Daugiau nei 1500 pasirodymų surengęs atlikėjas sausio 26 d. ir sausio 30 d. Vilnius Jazz bare, Rūdininkų knygyne, surengs savo kamerinį pasirodymą „Ne į mikrofoną“, kuriame ne tik stebins triukais, bet ir komiškomis istorijomis iš savo pasirodymų.
- Kaip prasidėjo tavo pažintis su magija? Ar kaip ir daugelį iliuzionistų vaikystėje dėdės ar senelio parodytas triukas įkvėpė domėtis tuo toliau?
- Išties, čia nebūsiu itin originalus. Kai buvau šešerių metų dėdė parodė triuką ir mane taip užkabino. Galbūt labiausiai žavėjo netikėtumo momentas. Kaip galima paprastu triuku užkabinti ir sudominti žmonės. Aš taip pat taip norėjau. Ėmiau domėtis. Vėliau mama nupirko Vito Saldžiūno knygą „Fokusai“, iš kurios mokiausi daugiau. Žinoma, ten buvo ir sudėtingesnių, kurių man iškart nepavykdavo atlikti, kuriems reikėjo specialių rekvizitų.
Bet kartą būdamas jau paauglys susirgau ir savaitę praleidau namie. Būtent tą savaitę itin pradėjau dirbti šiuo klausimu ir galiausiai man pavyko atlikti gan sudėtingą triuką. Vėliau sekė pirmieji pasirodymai – tėvams, giminėms, draugams. Galiausiai pradėjau gauti pirmuosius užsakymus.
- Bet mokykloje dar neprojektavai savo ateities kaip profesionalaus iliuzionisto? Mokeisi prestižinėje Vilniaus mokykloje – Licėjuje. Ir tėvai, matyt, tikėjosi kitokio tavo sprendimo.
- Šeima visada mane palaikė, skatino užsiimti tuo, kas man patinka. Bet vis tik iliuzijos meną labiau paliko hobiui, „popamokinei veiklai“. Baigęs mokyklą įstojau mokytis ekonomikos. Vėliau sekė Tarptautinės rinkodaros magistrantūros studijos. Pamenu, savo trijų mėnesių praktiką atlikau banke, o vėliau dirbau verslo konsultantu vienoje įmonėje, kurios vadovė pasiūlė tęsti darbą ir būti jos patikėtiniu. Mano neigiamas atsakymas nustebino ją. Bet aš buvau pasiryžęs eiti savo keliu, tuo metu jau turėjau nemažai renginių ir norėjau tobulėti magijos srityje. Kaip dažnai juokauju – esu prastas ekonomistas, bet geras iliuzionistas.
- O kaip į tokį sprendimą reagavo tėvai? Ar nebandė atkalbėti nuo tokios bravūriškos avantiūros? Iš pirmo žvilgsnio gali pasirodyti, jog būti magu taip nesaugu ir gal net laikina.
- Pradžioje pritariančių plojimų tikrai nesulaukiau, bet ir neteko nesikalbėti kelis metus dėl mano tokio sprendimo. Visgi džiaugiausi ir iki šiol esu dėkingas savo žmonai Elenai (red. menininkė Elena Oshima), kuri mane labai palaikė. Ji pati baigusi vadybos mokslus pasuko į menus ir dabar pagrindinė jos veikla – paveikslų kūrimas.
O dėl nesaugumo – tai galioja paprasta taisyklė. Daryk tai, kas patinka ir pinigai patys ateis. Manau, kad geras, profesionalus artistas – bet kokios srities, uždirba geriau ir jaučiasi stabiliau nei eilinis vadybininkas. Bet čia viskas taip pat ne taip paprasta.
Jei nori būti geras savo srityje – turi dirbti. Daug. Klysta manydami tie, kurie galvoja, jog programą paruošti ar triuką išmokti užtenka poros dienų.
- Tai, išties, kiek užtrunka kol išmoksti vieną triuką, kurį gali įtraukti į savo pasirodymą? O gal kai esi patyręs viskas paprasčiau?
- Su patirtimi ateina ir didesnė atsakomybė, noras nustebinti vis labiau, o ir triukai sudėtingėja. Magija nebėra tokia, kaip anksčiau. Nepakanka traukti triušių iš skrybėlės (vargšams, kaip jiems ten nepatogu). Šiuolaikiniai iliuzionistai, į kuriuos lygiuojuosi aš, savo pasirodymuose vis daugiau naudoja įvairių technologijų. O pasirodymui neužtenka vien technikos – reikia mokėti valdyti publiką, skleisti charizmą.
O triukui išmokti reikia bent vienos savaitės. Vienam pasirodymui „Lietuvos talentuose“ ruošiausi kasdien 1,5 mėnesio. Ir norint „neprarasti formos“ reikia rankas miklinti kasdien. Be to, daug kas klysta, kad iliuzijos menas tai vien technika. Bene sunkiausias darbas su publika. Į savo pasirodymus įtraukiu ir žiūrovus, jie dalyvauja kurdami magiją čia ir dabar. Niekada nežinai, koks žmogus užlips ant scenos, kaip elgsis – bet jei esi profesionalas – turi viską kontroliuoti ir jei kažkas nepavyksta – turėti planą, B, C ar D.
- Per visą savo karjerą esi surengęs daugiau nei 1500 pasirodymų įvairiausiose vietose. Ar yra tekę turėti nesusipratimų? Vis tik ne paslaptis, jog šventėse būna akoholio, kartais jo per daug.
- Laimei, kol kas beveik visi mano klientai pasitaikė puikūs žmonės. Tiek jaunavedžiai, tiek įmonės. Bet dar pačioje pradžioje yra tekę turėti pasirodymą viename kazino Šiauliuoe. Buvo pasiekta riba, kai nežinojau ar išvyksiu sveikas, ar nelabai.
Mano pasirodymo tikslas suteikti pramogą renginio svečiams, tad dažniausiai ir triukai būna susiję su jais, jų veikla, jų švente. Pasirodymas, kurį organizuoju sausio 26 ir 30 dienomis – visai kitoks. Čia dalinsiuos ne tik pasirodymu, bet ir istorijomis iš mano karjeros.
- O ar turi pasirodymą, kuris tau labiausiai įsiminė?
- Negaliu pasakyti, jog tai buvo pasirodymas. Bet kartą vienas vaikinas paskambino man ir pasiūlė sumokėti, jog padėčiau jam pasipiršti. Negalėjau atsisakyti ir tikrai padėjau be jokio užmokesčio. Susitarėm, jog vienoje Vilniaus senamiesčio kavinėje rodysiu triukus ir netyčia prieisiu prie jų taip pat parodyti keletą triukų. Ir staiga ištrauksiu netyčia žiedą, o jis priklaups ant kelio. Neapsakomas jausmas, kai tokią žmonių istoriją gali papildyti savo pasirodymu.
Bet yra tekę ir ne juokais sunerimti. Kartą grįžtant iš renginio sustabdė policijos pareigūnai, patikrino dokumentus, viskas buvo gerai. Bet jie paklausė, iš kur važiuoju, papasakojau, kas esu ir parodžiau kelis triukus. Vienas iš jų buvo su pinigais. Tik nejučiomis pajutome, kad pro šalį pravažiavo automobilis, kuris viską matė. Tad dviprasmybių galėjo net ir nelikti. Tuomet pareigūnai greitai atsisveikino ir palinkėjo gero kelio. O aš dar kurį laiką drebėjau ir galvojau, ar nepaskųs mūsų. Ir kaip įrodysi, kad tai buvo tik triukas (juokiasi)?