Saulėtą pirmadienio vakarą sostinės centre rinkosi kultūros gerbėjai. Kritikų pripažintą spektaklį stebėjo ir žinomi veidai, tarp kurių – komunikacijos specialistė Agnė Grigaliūnienė, dizainerė Ramunė Piekautaitė ir verslininkas Kęstutis Verslovas.
Pirmą kartą spektaklis „Otelas“, pastatytas pagal britų klasiko Williamo Shakespeare’o pjesę, buvo rodomas lauko scenoje, ir juo buvo galima mėgautis tada, kai teatrų durys įprastai būna užvertos vasaros atostogoms.
„Otelas“ – viena geriausių ir dažniausia statomų autoriaus tragedijų, parašyta apie 1603 m. Jos epicentre – mišrių rasių santuokos drama, kuri prasideda meile ir susižavėjimu tarp egzotiškojo mauro Otelo ir Venecijos ledi Desdemonos, o baigiasi pavydžiu įniršiu, smurtu ir mirtimi.
„Rasinių ir kitų skirčių nepaisančią Otelo ir Dezdemonos sąjungą Shakespeare`o laikais galėtume vadinti visiškai netradicine šeima. Šiandien Lietuvoje mes ypatingai stipriai išgyvename „tradicinės šeimos“ susidūrimą su netradicine šeima, socialine lytimi ir panašiais dalykais. Iš esmės, tai yra tradicinio ir naujojo pasaulių sankirta, vis besikartojanti Europoje nuo pat viduramžių. Jos matrica sukasi Shakespeare`o tragedijose. Ši dilema yra viena iš priežasčių, kodėl Otelą vaidina tamsiaodė moteris. Tai suteikia mums juntamą suvokimą, kokias tradicines ribas peržengia Dezdemona“, – apie pjesę kalbą režisierius O. Koršunovas.
Režisierius laikosi įsitikinimo, jog klasikinių kūrinių pastatymai turi būti ne šiuolaikiški, „pataikantys“ į laiką, o aplenkiantys laiką, nuspėjantys ir perspėjantys.
„Nemanau, jog šiandien apskritai įmanoma statyti „Otelą“ tradiciškai, nes „oteliškoji“ pastatymų tradicija apaugusi šiandien mums nebepriimtinu rasistiniu, kolonialistiniu ir patriarchaliniu luobu. Šis luobas mus visiškai atitolina nuo Shakespeare’o „Otelo“ tikrosios tragedijos esmės, o jos esmė, kaip ir visose kitose Shakespeare’o tragedijose, glūdi tradicinio ir modernaus pasaulio sankirtoje“, – teigia kūrėjas.
