarys. Grįžęs pas mamą visada tampu tuo pat vaiku, kuris su džiaugsmu kerta jos blynus ir nesikelia iš lovos iki pietų. Pas mamą tikrai geriausia (šypsosi).
– Stebint tave čia atrodo, kad labiausiai mėgsti atsiskirti ir būti tik su savo mintimis ir įsikišęs ausines į ausis. Žinoma, be muzikos niekur neini.
– Teisingai pastebėjai (šypsosi). Man muzika yra įrankis išjungti pasaulį. Jis nėra blogas. Tiesiog aš pats esu pakankamai uždaras žmogus.
– Taigi, „Run with the Lions" žinutė yra apie tave?
– Taip. Žinutę tu tikrai supratai (juokiasi). Ji ir apie mane. Tai yra daina apie tikrąjį „aš" ir tai, kad reikia išlikti savimi ir tikėti iki galo. Tai tikrai svarbu. Galbūt tikslo siekimas ilgai užtruks. Galbūt metus. Galbūt dešimtmetį, bet anksčiau ar vėliau tu ten nueisi. Tikiu ir 10 000 darbo valandų taisykle. Kuo daugiau darbo įdedi, tuo daugiau šansų tapti tuo, kuo nori būti.
Likimu niekada netikėjau. Viskas priklauso nuo noro ir darbo, todėl jei kas nepasiseka, kaltinu save arba tai, kad galbūt per menkai norėjau. Jei ne aš, niekas už mane ir nepadarys. Jaučiuosi tarsi vienas lauke karys ir tai yra gerai. Gerai išmokti būti vienam.
Net ir muzikoje nebūna tiesiog sėkmės. Na, nebent tu esi Justinas Bieberis ir tave pastebi „Youtube". Visi mato tą gražiąją pusę ir tuos, kurie prasimuša, bet nemato to laiko, kurį praleidi liedamas kruviną prakaitą. Noriu žmonėms pasakyti, kad jei kažko nori, negalima pasiduoti. Kad ir kraujuosi, turi siekti savo tikslo. Jei tikrai nori, nudegsi, bet reikia stotis ir eiti toliau. Jei tau dar nepasisekė, tai tik laiko klausimas arba tiek ir tenori to... Nėra jokios lemties. Tėra laiko ir darbo klausimas.
– Dar iki nacionalinės atrankos finalo sakei, jog laimėjęs ketini mesti darbą informacinių technologijų srityje. Tai vis dar nenutiko?
– Po truputį einama link to. Arba dabar, arba niekada ir tai yra mano svajonė. Tačiau tame darbe man patinka ne pats darbas, o kolegos. Jau penkis metus dirbame kartu ir jie yra nerealūs, geri vadovai. Visi žmonės, su kuriais dirbu, yra labai gerai. Nėra nei vieno, kuris erzintų. Būtų sunkiau nematyti jų. Matau juk juos dažnai ir jie tapo tikrai draugais.
Kelis kartus esu sau pasakęs, kad jei nebūčiau muzikantas, tikriausiai būčiau kareivis. Tačiau viskas susiklostė kitaip, nors jei staiga dingtų balsas, tikrai sukčiau į kariuomenę.
– Daugelis galėtų pagalvoti, jog sportuoji tam, kad turėtum ištreniruotą kūną ar taptum dar stipresnis, tačiau praeityje patyrei sunkią traumą. Ar tai tiesa?
– Be sporto mano gyvenimas tiesiog subliukštų. Nesportuoti aš taip pat negaliu. Gal keletą metų tik nesportavau, nes turėjau įvykį, kuris pristabdė mane. Tas įvykis buvo stuburo lūžis.
Nori išgirsti labai kietą istoriją, kad aš išgelbėjau mergaitę iš gaisro? Na, turiu nuvilti. To nebuvo (juokiasi). Iš tiesų aš esu nevykėlis ir nešdamas šiukšles paslydau rudenį, nes lijo. Ir iš karto dar vietoj slydau ir nepasisekė tiesiog. Tada sustojo ir sportas, ir muzika. Apie keturis mėnesius gulėjau ant patalo. Reikėjo pragulėti šį laiką, o vėliau prasidėjo reabilitacija. Kažko stebuklingo nedariau, bet turėjo praeiti laiko iki išmokau batus užsirišti be skausmo.
Reikėjo palaukti iki kūnas prisitaikys. Šiaip kūnas yra nuostabus dalykas, nes jei vieną pusę skauda, jis prisitaikys ir pradės naudoti labiau kitos pusės raumenis. Elementariai man tiesiog reikėjo daug laiko ir net kelių metų, kad pilnai atgauti jėgas. Tai nutiko gal prieš tris metus. Jau visiškai atsistačiau ir jei dabar nustočiau sportuoti, jausčiau nepakeliamą skausmą. Tas sportas man reikalingas, nes kitaip gyvenčiau skausme. Keletą mėnesių buvau nesportavęs. Patingėjau ir tik skaniai valgiau. Būdavo, kad keturiomis iš lovos lipau, nes skausmas surakindavo visą kūną. Miegoti net buvo sunku, nes griežtai negeriu vaistų nuo skausmo. Tačiau kai raumenys dirba, viskas būna gerai. Man teks sportuoti iki pat gyvenimo galo ir svarbiausia, kad man tai ir patinka.
– Kaip mažai kalbi apie šeimą, taip ir apie meilės reikalus. Skaitytojai taip pat klausia, ar neturi merginos?
– Ne. Šiuo metu neturiu (juokiasi).
– Tačiau praeityje jau esi išgyvenęs stiprią meilę?
– O taip. Tik ji buvo nesėkminga. Mums tiesiog nesusiklostė. Galima sakyti, kad nesusidėliojo kortos. Esu beviltiškas romantikas, kuris niekaip nesuranda savo riterės ant balto suolo (juokiasi).
Man tiesiog reikia paprastumo ir nuoširdumo. Aš pats esu labai paprastas vaikas ir man daug nereikia. Tokį žmogų ir matyčiau šalia savęs.
– Turbūt dabar ir pačios merginos kviečia į pasimatymus?
– Taip (juokiasi). Dėmesys tikrai išaugo. Į keletą tokių pasimatymų nuėjau, bet tik galbūt ne su tomis merginomis, kurios parašė kaip gerbėjos. Nukeliavau į keletą jų, bet nesilipdė.
Tiesą sakant, labai nemėgstu eiti į pasimatymus. Jie man iki šiol yra kančia. Man būna labai keista ir nežinau, ką man reikia sakyti ar kalbėti. Jei žmogaus nepažįstu, man tiesiog sunku prisileisti naujus žmones. Būna tiesiog neįdomu ir negaliu visiškai atsiverti, atsipalaiduoti. Reikia tarsi kažką vaidinti, o vaidinti neišeina. Tikriausiai dėl to ir ne taip mėgstu į tuos pasimatymus keliauti.
– Ar po sėkmingai pasibaigusios nacionalinės atrankos atsirado žmonių, kurie po ilgo laiko norėjo grįžti į tavo gyvenimą ir prašė vėl atnaujinti ryšį, o galbūt padaugėjo naujų bičiulių?
– Jei kažką parašo apie palaikymą, tiesiog nuoširdžiai padėkoju. Nesiveliu į kalbas. Tie žmonės, kurie buvo su manimi visą gyvenime, jame ir liko, o tų, kurie panoro bendrauti po pergalės nacionalinėje atrankoje, neprisileidau.
Gerai permatau žmones ir man labai sunku užmegzti naujas pažintis. Man visada reikia laiko – metų ar dviejų iki pradedu priprasti prie žmogaus ir būti visiškai atviru su juo. Triejų, nes aš iš Klaipėdos ir visiems tai užkliūna (juokiasi).
Žmonės šiais laikais labai mėto ir nevertina tos sąvokos „draugas“. Draugų negali būti daug. Turiu daug pažįstamų, bet labai mažai draugų. Pusmetį tiesiog galiu nebendrauti su niekuo ir mano draugai vis tiek atsilieps, ir bendrausime tarsi niekur nieko. Žinau, tai yra labai blogai, bet aš kartais dingstu ir būnu tik pats su savimi. Mano draugai tai žino ir atleidžia man tai. Aš tai vertinu. Tai iš dalies patikrina ir draugus. Žmonės, kurie iš tiesų skirti būti mūsų gyvenimuose, turbūt jame ir lieka.
– Ką laikai svarbiausiomis žmonių vertybėmis?
– Lojalumą ir atvirumą. Žmogus turi būti nuoširdus.
– Esi uždaras žmogus, o dabar tau reikia nuolat atsakinėti į žurnalistų klausimus, susitikti su naujais žmonėmis, daug bendrauti. Ar nesudėtinga?
– Reikia. Tai juk dalis mano darbo. Esu uždaras, bet tai mano darbo dalis ir viso eurovizinio pasirodymo.
– Nors muziką ir dievini, net ir mėgstamas darbas visada turi tai, kas nepatinka. Kokios savo darbo dalies negali pakęsti?
– Nemėgstu nuolatinio buvimo didelėje žmonių minioje. Kai esu ant scenos, būnu pasiruošęs atiduoti save, o vos tik nulipu nuo jos, iš karto užsiveriu ir grįžtu į save.
Po pasirodymo galiu tik užsimesti kepurę ir bėgti į kambarį. Kol esu ant scenos, man negaila save dalinti nors ir iki paskutinio kraujo lašo. Repeticijos taip pat nevargina. Žiūriu į jas kaip ir į tikrąjį pasirodymą. Man tai tik visiškas malonumas, tačiau save daliju tik užlipęs ant scenos.
Šiuo metu Tel Avive kartu dirbanti naujienų portalo DELFI komanda savo išskirtinius reportažus ir naujausią medžiagą publikuoja ČIA.
Primename, kad „Eurovizijos" dainų konkursas Tel Avive vyks gegužės 14, 16 ir 18 dienomis. Visas šio projekto naujienas kviečiame sekti kartu su DELFI tiesiogiai iš Izraelio.