Karalienė Marija (1867-1953)
Anot „The Guardian", dabartinės Didžiosios Britanijos karalienės močiutę, karalienę Mariją galima vadinti tikra kleptomane. Ji eidavo į žmonių namus ir vogdavo jų daiktus.
„Royal Babylon" teigia, kad jos vagysčių technika atrodydavo maždaug taip: ji netikėtai pasirodydavo prie žmogaus namų ir nusižiūrėdavo, kas jai patinka. Užuot kalbėjusi su šeimininkais, kaip normalus asmuo, atėjęs į svečius, ji ilgą laiką spoksodavo į savo trokštamą daiktą. Tai būdavo pirmasis įspėjamasis ženklas. Jei šeimininkai nieko nesuprasdavo, ji atsidūsdavo ir ištardavo maždaug tokius žodžius: „Aš glamonėju jį savo akimis". Kadangi tai pasakydavo karalienė, šeimininkui nelikdavo nieko kita, kaip pasiūlyti jai tą daiktą dovanų.
Tačiau kaip elgtis, jei tas daiktas yra šeimos relikvija ar tiesiog tai, su kuo negalite išsiskirti? Tokiu atveju karalienė jį tiesiog pasiimdavo, niekam nieko nepastebėjus. Kai žmonės suprato, kad karalienė vagiliauja, prieš jos vizitą jie paslėpdavo viską, kas galėtų patraukti jos žvilgsnį. Tačiau tuomet karalienė pradėjo lankyti žmones, jų neįspėdama.
Anglijos prekeiviai taip pat kentėjo nuo šios karalienės įpročių. Pasakojama, kad karalienė sustodavo ir pasiimdavo tai, kas jai patinka, o tuomet tiesiog „pamiršdavo" susimokėti. Galiausiai jos polinkis vagiliauti tapo toks ryškus, kad jos palydovai nuolat turėdavo ją stebėti. Jeigu paaiškėdavo, kad karalienė vėl kažką nugvelbė, jie grąžindavo tą daiktą savininkams su rašteliu, kad įvyko „nesusipratimas".
Imperatorė Jelizaveta (1709 - 1762)
Imperatorė Jelizaveta savarankiškai valdė Rusiją ir buvo Jekaterinos Didžiosios teta. Asmuo, turintis absoliučią valdžią, gali daryti, ką panorėjęs, o Jelizaveta norėdavo, kad žmonės rengtųsi priešingos lyties drabužiais.
Esmė ta, kad Jelizaveta manė turinti tobulai gražias kojas, bet dėl anų laikų mados – didžiulių sijonų su lankais – ji negalėdavo jų pademonstruoti. Tačiau vyrų aprangą sudarydavo trumpos kelnės ir timpos, kurios atskleisdavo kojų formą. Kadangi imperatorė nenorėdavo išsišokti, ji pradėjo rengti pobūvius, kurių metų visi dalyviai turėdavo persirengti priešingos lyties drabužiais.
Anot knygos „St Petersburg and the Russian Court, 1703–1761", jaunajai Jekaterinai patikdavo tokie pobūviai. Tačiau ji, be pačios imperatorės, buvo tokia vienintelė. Ne visoms moterims tikdavo vyriški rūbai, ypač vyresnio amžiaus damoms, kurios turėdavo „trumpas, drūtas kojas". Tačiau labiausiai dėl tokios valdovės užgaidos kentėdavo vyrai. Nusimetę figūrą apgulančius ir dažniausiai patogius vyriškus drabužius ir užsisegę gremėzdiškus sijonus ant milžiniško lanko, jie dažniausiai nemokėdavo su tokiu rūbu vaikščioti, nekalbant apie šokius. Jiems taip pat tekdavo darytis moteriškas šukuosenas, o tai reikšdavo, kad jie turėdavo dėtis milžiniškus perukus.
Kai pokyčiai būdavo tokie drastiški, dažnai pasitaikydavo įvairių incidentų. Pavyzdžiui, vieną kartą Jekaterina šokio metu buvo parblokšta ir nukrito po plačiu vieno dvariškio sijonu. Nieko nuostabaus, kad po Jelizavetos mirties tokie pobūviai nutrūko.
Karalienė Nzinga (1583 – 1663)
Dabartinės Angolos karalienė savo galvoje turėjo daug sumanymų. Ji perėmė šalies valdžią, kai mirė jos brolis, ir didžiąją dalį savo valdymo aktyviai kovojo su portugalais. Jos kova buvo sėkminga, nes portugalai buvo sulaikyti 40-čiai metų. Tačiau tais metais jai taip pat reikėjo veiklos. Štai kodėl iš karščiausių vyrukų ji subūrė savo pačios haremą (taip, pasirodo, moterys taip pat gali turėti haremus). Tačiau keista tai, kad haremo vyrus ji versdavo rengtis kaip moterys, o pati rengdavosi kaip vyras.
Tačiau karalienė neturėdavo laiko vaikščioti į haremą ir rinktis, su kuo miegos kiekvieną naktį. Harvardo „Library Collection" rašo, kad dėl šios priežasties kiekvieną dieną du haremo vyrai turėdavo kautis iki mirties, o ji miegodavo su tuo, kuris laimėdavo. Tačiau kitą dieną laimėtojas taip pat būdavo pasmerkiamas myriop. Miegamojo poreikiai patenkinti.
Sulaukusi 75 metų, ji galiausiai nusprendė, kad haremo jai nebereikia ir jį išformavo. Tačiau tai nereiškia, kad ji atsisakė visų vyrų. Knygoje „From Eve to Dawn, A History of Women in the World" teigiama, kad ji susituokė su viena jauniausių savo „žmonų" ir tapo rimta „puma".
Karalienė Viktorija (1819 – 1901)
Didžiosios Britanijos karalienė Viktorija buvo visiškai apsėsta mirties. Jos valdymo metais mirė daug jai artimų žmonių, tarp jų motina, dukra ir, kaip gerai žinoma, vyras. „Deseret News" skelbė, kad po jo mirties ji paskelbė „ilgiausią gedėjimo laikotarpį šiuolaikinėje istorijoje", ir tai vyko tais laikais, kai net po dėdės mirties reikėdavo bent metus nešioti juodus drabužius. Karalienė Viktorija taip ir neišsivadavo nuo liūdesio ir visą likusį savo gyvenimą rengėsi gedulo rūbais. Tai buvo visiškai patologiška gedėjimo manija.
Tačiau „Beardy History" pateikia ir linksmesnių naujienų: teigiama, kad karalienė reguliariai vartodavo kokainą ir opiumą. Šie kvaišalai tais laikais būdavo legaliai prieinami, nes tuomet jie būdavo vartojami vietoj receptinių vaistų. Laimė, karalienė Viktorija taip pat neatsisakydavo dar vienos prieštaringai vertinamos medžiagos – chloroformo.
Priešingai negu manoma, karalienė mėgdavo „horizontalųjį tango". Netgi labai. Tai reiškė, kad kol jos vyras buvo gyvas, ji beveik nuolat būdavo nėščia. Gimdant septintąjį vaiką, jai buvo duota chloroformo, ir jis jai taip patiko, kad ji jo pareikalavo ir per kitus du gimdymus.
Tais laikais chloroformas buvo taip prieštaringai vertinamas, kad iš rūmų nutekėjus informacijai, jog karalienė vartojo „linksmąsias sultis", liaudis buvo šokiruota. Garsus medicininis žurnalas „The Lancet" rašė, kad šie gandai gali būti nepagrįsti, bet jie buvo teisingi.
Jekaterina Didžioji (1729 – 1796)
Jekaterina Didžioji veikiausiai yra viena garsiausių valdovių, tiesiogiai vadovavusių savo šaliai. Ji valdė Rusijos imperiją geležiniu kumščiu ir praplėtė jos teritorijas. Ji garsėjo savo pašėlusiu libido, tačiau garsiausia istorija apie ją yra ne kas kita kaip miesto legenda. Ji tikrai nežuvo, turėdama iškrypėliškų santykių su žirgu. Tačiau ji mėgo ištvirkauti su vyrais. Kai ji nusižiūrėdavo kokį nors vyruką, kurį laiką su juo pabūdavo, o tuomet pereidavo prie naujų pergalių.
Tačiau kai valdai vieną didžiausių valstybių pasaulyje ir esi užsiėmusi, nesinori švaistyti laiko vyrams, kurie... neatitinka reikalavimų. Štai kodėl Jekaterina nerizikuodavo. Anot knygos „The Poet and the Vampyre", imperatorė turėjo bičiulę – grafienę Bruce, kuri „išbandydavo" visus vyrus, kurie krisdavo Jekaterinai į akį. Tai turėdavo savotišką prasmę. Jekaterina būdavo tokia užsiėmusi, jog norėdavo žinoti, kad bet kuris vyras, su kuriuo ji eina į savo lovą, yra to vertas. Taigi grafienė Bruce tapo oficialia jos meilužių bandytoja. „The Empress of Art" rašo, kad ji savo užduotį vertino labai rimtai, kartais netgi pernelyg rimtai. Yra žinoma, kad bent vieną kartą ji susidėjo su išbandytu vyruku – gerokai po to, kai jis buvo perleistas Jekaterinai.
Marija Antuanetė (1755 – 1793)
Marija Antuanetė veikiausiai yra viena garsiausių visų laikų karalienių. Ji buvo ištekėjusi už Prancūzijos karaliaus Liudviko XVI ir gyveno nerūpestingai, apsupta prabangos, bent jau tol, kol buvo nukirsdinta. Gyvenime jai viskas buvo patiekta ant lėkštutės. Paskui ją sekiodavo dešimtys žmonių, pasiryžę įgyvendinti viską, ko tik ji įsigeisdavo. Panašu, kad toks gyvenimas tapo nebepakenčiamas, ir ji ieškojo būdų, kaip iš jo ištrūkti. Tačiau jos pasirinktas kelias priminė pasityčiojimą iš normalių Prancūzijos gyventojų.
Versalio teritorijoje jai buvo pastatyti asmeniniai mini rūmai, tačiau, anot „Chateau de Versailles", to nepakako. Ji troško vietos, kur tikrai galėtų jaustis nuo visko pabėgusi – vietos, kurioje būtų įgyvendintas jos įsivaizdavimas, kaip gyvena neturtingi žmonės. Taigi ji pasistatė sau kaimo imitaciją.
„Modern Nation" rašo, kad jame buvo 11 atskirų namų, vėjo malūnas, veikianti pieninė, ežeras, vandens malūnas, svirnas ir kiti „valstiečių" pastatai. Marija Antuanetė ne tik pati jame gyvendavo: įsijausti į jos fantaziją ir virsti neturtingais valstiečiais ji prašydavo ir savo svečių. Moterys turėdavo nusimesti savo ištaigingas suknias ir apsivilkti paprastais drabužiais. Į šį kaimą ji atsigabendavo ir savo vaikus, kad jie susipažintų su žemės ūkiu. Deja, jos prielankumo valstiečių klasei nepakako, kad ji neprarastų savo galvos, bet ji stengėsi.
Valeria Messalina (17 – 48 m. e. metai)
Kai esi Romos imperatorė, gali daryti beveik viską, ko užsimanai. Būtent taip elgėsi Valeria Messalina. Kam sėdėti ir visą dieną nieko neveikti, jei gali daryti, ką nori, ir niekas tau nepasakys „Ne! Nedelsiant liaukis!"?
Valerios Messalinos nuotykiai tikrąją to žodžio prasme yra legendiniai, nes mes nežinome, tai tiesa, ar ne. Tačiau daugybė istorikų yra užrašę tas pačias istorijas, o tai leidžia laikyti jas istoriniais liudijimais. Anot knygos „History's Naughty Bits", Tacitas, Svetonijus, Plinijus Vyresnysis ir kiti romėnų istorikai pasakojo apie Valerią Messaliną tas pačias istorijas. Taigi nuspręsti, jos teisingos, ar ne, paliekame jums.
Ši imperatorė užsiėmė prostitucija dar ilgokai po to, kai jai nebebuvo reikalo to daryti. Ji buvo įsteigusi prastos reputacijos namus, kuriuose merginos ir moterys už pinigus tenkindavo klientų norus ir susižerdavo už tai nemenkas sumas. „Roman Emperors" rašo, kad dalyvauti tokiuose naktiniuose nuotykiuose ji versdavo netgi aukštuomenės atstoves.
Anot istorikų, lovoje Valeria Messalina būdavo tikra čempionė. Ji savo merginoms keldavo tam tikrus tikslus ir pati dalyvaudavo orgijose. Pasakojama, kad ji dažnai laimėdavo varžybas, kuri moteris per naktį permiegos su daugiausia vyrų – kartais jai pavykdavo patenkinti iki 25 vyrų, nors tai yra gana neįtikima. Gali būti, kad tai tėra pasakojimai, kaip ji naudojo savo seksualumą, kad galėtų kontroliuoti savo vyrą, imperatorių Klaudijų.
Elžbieta II (1926 – iki šiol)
Šiais laikais dauguma karališkųjų šeimų yra labiau simbolio reikalas. Nors mes visi galime džiūgauti dėl būsimų Meghan Markle ir princo Harry vestuvių, mažai šansų, kad jie galėtų įsakyti nukirsti jums galvą. Veikiausiai tai bus gražios jungtuvės ir smagus reginys, kuris leis mums keletą valandų negalvoti apie savo pačių gyvenimą.
Tačiau Didžiosios Britanijos karališkosios šeimos galva, karalienė Elžbieta II vis dar gali pademonstruoti savo valdžią, jei tik to nori. Jei būtumėt (iš esmės simboliškas) visos šalies valdovas, veikiausiai prašytumėt daug beprotiškų dalykų.
Vienas nepatogiausių aspektų, susijusių su garderobu, yra nauji batai. Kai tenka daug stovėti, spaudžiantys batai gali tapti tikra kančia. „The Evening Standard" rašo, kad karalienė turi specialią tarnaitę, kuri išbando ir pranešioja jos batelius, kad jie taptų patogesni.
Tačiau dar yra sumuštiniai. Pasak „The Daily Beast", kai karalienė Elžbieta II ar jos šeimos nariai valgo sumuštinius, pageidautina, kad duonos riekės būtų be plutelių ir stačių kampų. Manoma, kad ši keista tradicija kilo daugiau kaip 150 metų, kai tuometinės karalienės Viktorijos vyras, princas Albertas nusprendė, kad valgyti bet ką, kas net miglotai primena karstą, yra blogas ženklas. Tai reiškė, kad reikia atsisakyti standartinių kvadrato formos duonos riekių. Princas Albertas jau seniai yra palikęs šį pasaulį, bet ši keista tradicija gyvuoja iki šiol.
Kastilijos karalienė Joana Pamišėlė (1479 – 1555)
Joanai (kuri galėjo nebūti tokia pamišusi, kaip perša jos pravardė) teko nelaimė ištekėti už karšto vyruko. Pilypas, dar vadintas Pilypu Dailiuoju, žinojo, kaip užsitikrinti savo žmonos meilumą, nors ir elgdavosi niekingai. Anot knygos „Mad Monarchs", jeigu jis susipykdavo su savo kaprizinga žmona, jis kelioms dienoms uždarydavo ją vieną savo miegamajame. Nenusileidusi karalienė klaidžiodavo po savo kambarį, daužydama sienas. Kadangi ji iš prigimties būdavo linkusi ginčytis, tai nutikdavo gana dažnai.
Nieko gera nepridėdavo ir tai, kad Pilypas buvo užkietėjęs mergišius. Karaliai ištikimi savo žmonoms būdavo retai, nes visuomet turėdavo daug galimybių, tačiau Pilypo potraukis moterims buvo itin ryškus. Tačiau karaliui mirus, Joana nusprendė atsigriebti.
„Time" rašė, kad gavusi mirusio vyro palaikus, karalienė nenorėjo su jais išsiskirti. Žinodama, kad dabar jis priklauso tik jai, ji ilgai neleido jų laidoti. Net kai galiausiai Pilypas buvo palaidotas, Joana atidarė jo karstą, kad galėtų pabučiuoti jo pėdą ir pažiūrėti, ar niekas nepavogė jo kūno. Kai karalius jau buvo miręs, karalienė taip pat uždraudė kitoms moterims artintis prie jo palaikų, nes būgštavo, kad jis yra pernelyg dailus ir kad kitos moterys gali jį įsimylėti.
Marija Eleonora iš Brandenburgo (1599 – 1655)
Kaip ir Joana Pamišėlė, Švedijos karaliaus Gustavo II žmona Marija Leonora iš Brandenburgo galėjo turėti rimtų psichinių problemų. Spėjama, kad ji sirgo pogimdine depresija, bet tais laikais visi manė, kad ji buvo tiesiog išprotėjusi.
Karalienė žinojo, kad jos užduotis yra pagimdyti sūnų, bet jai vis nesisekė susilaukti vaikų. Kai jį galiausiai pagimdė sveiką, šiek tiek keistokos išvaizdos mergytę, niekas kelias dienas nesakė jai tiesos, kad apsaugotų ją nuo šoko. Anot „Mad Monarchs", galiausiai sužinojusi, kad susilaukė dukters, Marija Eleonora pareiškė: „Užuot pagimdžiusi sūnų, aš susilaukiau dukters, tamsios ir bjaurios, su didžiule nosimi ir juodomis akimis. Paimkite ją iš manęs, aš neauginsiu tokio monstro!". Tai nepanašu į sveiko proto moters atsakymą, susilaukus dukrelės, ar ne?
Marija Eleonora nesusitaikė su dukters gimimu ir kūdikį pradėjo persekioti įvairios nelaimės. Kartą ant jos lopšio „paslaptingai" nukrito medinis rąstas. Kitą kartą mergytė „netyčia" nukrito nuo laiptų. Kartą auklė metė ją tiesiai ant akmeninių grindų ir sužalojo jai petį. Vargšui vaikui ramiai gyventi neleido netgi tėvas, kuris augino dukrą kaip berniuką. Mirus Gustavui II, sostas atiteko jo dukteriai, o Marija Eleonora visą likusį gyvenimą, kol valdė jos duktė, būgštavo, kad nenuskurstų.