„Save vadinu rinkodaros specialiste. Mano pagrindiniai klientai yra įvairios technologinės kompanijos. Pagal išsilavinimą esu fizikė, žinau, kad tai yra labai toli nuo rinkodaros, tačiau techninis išsilavinimas man padeda dar geriau suprasti, ką koks nors startuolis daro ir kokia rinka jam galėtų būti įdomi“, – pasakojo L. K. Inamedinova.
Keturių žmonių komandą turinti mergina radusi laisvą minutę rašo tekstus, tačiau dar prieš kelerius metus apie tai nė nebūtų pagalvojusi: „Atsimenu dar mokykloje lietuvių kalba sekėsi prasčiausiai ir mokytoja sakė, kad negalėsiu rašyti. Dabar po truputį tiek angliškai, tiek lietuviškai noriu iškomunikuoti tai, ką darau.“
L. K. Inamedinova pasakojo visuomet maniusi, kad jos ateitis - darbas laboratorijoje, tačiau vos įstojus mokytis viskas apsivertė.
„Man tai atrodė pats nuostabiausias darbas – baltas chalatas ir dienos laboratorijoje. Šios svajonės vedama įstojau mokytis fizikos, bet pirmą semestrą supratau, kad manęs neuždarysi į laboratoriją su tais pačiais žmonėmis nuo ryto iki vakaro.
Man patiko tai, ką mokiausi, tad pradėjau nuo įvairių praktikų. Išbandžiau kelias sritis, tuomet, dar mokantis trečiame kurse, draugė paprašė pagalbos viename projekte ir taip atradau startuolius. Tai nebuvo sėkmingas startuolis, tad po 4 mėnesių mes kartu perėjome į kitą kompaniją, kurioje aš, kaip komunikacijos specialistė, dirbau pusantrų metų.
Ėmiau dalyvauti įvairiose konferencijose, pradėjau pati rašyti straipsnius. Visada žinojau, kad jei nori tapti savo srities ekspertu, tai turi po truputį pradėti dalintis savo žiniomis, nes taip kuri savo prekės ženklą. Labai daug bendravau su žurnalistais, susipažinau su reikiamais žmonėmis ir atlikusi praktiką „persilaužiau“, – pasakojo mergina.
Prieš vykdama į vieną konferencijų L. K. Inamedinova nusprendė parašyti daugybei ten dalyvauti planavusių žurnalistų ir, savo nuostabai, sulaukė daugybės atsakymų iš įtakingų žiniasklaidos atstovų.
„Tiesiog parašiau, kad esu pradedanti žurnalistė ir norėčiau susitikti bei gauti patarimų. Labai daug jų man atrašė. Su „Forbes“ redaktoriumi bendravome apie valandą ir tai buvo vienas geriausių mano susitikimų. Tai buvo žmogus, kuris labai daug pasiekė ir per tą pokalbį jis mane daug ko išmokė. Taip ir pradėjau rašyti „Forbes“, o vėliau ir „Huffington Post“.
Greitai ėmiau gauti užklausų, ar galėčiau patarti rinkodaros klausimais. Keletą mėnesių patarinėjau tiesiog šiaip, bet vėliau supratau, kad turėčiau už tai imti pinigus ir rimtai su tuo dirbti“, – apie tai, kaip įsitvirtino rinkodaros srityje pasakojo L. K. Inamedinova.
Sėkmingai karjeros laiptais kopianti mergina kitiems pataria tiesiog kuo daugiau bandyti ir nešvaistyti laiko veltui.
„Turi išbandyti kuo daugiau praktikų ir darbų. Kol esi studentas, tu gali ateiti, padirbti mėnesį ir išeiti, tai neatrodys keistai ir tai nebus blogai. Gali į CV to net neįrašyti. Visi labai bijo, kad vienoje įmonėje turi išdirbti bent pusmetį ar metus, nes kitaip kaip atrodys? Taip, tai galbūt blogai atrodo, kai tau yra 30 metų, bet kol esi jaunas žmogus, tai visi supranta, kad tu nori išbandyti kuo daugiau darbų.
Kaip ir aš - įstojau į fiziką, bet dirbau ir informacinių technologijų, ir ekonomikos srityse.
Ateiti dirbti į vieną kompaniją ir nuspręsti, kad jau va čia mano karjera yra rizikingas žingsnis. Trečią darbo mėnesį gali suprasti, kad tai ne tau, o jei tau jau kokie 24-eri, tai nebegali taip „šokinėti“ per darbovietes, nes atrodys keistai. Studentui rekomenduočiau, jei tik leidžia galimybės, nedirbti padavėjo ar tų kitų paprastų darbų, kurie galbūt neša didesnius pinigus. Geriau paaukoti kažkiek to uždarbio ir pabandyti kažką, kas padės karjerai.
Aš pati pilnai save išlaikyti pradėjau nuo antro kurso ir dabar sau galiu leisti, ką noriu, nors ir esu ką tik baigusi universitetą. Tiesiog „padariau investiciją“ pradžioje. Taip, man pasisekė, kad aš galėjau sau tai leisti, bet galima susirasti ir apmokamą darbą. Tikrai nereikia eiti tiesiu taikymu į prastesnius darbus, nes jie realios naudos karjeros atžvilgiu neduos“, – patarė mergina.
Klausantis L. K. Inamedinovos susidaro įspūdis, kad jaunai merginai sekasi viskas, ko ji imasi ir atsakymo „ne“ ji paprasčiausiai nėra girdėjusi, tačiau ji tikina, kad taip tikrai buvo ne visada: „Ir manęs nėra priėmę į darbą, yra nepublikavę mano tekstų, bet aš toliau „spaudžiu“. Eidama į susitikimą aš jau paruošiu pasiūlymų, klientams parodau, kad jau kažką padariau dėl jų. Tai, manau, yra svarbiausias dalykas, tad darykite „namų darbus“, nes tai tikrai padės.
Neseniai ieškojome darbuotojų praktikai atlikti ir atėjo 5 ar 6 studentai. Mes sukūrėme nemokamą aplikaciją telefonui, kurios pagalba žmogus gali kurti muzikos klipus. Paklausėme tų studentų, ką jie mano apie mūsų aplikaciją, kaip ją tobulintų ir sulaukėme atsakymų, kad „net nebuvau atsisiuntęs“.
Žmogus ateina į darbo pokalbį ir net neįsigilina. Aš, ateidama į bet kokį susitikimą, pasižiūriu į to žmogaus feisbuką, kokie hobiai, pagalvoju, ką tam žmogui galiu pasiūlyti. Reikia padaryti namų darbus, o ne tiesiog ateiti.“
L. K. Inamedinovos manymu, dažnai žmonės tiesiog bijo paprašyti ar paklausti, ko nori. „Man padėjo naglumas. Dažnai bijome klausti, aš ir pati nebūčiau pagalvojusi parašyti pačiam „Forbes“ redaktoriui. Juk jis tikrai neturės laiko kažkokiai studentei! Bet kadangi tai buvo didžiulis žurnalistų sąrašas – aš visiems rašiau net nesusimąstydama.
Paaiškėjo, kad jis turi panašaus amžiaus sūnų, kuris nėra pernelyg aktyvus, tad jam patiko, kad stengiuosi, o aš net nebūčiau pagalvojus, kad jis sutiktų. Taigi, daugelio žmonių problema yra ta, kad jie bijo paprašyti ar paklausti. Reikia perlipti per save ir nebijoti paklausti. Tu paklausei ir jei atsakys ne, tai ne, kas čia tokio? Kol esi jaunas, tau viskas atleistina. Niekas į tave nežiūri kreivai, jei ateini ir paprašai visko čia ir dabar, nes tai „nurašoma“ jaunatviškam maksimalizmui“, – šypsojosi mergina.
Paklausta apie hobius, L. K. Inamedinova pasakojo užsiimanti įvairiausiais dalykais ir svajojanti apie savo tapybos darbų parodą.
„Sportuoju, stengiuosi gyventi aktyviau, buvau pradėjusi žaisti golfą, kas man pasirodė visai įdomu ir tai labai geras dalykas pažintims, nes susitinka atitinkami žmonės. Taip pat truputėlį tapau, mano svajonė yra kada nors turėti savo tapybos darbų parodą. Juokauju, kad po dešimties metų tapsiu tokia svarbi, kad parodos pažiūrėti žmonės ateis dėl mano pavardės, o ne darbų, nes darbai nebus labai geri“, – juokėsi mergina.
Nors, regis, visas Lauros gyvenimas sukasi aplink įdomius projektus, konferencijas ir darbus, tačiau namuose jos laukia mylimas vaikinas, kuris, pasak jos, kaip tik skatina siekti savo tikslų.
„Aš jam būtent tuo ir patikau, kad dariau karjerą. Jam nepatinka moterys, kurios nori būti vyrų išlaikytinės ir sėdėti namie bei nieko neveikti. Aš niekada nebūsiu namų šeimininkė, ačiū Dievui, kad mes turime namų tvarkytoją.
Jaučiu didžiulę pagarbą moterims, kurios grįžta namo po darbo ir gamina maistą, tvarko namus, ir dar vaikus prižiūri. Aš neįsivaizduoju, kaip jos tai padaro. Visoms toms merginoms, kurios siekia karjeros, patarčiau nuo pat pirmos dienos pasakyti savo vaikinams, koks yra jūsų požiūris.
Neleiskite vaikinui jums įteigti, kad moteris turi būti namų šeimininkė ir susilaukti vaikų. Aš pati vaikų dabar ir artimiausiu metu savo gyvenime nematau. Su savo vaikinu aš apie tai padiskutavau gal per antrą ar trečią pasimatymą. Reikia atrasti savo žmogų, nesileiskite įstatomos į rėmus, už save reikia pakovoti.“