– Neseniai atšventėte dvigubas vestuves, o juk Jums – vos 21-eri. Kodėl nusprendėte prie altoriaus žengti būdama tokia jauna?
– Gruziniškos tradicijos – visai kitokios. Jokių draugysčių čia negali būti. Draugas tą puikiai žinojo, tad vos tik mano tėvui grįžus į Lietuvą (šiuo metu S. Gelašvili-Niūniavės tėvai gyvena gimtojoje Gruzijoje – DELFI), Dominykas pas jį nuvyko jau su žiedu rankoje.
– Kaip susipažinote su mylimuoju?
– Susipažinome Vilniaus „Minties“ gimnazijoje, būdami 12-okai. Mokėmės paralelinėse klasėse, kartu turėdavome ir porą bendrų pamokų. Tačiau draugauti pradėjome šią žiemą, jau vasarą susituokėme, o gyventi kartu pradėjome tik po tuoktuvių.
– Ar nebuvo girdėti pašalinių kalbų, kad vestuvės – skubotos?
– Lietuvoje visi klausinėdavo, ar tik aš nesu nėščia, juk susituokėme taip greitai... Iš tiesų, vestuvės buvo spontaniškos. Vasarą vykome į Gruziją, kad aplankytume mano močiutę - jos būklė tuo metu buvo labai sunki. Norėjau supažindinti ją su Dominyku.
Močiutė netrukus mirė. Pagal gruziniškas tradicijas, kai vienas žmogus iškeliauja į dausas, naujai šeimai pradėti bendrą gyvenimą yra geras ženklas. Tėtis mūsų ir paprašė tuoktis Gruzijoje. Į bažnyčią žengėme jau kitądien po močiutės mirties. Nebuvo nei baltos vestuvinės suknelės, nei šventės ar pakilios nuotaikos.
– Ar yra kitų gruziniškų tradicijų, kurių jūsų šeimai privalu laikytis?
– Jaučiuosi labiau europietė, juk čia užaugau, tad visko apie gruzinų tradicijas nežinau. Norėjau tapti savo draugės dukros krikšto mama, tačiau tai nėra įmanoma, kol neturiu savų vaikų.
– Medaus mėnesį po Lietuvoje įvykusių tuoktuvių atšventėte Margaritos saloje, kuri Jums - kaip antrieji namai. Ten turite ir savą būstą. Galbūt tai - ne vienintelė vieta pasaulyje, kur apsilankote dažnai?
– Kartais nuvykstu pas sesę į Maskvą, bet labai retai - tik kartą per metus. Ir Gruzijoje apsilankau ne ką dažniau.
Taip pat ketverius metus blaškiausi po pasaulį. Pirmuosius metus praleidau besimokydama stilisto amato Paryžiuje, sekančius – Milane, o paskutiniuosius du – Londone. Kai buvau maža, mėgdavau siūti lėlėms drabužius ir jau tada troškau užaugusi tapti dizainere. Tačiau Lietuvoje savęs kaip stilistės neįsivaizduoju.
– Neseniai viena žinoma Lietuvos mados pasaulio atstovė pareiškė: „kiekvienas, kuris moka gražiai apsirengti, „Facebook“ skelbiasi esąs stilistas“. Ką šiuo klausimu manote Jūs?
– Neneigsiu, keistai atrodo. Lietuvoje, kaip pastebėjau, stilistas turi mokėti ir išmanyti viską, net interjero dizainą. Tačiau stilistas – tik įvaizdžio kūrėjas. Manau, kad profesionalas turėtų susikoncentruoti ties viena sritimi.
– Esate vieno turtingiausių Gruzijos verslininkų dukra. Tikriausiai niekuomet neteko sukti galvos, iš kur prasimanyti pinigų?
– Tėtis visada norėjo, kad galvočiau pati, tad duodavo įvairiausių man darbų. Jei kažko norėdavau – liepdavo pačiai užsidirbti. Tarkime, parduoti drabužius, kurių nebenešiojau ir tik tuomet nusipirkti naujų.
– Ar esate dirbusi kokių nors žemiškų darbų?
– Tėvų restorane per Naujuosius metus dirbau padavėja. Teko padirbėti ir Londone, atliekant praktiką – užkulisiuose ir grindis ploviau, ir lagaminus nešiojau.
– Bet Londone buvo žinoma, kad Jūs – turtingų tėvų vaikas? Ar Jums, milijonieriaus dukrai, nebuvo keista plauti Londone grindis?
– Taip, visi žinojo, kas aš tokia. Bet keista tikrai nebuvo, juk Lietuvoje visuomet tvarkydavausi pati.
– O kaip gi tarnaitės? Vilniuje esančiuose namuose jų neturėjote?
– Tik mūsų giminaitė padeda prižiūrėti namą, nes vienam to padaryti neįmanoma, mat namas – penkių aukštų. O kai dar tiek gyvūnų turėjau... visą zoologijos sodą. Tačiau, aišku, juos prižiūrėdavau pati.
– Kokia veikla šiuo metu užsiimate?
– Šiuo metu mokausi ir „Grimo akademijoje“, noriu tapti vizažiste. Baigusi kursus noriu tapti profesionalia vizažiste. Ateityje galvoju persikelti į Niujorką, ten didelė vizažistų paklausa.
– Moterys dažnai turi kokių nors silpnybių. Kai kurios kas savaitę perka naują batelių porą, kitos negali ramiai praeiti pro aksesuarų parduotuvę. Kam silpnybę jaučiate Jūs?
– Saldumynams... Tai mano didžiausia silpnybė. Negaliu ramiai praeiti pro įvairias kepyklėles. Tačiau valgyti galiu ne viską. Esu veganė – bet ne dėl to, kad man gaila gyvūnų, tiesiog mano organizmas netoleruoja tam tikro maisto. Vegane esu nuo vienerių metų.
– O kaip gi drabužiai?
– Taip, kad man patiktų vaikščioti po parduotuves po tiek metų mokslų... Tikrai ne! Net mano buvę kursiokai sako, kad juos pykina nuo parduotuvių. Studijuojant reikėdavo dažnai lankytis parduotuvėse, fotosesijoms parinkti įvairius derinius. Supirkinėdavome drabužius, o po to juos grąžindavome – tikrai gėda būdavo... Tiek reikėdavo išvaikščioti, kad dabar nuo tų parduotuvių negera.
– Supirkti ir... grąžinti?
– Mums taip liepdavo. Drabužiai būtinai turėjo būti iš naujų kolekcijų. Londone į tai nekreipiama dėmesio, o Lietuvoje kartais net bijodavau į parduotuves sugrįžti, pardavėjos pykdavo. Stengdavausi skolintis iš dizainerių.
– Grįžkime prie veganizmo. Panašu, kad sveiką gyvenimo būdą propaguojate net nesistengdama!
– Galbūt kaip tik nesveiką. (Juokiasi.) Turėjau labai daug sveikatos problemų. Tėvai nuolat pas gydytojus vesdavo. Tai alpdavau, tai dar kažkas... Sunku būti vegane ir valgyti sveikai, nes visuomet jautiesi alkana. Todėl ir norisi saldumynų!
Nepatikėsite, bet vaikystėje buvau labai stora – būdama 12-os svėriau 83 kg! Ir dabar turiu prisižiūrėti. Galiu suvalgyti bulkutę ir kitą dieną bus plius 2 kilogramai!
– Kaip mokyklos laikais į Jus žiūrėjo bendramoksliai? Ar pavyko išvengti apkalbų? Juk dažnai pasitaiko, kad sėkmingesnius už akių pašiepia.
– Mokykloje turėjau tikrai daug gerų draugų. Aišku, būdavo, kad aplinkiniai kalbėjo... Kai, tarkime, pamatydavo prie mokyklos atvažiuojančią tėvų mašiną. Iš tiesų, visuomet prašiau, kad tėvai mane paleistų toliau nuo mokyklos, kad pati ateičiau. Nenorėjau demonstruotis.
– Esate laimingai ištekėjusi, netrukus įsikelsite į naują būstą prestižiniame Žvėryno rajone, mokotės vizažo ir su juo siejate savo ateitį. Atrodytų, gyvenimas yra tobulas! Ar turite dar kokių nors ambicijų?
– Labai noriu turėti kažką savo, noriu užsidirbti pinigų pati. Labiau už viską nenoriu būti laikoma tiesiog turtingo tėvelio dukra.