Visą vakarą alus neatrodė toks gardus, o česnakinė duona ne kartą strigo mūsų gerklėse bežiūrint klounų pasirodymus. Favoritas gudų norvegas ar norvegų gudas, lyg iš Brodvėjaus išvarytas hyperaktyvus Nikulinas, sugebėjo stryką paversti museline meškere ir visas pasirodymas atrodė lyg bandymas pagauti upėtakį Maskvos viduryje. Keista, bet pagavo.
Vargšas strykas ir vargšas smuikas (ir vargšas upėtakis). Finalo, matyt, nė vienas neatlaikys.
Latviai susikišo kamštį, apie kurį patys dainavo. Azerbaidžanas parodė, kiek sinonimų turi žodis „visada“ ir kiek yra skirtingų būdų nepataikyti į natas tame pačiame priedainyje.
Serbija, matyt, nusprendė pagaliau pajuokauti. Lenkija parodė tai, ko rusai ir buvusios sovietų respublikos nebuvo matę – baletą. Graikų Rikis Martinas – pagal galimybes, išnešė tiek, kiek sugebėjo išnešti neblogas užpakalis ir vyrukus sujaudinę klubai.
Viskas neskanu, vakaras sugadintas, juokas pro ašaras ir laiko švaistymas. Bet štai pasirodo mūsų Dima ar Sasha. Po maždaug valandos ir dvidešimties minučių, prisijuokę ir rimtai nusiteikę, jauni ir seni, maži ir dideli naujieji europiečiai, kaimynai iš artimųjų Rytų ir ES senbuviai išgirsta dvi eilutes prasmingo teksto ir padorų, tikslingą priedainį.
Jie jau traukė alų, vyną ir degtinę prie lūpų, bet staiga padėjo bokalus, taures ir stikliukus atgal ant stalo. Pirmą kartą nuo nepriklausomybės paskelbimo mes nepersistengiame. Pirmą kartą mes pataikome visas natas.
Pirmą kartą mes neatrodome kaip ufonautai. Pirmą kartą mes turime ką pasakyti ir turime atstovą, kuris gali pasakyti. Pirmą kartą salėje susirinkę cirko mėgėjai turi padėti savo vėliavas į šalį ir atsigauti prieš paplodami savo letenėlėmis geriausiam tą vakarą dainininkui ir dainų kūrėjui, iš kurio fortepiono neišlindo balerina ir aplink kurį nešoko pusnuogės manekenės.
Visi pamiršta graikų Rikį Martiną ir norvegą muselininką, Azerbaidžano iranietį ir kelias kupinas entuziazmo ir tikėjimo nepilnametes. Iš rojaus nusileido angelas ir pagerbė mirtinguosius, o jie suprato, kad jam čia ne vieta.
Atlaikęs daugybę profesionalumu garsėjančių Lietuvos žurnalistų ir popkultūros patriarchų patyčių ir pažeminimų, nepalūžęs ir gal sustiprėjęs, Dima pakilo virš jūros nesąmonių ir įrodė, kad gera daina nereikalauja pozos, pinigų, reklamos ar ypatingo šou, t.y. to, ką mes visą laiką stengėmės turėti. Ir man jau nesvarbu, ar pirmasis numeris finale pakiš koją ir neleis pakilti į penketuką.
„Love“ yra geriausia, ką turime, o turint galvoje mūsų Seimą, „Love“ bus vienintelis dalykas, kuris mums liks.
Niekam nesvarbu, kas taps prezidente ir ar Šemetos nebeliks vyriausybėje. Iki pirmadienio ryto Dimitrijus Aleksandras yra mūsų pupulis, auksinis berniukas ir tobulas antikrizinis planas.
DELFI už šio rašinio turinį neatsako, nes tai yra subjektyvi nuomonė!