Tikrasis jo vardas ir pavardė buvo Hermanas Websteris Mudgettas ir jis gimė 1861 metais Naujajame Hempšyre. 1886 metais jis persikėlė į Čikagą, pradėjo naudoti H. H. Holmeso slapyvardį ir pradėjo statyti savo liūdnai pagarsėjusią Žudymo pilį. Niekas tiksliai nežino, kiek žmonių sulaukė šiurpios gyvenimo pabaigos H. H. Holmeso rankose, tačiau tai, ką žinome, yra ne ką mažiau keista ir siaubinga, rašo grunge.com.
Dėl manijos anatomijai jis kaltino savo patirtį vaikystėje.
Tai, ką žinome apie H. H. Holmeso vaikystę, yra paremta tik jo paties pasakojimais. Savo autobiografiją parašęs H. H. Holmes tikrai turėjo stiprų motyvą. Nors mes negalime visiškai pasitikėti tuo, ką jis rašo, galime pasiremti jo liudijimais, tikrindami jo keistos istorijos vandenis.
Pasak H. H. Holmeso, jo tėvai buvo griežti metodistai. Tačiau jį siejo stiprus ryšys su motina ir tėvu, kuris už nederamą elgesį jį mušdavo arba uždarydavo palėpėje. Jis taip pat rašo apie vieną dieną, kuri, jo teigimu, suformavo jam niūrų susižavėjimą vidiniu žmogaus organizmo funkcionavimu.
Vaikystėje jis bijodavo miesto gydytojo kabineto, ir kiekvieną kartą įžengus pro gydytojo kabineto duris ir pajutus specifinį jo kvapą, jam susukdavo pilvą. Tai pastebėjo keli jo kvartalo mušeikos, kurie nusitempė jį į gydytojo kliniką. Vaikinai privertė jį liesti gydytojo skeletą. Spėjama, kad šis momentas sužadino jam liguistus pojūčius ir paskatino jį įstoti į medicinos mokyklą.
Žudyti jis galėjo pradėti nuo 11 metų
Neįmanoma suskaičiuoti, kiek tiksliai žmonių H. H. Holmesas nužudė, tačiau duomenys varijuoja nuo 20 iki 200. Jis pats prisipažino dėl 27 žmogžudysčių, tačiau anot tyrimo, kurį atliko Konkordijos universitetas ir kuris buvo pasirodęs leidinyje „Forensic Scholars Today“, jis savo advokatui buvo sakęs, jog nužudė 133 žmones. Čikagos policija vien tik Žudymo pilyje aptiko mažiausiai 100 žmonių liekanas.
Anot tyrinėtojų, žudymo skonį jis pajuto dar jaunystėje. H. H. Holmesas nuo smurtaujančio tėvo pabėgdavo į netoliese augusius miškus, kur leisdavo laiką skrosdamas gyvūnus (iš pradžių driežus, o vėliau ir šunis). Tyrinėtojai taip pat mano, kad pirmąjį žmogų jis nužudė būdamas 11 metų – ar bent jau stebėjo jo mirtį. H. H. Holmesas bičiuliavosi su šiek tiek vyresniu vyru, vardu Tomas. Pasak H. H. Holmeso, vieną dieną jie kartu įlindo į vieną apleistą namą, kuriame Tomas krito iš didelio aukščio ir užsimušė. Daug kas mano, kad H. H. Holmesas jį tiesiog nustūmė.
Jis daug sukčiavo ir apgaudinėjo
Kai laikraštis „The Telegraph“ paskelbė, kad Leonardo di Caprio sutiko įkūnyti H. H. Holmesą viename Martino Scorsese filme, H. H. Holmesą jis apibūdino kaip „didvyrišką sukčių ir masinį žudiką“. Ir jis neperlenkė lazdos.
Dar gerokai prieš Žudymo pilies laikus H. H. Holmesas savo juodus darbus pradėjo nuo draudimo bendrovių apgaudinėjimo. Studijuodamas Mičigano universitete, iš medicinos laboratorijų jis grobdavo žmonių palaikus, juos sudarkydavo ir tuomet pareikalaudavo draudimo išmokų. Už savo mokslą jis mokėdavo pinigais, kuriuos išviliodavo iš turtingų moterų ir, pasak „Forensic Scholars Today“, tai vyko nuolat. H. H. Holmesas buvo apsukęs galvas ir vedęs daugybę moterų. Jis jas įtikindavo pasidalyti su juo savo turtu, o tada jas palikdavo. Kartą vienu metu jis apgavo iš karto tris moteris trijuose skirtinguose miestuose.
Anot „The Telegraph“, jis taip pat buvo sumastęs kelias keistas suktybes, pavyzdžiui, buvo pradėjęs prekiauti gydymo priemonėmis nuo alkoholizmo ar mašina, kuri, jo teigimu, gali paversti vandenį dujomis. Iš tikrųjų tai buvo skalbimo mašina, kurią jis prijungdavo prie dujotiekio, tačiau jis buvo toks charizmatiškas melagis, jog jo piramidinės schemos suveikdavo. Savo Žudymo pilies pirmajame aukšte jis taip pat buvo įkūręs vaistinę, kurioje stiklinėmis pardavinėdavo „stebuklingą, gydomąjį mineralinį vandenį“.
Jis turėjo ir teisėtą verslą – trumpai
Anot straipsnio, pasirodžiusio žurnale „Harper`s Magazine“, pelnytis iš draudimo bendrovių pasitelkus lavonus buvo jo mėgstamiausias užsiėmimas. Taip jis užsidirbdavo tūkstančius. Jis taip pat sukūrė piramidinę schemą, pagal kurią skolindavosi pinigų žemei įsigyti. Tuomet užstatydavo žemę, kad pasiskolintų pinigų pirmajai paskolai padengti. Tada iš kredito statydavo namą ir jį įrengdavo, parduodavo baldus, kad sumokėtų už namą ir pasilikdavo tai, kas likdavo. Tačiau jis ne tik apgaudinėdavo. H. H. Holmes bandė daryti ir teisėtą verslą.
Jo įmonė vadinosi „A.B.C. Copier Company“ ir jis ją buvo įsteigęs netrukus po to, kai persikėlė į Čikagą. Jo verslas buvo daryti kokybiškas įvairių dokumentų kopijas ir ši veikla buvo gana legali. Jis netgi samdė vieną stenografę. Pirmajai darbuotojai jis mokėjo atlyginimą (vėliau samdytas darbuotojas jis nužudydavo arba suviliodavo, nelygu, kaip jam pasirodydavo geriausia). Tačiau jo verslas žlugo ir jo kreditoriai liko tuščiomis rankomis, kai jis pats pasislėpė su 50 galonų glicerino (kurį veikiausiai naudojo nitroglicerinui). Būtent tuomet jis persikėlė į 63-ąją ir Wallace gatves, į pastatą, kuris taps Žudymo pilimi.
Keistas Minnie Williams vaidmuo
Tačiau H. H. Holmeso gyvenimas nebuvo ištisai niūrus ir nedoras. Anot „Harper`s Magazine“, 1890 metais jis užmezgė romaną su ponia Conner ir ją bei jos 8 metų dukterį atsivedė gyventi į Žudymo pilį. Kartą H. H. Holmesas išvyko į Teksasą, kur sutiko Minnie Williams.
Pasak „Harper`s“, MInnie buvo turtinga, jauna moteris, įsimylėjusi vyrą, kur įpažinojo kaip Harry Gordoną. 1893 metais su „H.Gordonu“ persikėlė į Čikagą ir netrukus ją užvaldė pavydas dėl ponios Conner. Ponia Conner dingo (vėliau rūsyje buvo aptikti jauno vaiko palaikai, kurie, kaip manoma, galėjo būti ponios Conner dukters). Minnie tapo Žudymo pilies šeimininke, ir nors niekas nežino, ar ji buvo dar viena auka, ar bendrininkė, yra žinoma, kad prisijungti prie šios poros Čikagoje buvo pakviesta ir jos sesuo. Ne už ilgo ji taip pat dingo. H. H. Holmesas vėliau sakė, kad Minnie, apimta pavydo sukelto įsiūčio, nužudė savo seserį. Nors jo žodžiais patikėti sunku, tikrai žinoma, kad Minnie dėl jo galėjo padaryti beveik bet ką – ji net tapo vienos iš jo santuokų liudininke. Ši santuoka buvo sudaryta 1894 metų sausį. Po kelių mėnesių Minnie dingo.
Žudymo pilis
Žudymo pilis, kaip ir galima įsivaizduoti, buvo keista vieta. Anot „Chicagoist“, H. H. Holmesas ją pasistatė per chaosą, tvyrojusį prieš 1893 metų Pasaulio mugę, kai Čikaga ruošėsi priimti milijonus turistų. H. H. Holmesas taip pat ruošėsi juos priimti.
Viskas prasidėjo 1887 metais, kai H. H. Holmesas perėmė vaistinę, kurioje dirbo ir kurios savininkas mįslingai dingo. Žudymo pilies statybos truko maždaug pusantrų metų, nes H. H. Holmesas atleisdavo darbininką po darbininko – iš dalies dėl to, kad nereikėtų jiems mokėti, ir iš dalies dėl to, kad niekas nepamatytų tikrojo statybų masto. Pilis buvo baigta 1892 metais ir užėmė visą kvartalo kampą gatvių sankryžoje. Vienas iš trijų aukštų netgi buvo atvertas visuomenei. H. H. Holmesas nuomojo patalpas prekybininkams, o viršutinių aukštų kambarius – nieko neįtariantiems keliautojams.
H. H. Holmesas trečiajame aukšte buvo įsirengęs savo biurą, taip pat pinigų saugyklą. Pilyje buvo kampuotų koridorių, aklaviečių ir laiptų į niekur. Antrajame aukšte buvo 51 durys, atsiveriančios iš šešių koridorių. Per šias duris buvo galima patekti į 35 normalius ir daugybę nenormalių kambarių. Kai kurie iš jų būdavo aklini, kai kurie nepraleisdavo jokių garsų, o kai kurios durys atsiverdavo į spintos dydžio kambarius su dujų vamzdžiais. Pilyje buvo grindyse įrengtų durų, stumdomų sienų ir, žinoma, slaptų šachtų, kurios atsiverdavo ir nusiųsdavo svečius į rūsį.
Rūsys ir keisti H. H. Holmeso tikslai
Mintis įžengti į tamsų, plytinį H. H. Holmeso rūsį yra nepakeliama ir neįmanoma įsivaizduoti to siaubo, kurį patyrė teisėsaugos pareigūnai, pirmą kartą atsidūrę šiame rūsyje. Anot „Chicagoist“, požeminės kankinimų patalpos centre stovėjo tai, ką policija apibūdino kaip viduramžišką kankinimų suolą. H. H. Holmesas buvo pavadinęs jį kur kas aiškesniu pavadinimu – „elastingumo nustatymo įrankiu“, ir naudojo jį tam, kad įrodytų, jog žmogaus kūnas gali būti ištemptas beveik iki begalybės. „Harper`s“ rašo, kad H. H. Holmesas niekada iki galo nepaaiškino savo teorijų, tačiau jis tikėjo, kad savo eksperimentais gali sukurti visiškai naują rasę. Kad įgyvendintų šį tikslą, jis tempė kai kurias savo aukas, tikėdamasis duoti pradžią naujai milžinų rasei. Kitas jo tikslas buvo tiesiog išgauti informaciją apie aukų turtą.
Rūsyje taip pat buvo kelios duobės, pripiltos negesintų kalkių ir rūgščių, krematoriumas, operacinių stalų ir spintelių su chirurginiais instrumentais.
H. H. Holmesas ne visus savo aukų kūnus sunaikindavo kalkių duobėse ar krematoriume. Kai kuriais atvejais jam padėdavo vyriškis, vardu Charlesas Chappelas, dar vadintas „skeletų surinkėju“. Jo darbas buvo kur kas bjauresnis, negu gali pasirodyti. Ch. Chappellas turėdavo nuimti nuo aukų kaulų viską, kas tebebūdavo ant jų likę, ir iš kaulų sudėlioti skeletą, kuris būdavo parduodamas medicinos mokykloms ar tiesiog likdavo H. H. Holmesui. Kas nutiko pačiam Ch. Cahppellui, neaišku, bet „Chicagoist“ rašo, kad bent vienas skeletas, kurį jis paruošė, buvo vienos iš daugelio H. H. Holmeso asistenčių – Emelinos Cigrand. Kai ji dingo, H. H. Holmesas visiems tvirtino, kad ji pabėgo su nepažįstamuoju, bet vėliau tyrėjai nustatė, kad jos skeletą H. H. Holmesas pardavė netoliese įsikūrusiai mokyklai.
Įtarimai kilo tuomet, kai jis nužudė savo partnerį
Apie H. H. Holmesą sakyti galime, ką norime, bet niekas neabejoja tuo faktu, kad jis buvo šėtoniškas, žavingas ir neįtikėtinai sugebantis bet kuo įtikinti bet kurį žmogų. Jis žudė daugelį metų ir, pasak „The Philadelphia Inquirer“, tai tęsėsi, kol jis nepadarė kelių esminių klaidų.
Pirmoji klaida buvo ta, kad 1894 metais jis nužudė savo partnerį – vyrą, vardu Benjaminas Pitezelis. Su B. Pitezeliu jis susipažino maždaug tuo pat metu, kaip ir su Minnie Williamas, ir įtraukė B. Pitezelį į savo schemas. Jo planas buvo gana paprastas: imituoti B. Pitezelio mirtį, o tuomet pasiimti ir pasidalyti draudimo išmoką. Tačiau H. H. Holmesas jį nugirdė, jį padegė, pasiėmė pinigus ir išvyko iš miesto su trimis jo vaikais. Kai jo prašymas dėl draudimo buvo pripažintas apgaule. Policija sučiupo H. H. Holmesą Bostone ir grąžino jį į Filadelfiją, kur jis buvo nužudęs B. Pitezelį.
Filadelfijos policija vienam geriausių savo detektyvų Frankui Geyeriui pavedė užduotį ištirti, kur dingo B. Pitezelio vaikai. Kai jis užčiuopė šią giją, pradėjo vyniotis visas paveikslas. Policija dingusias B. Pitezelio dukteris – 11 ir 15 metų – aptiko irstančias po vienu Toronto namu, kurį H. H. Holmesas trumpai nuomojosi.
H. H. Holmesą įdavė traukinių plėšikas
Į H. H. Holmesą rodė ir dar vienas pirštas. Tais pačiais 1894 metais nuteistas traukinių plėšikas Marionas Hedgspethas, kalėjęs Sent Luiso kalėjime, suteikė vertingos informacijos. Prieš kelis mėnesius vienas sukčiavimu kaltintas kalinys, žinomas H. M. Howardo pavarde, buvo pažadėjęs M. Hedgspethui sumokėti 500 dolerių, jeigu jis rekomenduos advokatą, galintį padėti apgaudinėti draudimo bendroves. M. Hedgspethas rekomendavo vieną advokatą, bet H. H. Holmesas išėjo į laisvę už užstatą ir M. Hedgspethui niekada nesumokėjo žadėtų pinigų. Įsiutęs M. Hedgspethas jį įskundė ir paskui H. H. Holmesą buvo pasiųsti Pinkertonų agentūros detektyvai. Jie susekė jį Filadelfijoje, kuri jis jau buvo nužudęs savo partnerį. Po to Pinkertonai iškėlė jam kaltinimus ir sulaikė jį Bostone.
Egzekucijos metu jis neigė padaręs ką nors bloga
Anot „Executed Today“, H. H. Holmesas nerodė jokio gailesčio, kai teismo metu parodymus pieš jį davė Benjamino Pitezelio žmona ar kai į liudytojų vietą stojo jo paties tuometinė žmona. H. H. Holmesas daugiausia gynėsi pats (jam tik šiek tiek padėjo vienas advokatas) ir 1895 metų lapkričio 2-ąją, nuo teismo pradžios nepraėjus nė savaitei, buvo nuteistas myriop. H. H. Holmesas kelis kartus skundė teismo nuosprendį, bet kai tapo akivaizdu, kad mirties bausmės išvengti jam nepavyks, jis vienam laikraščiui už 7500 dolerių pardavė savo gyvenimo pasakojimą. Jis prisipažino dėl 27 žmogžudysčių, tačiau po dienos, kai pasirodė straipsnis, jis paneigė viską, ką buvo papasakojęs.
1896 metų gegužės 7 dieną H. H. Holmesas buvo pakartas. Stovėdamas ant ešafoto jis tarė savo paskutinį žodį: „Noriu pasakyti tik tiek, kad mano nusikaltimų mastą atimant žmonių gyvybes sudaro tik tai, kad išgalvojau dviejų moterų nužudymus. Jos mirė ant mano rankų po nusikalstamų operacijų“. Jis taip pat paneigė nužudęs B. Pitezelį bei jo vaikus ir tada buvo pakartas. Tačiau jo paskutiniai norai buvo įgyvendinti: jis buvo įmūrytas cemente ir palaidotas 10 pėdų po žeme.
Žudymo pilies pabaiga
Jei Žudymo pilis būtų išlikusi iki šių laikų, ji neabejotinai būtų tapusi turistų traukos objektu. Pasak „Chicagoist“, vos po kelių savaičių, kai policija baigė jį šukuoti nuo viršaus iki apačios, pastatas buvo nupirktas. Kažkoks žmogus, pavarde A. M. Clarkas, ketino atverti jį visuomenei, bet pilyje paslaptingomis aplinkybėmis kilo gaisras. Vos po kelių momentų, kai sargas pamatė gaisrą, nugriaudėjo sprogimai. Po pusantros valandos didžioji dalis pastato sugriuvo. Šiandien Žudymo pilies vietoje įsikūręs paštas.