- Pirmą kartą lankotės Lietuvoje?
- Lankausi čia pirmąkart. Nebent tai buvo prieš trisdešimt metų ir aš apie tai nebeprisimenu. (Šypsosi.) Tačiau nemanau. Bet žinau nemažai iš Lietuvos kilusių žmonių. Apie jūsų šalį esu sukaupusi nemažai žinių. Esame artimai susiję. Jūsų prezidentė glaudžiai bendradarbiauja su Šiaurės šalimis.
- Gal žinote mūsų šalies kūrėjų, kurie jums imponuoja?
- Ne, lietuvių menininkų nepažįstu, tačiau pažįstu puikią vizažistę Liną, kuri dirba Norvegijoje. Tiesa, tuo metu, kai mes susipažinome, ji dar nebuvo makiažo specialistė ir prižiūrėjo mano anūką.
- „Scanoramos“ organizatoriai džiaugiasi sulaukę tokios garbios viešnios. Jums, spėju, įvairūs festivaliai jau yra tapę rutina ir nebesuteikia tokio didelio džiaugsmo?
- Kiekvienas festivalis turi skirtingus veidus. Man nauja tai, kad kaip UNICEF geros valios ambasadorė skaitysiu pranešimą Europos humanitariniame universitete. Taip pat įdomu aplankyti šalį, kurioje dar nesu buvuis. Vilnius yra miestas, visiškai nesužalotas karo. Oslas, kuriame užaugau, nuolat keitėsi ir neišsaugojo savasties. Čia aš matau unikalų ir nepaliestą miestą. Vilnius yra nuostabaus grožio miestas, gaila, kad nesusipažinau su juo seniau, nes tikrai būčiau sukūrusi čia ne vieną filmą. (Šypsosi.)
- Šeštadienį lankėtės Linos Lužytės filmo „Igruški“ premjeroje. Kokį įspūdį jis jums paliko?
- Man jis labai patiko. Tai išties puikus filmas, nes sukurtas apie tikrus žmones jų gimtojoje šalyje. Režisierė leido filmo herojams būti tokiems, kokie jie yra iš tiesų. Ir tai atsispindi filme. Tai meistriškai padarytas filmas. Prieš eidama į peržiūrą žinojau, kad filmo trukmė bus apie valandą. Ir jau pačioje filmo pradžioje galvojau: „Dieve, kaip norėčiau, kad jis truktų daug.“ Nes aš taip įsitraukiau į tą filmą.
- „Scanoraną“ uždaro jūsų režisuotas filmas „Trolosa“ („Neištikimi“), kuriam scenarijų parašė I. Bergmanas. Tačiau kino metras atsisakė jį režisuoti ir perleido šį darbą jums, nes istorija jam buvo per daug asmeniška...
- Jis nenorėjo jo režisuoti, nes tai, apie ką jis pasakojo, praeityje buvo nutikę pačiam. Ši istorija buvo apie jį patį, nors jis ilgą laiką tai neigė. Tačiau pagrindinį filmo herojų jis pavadino Bergmanu. Klausiu jo, kodėl pavadinai jį savo vardu, jei tai istorija ne apie tave? „Tiesiog nesugalvojau kitokio vardo“, - tepasakė jis. (Šypsosi.) Taigi filme pasakojama istorija apie jį jaunystėje, bet tuo pačiu ir apie jį šiandieną. Nors jis apie tai garsiai nekalbėjo, bet puikiai žinojo, kad aš tai žinau.
- Ar nebuvo sunku režisuoti filmą, į kurį jis taip jautriai reagavo?
- Ne, nes jis norėjo, kad būtent aš režisuočiau tą filmą. Nors buvo vietų, kurių jis nenorėjo rodyti filme. Ir tai buvo mūsų diskusijų objektas. Tame filme jis turėjo sau atleisti už tai, ką padarė jaunystėje. Ir nors negalėjau keisti scenarijaus teksto, bet galėjau viską pasakyti vaizdais. Buvo tokia scena, kai vyresnio amžiaus žmogus, vardu Bergmanas, sėdi kambaryje ir pažvelgęs pro langą pamato paplūdimiu einantį save jaunystėje. Nors to nebuvo scenarijuje ir jis draudė man tai filmuoti, aš vis tiek padariau, kaip maniau esant teisingai. Jaunam Bergmanui leidau užeiti į kambarį ir papasakoti savo istoriją senajam Bergmanui. Šis perbraukė jam per veidą su apgailestavimu ir sau atleido už tai, ką padarė tai moteriai prieš daugelį metų. Aš tuo labai didžiavausi. Vėliau, kai Ingmaras dėl to ant manęs jau nebepyko, liko už tai dėkingas.
- „Scanoramoje“ buvo rodomas dar vienas labai asmeniškas filmas - režisieriaus Dheeraj Akolkar „A Love Story: Liv and Ingmar“. Ką manote apie menininkų pastangas juostoje atspindėti ne išgalvotų žmonių, bet tikrų asmenybių meilės istorijas?
Tame filme pasakojama istorja apie meilę ir draugystę. Galbūt tai stipriausia kada nors sukurta istorija apie du žmones, kurie buvo kartu, susituokė, po 15 metų mylėjo vienas kitą daug stipriau nei pačioje santykių pradžioje. Ingmaras ir aš drauge gyvenome penkerius metus, bet iki pat jo mirties puoselėjome glaudų kūrybinį ryšį. Aš pati filmui būčiau parašiusi visiškai kitokią mudviejų gyvenimo istoriją, tačiau su šiuo filmu neturėjau nieko bendro. Išskyrus kelis interviu. Jie taip pat panaudojo įrašus iš mano skaitymų. Režisierius buvo jaunas žmogus iš Indijos. Ir juostoje „A Love Story: Liv and Ingmar“ suklijavo skirtingus kadrus iš filmų, kuriuos mes su Ingmaru kūrėme drauge. Taip jis suklijavo ir mūsų gyvenimo istoriją. Mano istorija būtų buvusi panašesnė į tikrąją – su daugiau romantikos, ne tokia šiurkšti. Tačiau Ingmaras kartais kurdamas filmus būdavo grubus, bet taip jis dirbdavo. Juk daugelio žmonių santykiai taip pat nėra tokie, kokie gali pasirodyti iš pirmo žvilgsnio. Kartą po šio filmo pristatymo buvo klausimų atsakymų vakaras. Tačiau žiūrovai priėję prie mikrofono ne klausdavo, o pradėdavo dalintis savo patirtimi apie asmeninius santykius. Todėl manau, kad šio jaunojo vyro iš Indijos filmas yra puikus ir paveikus. Manau, kad jis būtų patikęs ir Ingmarui. „A Love Story: Liv and Ingmar“ nėra istorija apie du žinomus žmones. Tai istorija apie du žmones, kurie bandė suprasti vienas kitą. Mus visą gyvenimą jungė skausmingas ryšys. Ir, manau, kad tai yra kur kas geriau, nei tas skausmingas ryšys būtų mus skyręs.
- Režisuojate filmus jau daugiau nei dvidešimtmetį. Ką ši kūrybinė patirtis davė jums kaip asmenybei bei menininkei?
- Pirmiausia, pagarbą savo aktorės profesijai. Nes ilgą laiką aš gėdijausi būti aktore. Tačiau kai pradėjau režisuoti filmus ir pamačiau viską iš kitos barikadų pusės, supratau, kad visi aktoriai yra neįtikėtinai kūrybingos asmenybės. Jie turėtų didžiuotis būdami aktoriais bei suteikdami žmonėms galimybę pažinti pasaulį ir tapti jo dalimi.
- Ko gero, jūsų šito klausė jau tūkstantį kartų, tačiau norėčiau paklausti tūkstantį pirmąjį. Koks jausmas būti mūza?
Galiu pasakyti, kad aš tuo didžiuojuosi. Juk aš galėjau užaugti kaip aktorė, bet nebūti mūza Ingmarui. Būti kūrybine mūza žmogui, su kuriuo kartu gyvenai, draugavai, auginai vaikelį yra nuostabu. Tačiau man svarbiausia tai, kad mes visą tą laiką vis tiek kūrėme kartu ir įkvėpėme vienas kitą. Būti mūza išties nepaprasta.