„Sportą įvardyčiau kaip savo priklausomybę. Pradėjau sportuoti dar vaikystėje. Žinoma, per tuos dešimtį metų buvo ir trumpesnių, ir ilgesnių pertraukų, bet visada grįždavau. Daug metų buvau komandiniame sporte – lankiau rankinį, todėl perėjimas prie individualaus sporto buvo gana sudėtingas. Vis pradėdavau ir mesdavau. Bet, prieš maždaug 4 metus, atėjau į svorių salę ir ten likau iki šiol. Daug įtakos turėjo ten sutikti žmonės, kurie išmokė, padėjo ir stūmė į priekį. Ilgainiui išsiugdė toks įprotis, tokia priklausomybė, kad paprasčiausiai savęs neįsivaizduoju be sporto“, – šiandien pasakoja Renata.
Savo pasiektais rezultatais moteris nevengia pasidžiaugti ir socialiniuose tinkluose, kur dalijasi nuotraukomis iš sporto salės. Net jei tokios fotografijos jos sekėjus įkvepia siekti savo tikslų, pačią Renatą motyvuoja kai kas kita.
„Kiekviena pasirenka savo demonstracinį modelį: vienos demonstruoja brangius daiktus, pirkinius ar drabužius, aš tuo tarpu – salėje išdirbtą kūną. Sporte praleidžiu daug laiko, todėl savaime susidėliojo dažnai matoma fizinė forma. Ar tai motyvuoja? Atsakymo nežinau. Jei paklaustumėte manęs – mane labiau motyvuoja, kai matau su viršsvoriu sportuojančius žmones ar senjorus... Tai yra motyvacija ir tuo pačiu didelė pagarba jiems, kad išdrįso, atėjo ir juda“, – atvirai mintis dėsto pašnekovė.
Renata neslepia ir savo amžiaus – jai 42-eji. Fitneso entuziastė tikina, kad tikrai nėra iš tų moterų, kurios nutylėtų savo metus, o ir dėl bėgančio laiko ji nesuka galvos – kiekvienas etapas turi savąjį grožį.
„Yra daugybė moterų, kurių amžiaus neatspėsi. Aš savo amžių priimu kaip faktą. Slėpti to taip pat nėra prasmės. Be to, savo metuose matau ir privalumų: kuo toliau, tuo labiau gyveni dėl savęs, nyksta poreikis įrodinėti save, „problemos“ vis dažniau tampa smulkmenomis ir visos situacijos tampa pažįstamos, pasikartojančios“, – Delfi sako ji.
Pasiteiravus, kokie pasiekti tikslai ją labiausiai džiugina, Renata tikina, kad tai tikrai nėra medaliai ar apdovanojimai – didžiausias įvertinimas jai yra įrodymas sau – „aš galiu“.
„Mano didžiausias pasiekimas – įrodymas sau pačiai, kad savo planą įvykdžiau 100 procentų, jog padariau daugiau, nei tikėjausi iš savęs, kad nustebinau save tuo, kokia esu stipri ir galiu daugiau, nei slapta svajojau. Tai – ne medalis. Tai – psichologinė pergalė, kuri atvėrė daugybę durų tiek mano asmeniniame gyvenime, tiek karjeroje: tapau drąsi, ryžtinga, tvirta ir, kaip niekada, tikinti savimi, kad galiu padaryti labai daug“, – pasakoja moteris.
Renata atvirauja, kad niekada nebuvo „bjaurusis ančiukas“, tačiau ir jos gyvenime yra buvę etapų, kai nesijautė visiškai patenkinta savo išvaizda.
„Vien nėštumo laikotarpiu buvau priaugusi 37 kilogramus. Tik sportas ir mityba sugrąžino formas“, – neslepia vilnietė.
„Tiesa, neturėčiau jokios teisės sakyti, kad esu kada nusivylusi gyvenimu. Žinoma, buvo, yra ir bus visokių dienų. Bet nuo mažens suimu save į rankas. Esu kovotoja. Kai sunku – padeda artimieji, draugai, sportas, knygos. Dejuoti ir visas mini problemas priimti kaip tragediją – ne man. Tomis minutėmis pagalvoju, kiek yra žmonių, išgyvenusių skausmą, ligas, netektis... O aš – sveika ir kol kvėpuoju, tol privalau tik džiaugtis gyvenimu. Visas praeityje buvusias nuoskaudas trinu ir pamirštu“, – priduria ji.
Ar šiandien Renata džiaugiasi tiek savo fizine, tiek emocine būkle?
„Sportas išlaisvino mane kaip asmenybę. To įrodymas yra tas, kad šiandien galiu drąsiai pasakyti, jog džiaugiuosi savo išvaizda, esu laiminga. Nesidangstau sena, žinoma fraze „tobulumui ribų nėra“. Gal ir neturiu idealių proporcijų, bet tobulintis tam, kad pasipriešinčiau savo genetikai, neketinu. O kas liečia vidinį tobulėjimą... Mano nuomone, tai privalo būti kiekvieno žmogaus amžina siekiamybė“, – sako pašnekovė.
Fitneso pasaulyje yra vis dar gajus mitas, kad tokia veikla – „nemoteriška“, jog išraiškingi raumenys esą moterims netinka. Tokie ir panašūs komentarai Renatai kelia šypseną.
„Nesijaučiu ypatingai išsiskirianti iš minios, nesulaukių neįprastų komentarų. Kasdieniame gyvenime atrodau paprastai ir moteriškai. Žinoma, sporte, jei pasiseka teisingai papozuoti, galiu atrodyti ir ryškesnė, išraiškingesnių raumenukų. O visas replikas, kad svoriuose sportuojančios moterys tampa vyriškomis, vadinu „bobučių plepalais“ ir neišprusimo įrodymu. Reikia suprasti, kad kūnas vienaip atrodo įsitempęs, kitaip – atpalaiduotas“, – pasakoja lengvojo kultūrizmo atstovė.
Renata džiaugiasi, kad aktyvi veikla nėra svetima ir jos šeimai.
„Kažkada žiūrėjau interviu su žinoma Lietuvos aerobikos instruktore Joana Bartaškiene, kuri pasakė labai teisingą frazę: jei moteris žydi – didžiausias indėlis yra jos vyro. Vadinasi, ją supa meilė, rūpestis, šiluma, ramybė ir pagarba. Turiu didžiulį savo šeimos palaikymą. Būtent vyras šeimoje padarė sveikos gyvensenos posūkį, daug prisideda prie protingo laiko planavimo, padeda nepraleisti treniruočių. Šeimoje nesureikšminame grožio kulto, todėl sūnus visada atsiliepia, kad jo mama yra pirmiausia – stipri, o tik paskui – graži. Be to, jis, devynmetis, puikiai supranta, kas yra sveika mityba ir gyvensena. Mums labai svarbu, kad sūnus sportuotų, kad išbandytų visas sporto šakas, kol pasirinks jam patinkančią. Nėra žmogaus, kuriam nepatiktų sportas, tiesiog ne visi pakankamai ieško ir atranda sau tinkančią šaką. Ir ne dėl medalių stengiamės – dėl sportinio charakterio formavimo, kad užaugtų stipri, teisinga sąmonė“, – atvirauja ji.
Nors instagrame Renata neretai dalijasi savo sporto pasiekimais, tapti influencere ji tikrai neketina.
„Instagramas man yra kaip žaidimas, juokas, atsipalaidavimo nuo gyvenimo pramoga. Ten galiu būti su įvairiomis kaukėmis, priklausomai nuo to, kokia tą dieną nuotaika. Influencere aš net negalėčiau būti, nes tai savotiškas darbas, reikalaujantis per daug laiko, pastangų, išeikvojantis per daug gerosios energijos. Be to, nežinau ar būčiau įdomi net sau pačiai, jei nuolat kelčiau reklamines istorijas kaip valgau proteino batonėlius, kokius sportbačius nusipirkau šiandien ar atlikčiau „mokytojos rolę“, brukdama žmonėms instrukcijas, kaip reikia ir nereikia gyventi. Man smagiau būti linksma ir lengva: yra nuotaika – yra istorija, jei jos nėra – nėra ir istorijos. O kiekvieną minutę kelti įrašus apie tai, ką veiki, kur eini, ką nusipirkai, kur užsukai arba kokį kremą tepei šįryt – toks „darbas“ ne man“, – sako R. Motiejūnienė.
Pasiteiravus, ar yra ką Renata patartų kitoms moterims, kurios galbūt dar nedrįsta pradėti sportuoti arba kol kas nepasiekė norimų rezultatų, ji pasidalina savo pačios istorija.
„Manau, atsiras moterų, kurios mano eilutėse atras savo istoriją. Galbūt dviem iš šimto gims planas, o viena iš šimto jį pradės įgyvendinti“, – šypteli ji ir tęsia.
„Pirmiausia, buvo didelis noras sportuoti. Vis dėlto, nežinomybė ir suvokimas, kad nieko ten neišmanau – gąsdino. Bijojau kelis mėnesius. Bet noras nugalėjo baimę. Atėjau nedrąsiai, atsargiai. Patekau į „old school“ salę, tarp tikrų „kačiokų“. Stebint juos, profesionaliai sportuojančius, jaučiausi ne per geriausiai, o galvoje sukosi įvairiausios mintys... Vis dėlto, nugalėjo viena: „jeigu jie gali – galiu ir aš, ir nė vienas iš jų nėra ypatingesnis nei aš“.
Tos minties vedama, pradėjau sportuoti su treneriu. Išmokau pagrindinius, bazinius pratimus – viską dariau tik su savo svoriu, buvau labai silpna. Laiko prasme – derindavau ne treniruotę prie dienos, bet dieną prie treniruotės. Fiziškai pradžia buvo sunki, bet kas savaitę dariausi stipresnė, o ir – drąsesnė. Kiekvieną rodomą trenerio pratimą įsimindavau, nufilmuodavau, paskui viena kartodavau. Ir daug, daug klausdavau ten sportuojančių žmonių patarimų, prašydavau, kad kritikuotų, taisytų, komentuotų. Taip, palaipsniui, išmokau sportuoti viena. Būtent tuo metu ir įvyko lūžis. Tapau nebe baikštus paukščiukas, o aš – pati, atsakinga ir atskaitinga sau, su savo mintimis. Išmokau sportuoti, įpratau ir tai tapo neatskiriama gyvenimo dalimi.
Per metus atsikračiau visų savo probleminių zonų, jaučiausi ženkliai sveikesne ir dailesne. Tad kiekvienai moteriai, merginai linkiu turėti planą, atrasti sau patinkančią sporto šaką: pradėti, išmokti ir pajausti sporto teikiamą malonumą“, – pasakoja Renata.
Žvelgdama į ateitį pašnekovė sau palinkėtų dviejų dalykų.
„Visų pirma, palinkėčiau sveikatos, o antra – neįsileisti psichologinės senatvės: nesustingti, nebijoti jokių iššūkių, pokyčių, drąsiai sukti iš komforto zonos, neužmigti letargo miegu, eiti, daryti, keistis, judėti!“, – entuziastingai sau, bet tuo pačiu ir kitiems linkėjo ji.
