Jis gimė su artrogipoze – reta liga, kuri iškreipia galūnes. Negana to, jo galva pakaušiu nukreipta žemyn.
Claudio išmoko laikyti burnoje rašiklį ir rašyti, o lūpomis išmoko judinti kompiuterio pelę, naudotis mobiliuoju telefonu. Vyriškis netgi tapo buhalteriu, sako įvairiuose renginiuose įkvepiančias kalbas.
Na, o neseniai jis išleido pirmą knygą „Pasaulis atvirkščiai“ („El mundo esta a contramano“), kurios pristatymas įvyko San Paule, Meno muziejuje.
Jo motina Maria Jose Vieira Martins prisimena: „Kai jis gimė, žmonės man sakė, kad kūdikis vargiai išgyvens, nes vos gali kvėpuoti. Kai kas patarė jo nemaitinti.“ Moteris nepaklausė gydytojų patarimų ir augino sūnų.
Claudio pasakojo: „Nuo pat vaikystės mėgau dirbti, nemėgstu visiškai priklausyti nuo žmonių. Atlieku buhalterinę apskaitą, tyrimų klientams, konsultuoju. Išmokau įsijungti televizorių, atsiliepti mobiliuoju, įsijungti radiją, naršyti internete, dirbti su kompiuteriu – visa tai darau pats.“
Claudio baigė mokyklą, paskui įgijo buhalterio specialybę Feira de Santanos universitete.
Jo motina pridūrė: „Niekada nebandėme jo koreguoti, norėjome, kad jis darytų tai, ką daro visi. Todėl jis taip pasitiki savimi. Jam ne gėda vaikščioti gatvėmis, jis dainuoja ir šoka.“
Būdamas aštuonerių Claudio, kurį iki šiol nešiodavo, pradėjo vaikščioti keliais. Tėvai pakeitė namuose grindis, kad jis vaikščiodamas nesusižeistų. Lovą, jungiklius, lempas įtaisė žemiau, kad jam nereikėtų prašyti pagalbos.
Dėl neįprastos kūno formos jis negali naudotis neįgaliųjų vežimėliu, todėl sunkiai išsiverčia be pagalbos ir vis tik išprašė mamos, kad leistų jam lankyti mokyklą ir mokytis kartu su visais.
Claudio pasakojo: „Per savo gyvenimą išmokau prisitaikyti su savo kūnu prie pasaulio. Dabar nesijaučiu esąs kitoks, esu normalus žmogus. Nematau pasaulio aukštyn kojomis, tai visada sakau, kalbėdamas viešai.
Šiais laikais kur kas lengviau bendrauti su publika. Aš nebebijau, galiu drąsiai teigti, kad esu profesionalus kalbų sakytojas, sulaukiu kvietimų iš viso pasaulio.“