K. Mišinienė: visa esmė yra ne aukos elgesyje
Nacionalinės teismų administracijos duomenimis, 2014-2017 metų I pusmetį išnagrinėtos vos 5 seksualinio priekabiavimo bylos. Tuo tarpu Kovos su prekyba žmonėmis ir išnaudojimu centro vadovė Kristina Mišinienė DELFI teigė, kad realios statistikos, kiek žmonių kasmet nukenčia nuo seksualinio priekabiavimo ar smurto nėra.
„Tai, kas patenka į baudžiamosios teisės akiratį, gali būti fiksuojama, bet priekabiavimui pavirsti ikiteisminiu tyrimu reikia labai daug pastangų ir tai yra vienetiniai atvejai. 5 bylos, ar įsivaizduojate, kokie tai maži skaičiai? Problemos mastą gali pamatyti ir pakalbinus eilinę auditoriją: masiškai kyla rankos, kad, taip, buvo priekabiauta ar prieš žmogaus valią atlikti kažkokie veiksmai. Tuomet ir pamatai problemos mastą bei supranti, kad tai yra labai arti mūsų, bet mes to nenorime matyti. Vienoje diskusijoje moteris pasakė, kad niekas nenumirė nuo pliaušktelėjimo per užpkalį. Toks požiūris parodo, kad mums dar yra labai daug kur dirbti“, – pastebi K. Mišinienė.
Visuomenėje pasirodžius pašaipių nuomonių, jog vyrai nė nebegali flirtuoti, K. Mišinienė pabrėžia, kad flirtas labiau apibrėžiamas kaip žaismingas dviejų asmenų bendravimas, o ne veiksmai, kurie atliekami prieš kito žmogaus valią: „Visi sutinkame, kad flirtas nėra galios pasireiškimas, kur vienas sukandęs dantis atsakinėja kitam asmeniui. Jau pats žodis „priekabiavimas“ nusako apie ką kalbama ir kas ko nori, ar nenori.“
Pašnekovės manymu, visuomenėje apie šią problemą nėra pakankamai kalbama. „Vien visuomenės reakcija parodo, kad mes išvis esame tokio reiškinio suvokimo pradinėse stadijose. Ten, kur mes suprantame seksualinio priekabiavimo esmę, apie galios pasireiškimą per tokį priekabiavimą, mes tikrai nenagrinėsime ar auka buvo išgėrusi, ar neišgėrusi, ar jai patiko, ar nepatiko, čia yra svarstymai, kurie parodo tokio reiškinio nesuvokimą. Manau, kad žmonėms, kurie iškėlė šias problemas, kažkuria prasme yra lengviau kalbėti, nes jei mes kalbėsime apie eilines darbuotojas regionuose, tai joms tikrai labai sunku prabilti ir iškelti tokius klausimus. Manau, kad mes tik pradedame, svarbu dabar nesustoti ir eiti tolyn“, – sako K. Mišinienė.
Specialistės nestebina ir tai, kad aukos prabyla net ir po kelerių metų. „Patyrus tokias traumas, žiaurius išgyvenimus yra labai sunku prabilti. Kai nukentėjusių klausia, kodėl taip ilgai tylėjo, pirmiausia jos atsako, kad bijojo, jog niekas jomis nepatikės. Matome, kad moterims tenka gintis, kad jos neišprovokavo, kad ne jos buvo tokių veiksmų kaltininkės. Tenka įrodinėti, kad tau, pavyzdžiui, sakė tam tikrus dalykus.
Nuskriaustai pusei tarsi perkeliama visa įrodinėjimo našta, juk niekas nenagrinėja, koks tas priekabiautojas, kokie buvo jo tikslai, kodėl jam reikėjo priekabiauti, kodėl jis kitu būdu negalėjo gauti, ko jam reikia? Apie tai labai mažai kalbama, pavyzdžiui, dabar nagrinėjama, kad auka buvo išgėrusi, tai gal ji pati to norėjo? Ji turėjo televizorių, o kodėl turėjo? Visa tai pasako mums, kodėl aukos tyli. Jos tarsi apšviečiamos labai stipriais žibintais ir šito jos nenori. Manau, kad turime kalbėti ne apie tai, kad tos moterys begėdės ir gal melavo ar prisigalvojo, o apie tai, kaip padėti, kaip įgalinti moteris, kad žibintai apšviestų ne tik jas, bet ir priekabiautojus. Visa esmė yra ne aukos elgesyje“, – teigia K. Mišinienė.
Specialistė pastebi, kad darbo aplinka yra ta terpė, kur dažnai pasireiškia seksualinis priekabiavimas: „Dažniausiai priekabiaujama ne prie savo lygmens žmogaus, darbuotojo, nes priekabiautojas gali gauti labai smarkų atkirtį, viešą sugėdinimą, tad priekabiaujama prie žemesnės pozicijos darbuotojų. Čia labai svarbu kalbėti apie galios santykį, kaip jis pasireiškia. Mane pačią dažnai nustebina, kad girdėdama konkrečius priekabiavimo atvejus darbinėje aplinkoje, matau, kad asmenys, kurie priekabiauja, tokie viršininkai, gyvenime gali būti kompleksuoti, nesirealizavę žmonės, tačiau darbinėje aplinkoje, kur jie turi svertus atleisti iš darbo, priimti, pakelti atlyginimą, staiga tas menkas boselis virsta tokiu galiūnu ir jam atlapos visos durys, jam atrodo, kad jo pavaldiniai yra kaip jo nuosavybė.“
K. Mišinienės manymu, stipriausias ginklas kovojant su seksualiniu priekabiavimu yra viešumas. „Visi šie veikėjai, kurie yra „drasūs“ lįsti pavaldinėms po sijonais, pliaukšėti per užpakalį ar pateikinėti dviprasmiškus pasiūlymus, jie visi bijo viešumo. Tai yra pats stipriausias ginklas, ko gero, tai net stipresnis ginklas už ikiteisminį tyrimą. Viešumas, kai visa aplinka sužinos, koks tu esi niekingas ir pasmerks tave. Manau, kad mes turėtume rengti diskusijas, kalbėti apie šią problemą ir skleisti kiek įmanoma plačiau, kad tai nueitų per visą Lietuvą“, – mano K. Mišinienė.
L. Slušnys: daugelis nemoka suprasti signalų ir tai yra rimta problema
Psichiatras Linas Slušnys pažymi, kad aukos į seksualinį priekabiavimą ar smurtą reaguoja labai skirtingai. „Jei vertiname, kad tai yra kritinės situacijos, tai aukos išgyvena nuo šoko iki kaltės jausmo, liūdesio ir depresijos, kol prieinama iki susitaikymo. Susitaikymas su situacija kaip tik ir yra tas momentas, kai žmogus yra laisvas ir apsisprendžia kalbėti arba toliau gyventi savo gyvenimą. Atėjimas į susitaikymo etapą yra labai svarbus momentas. Dažniausiai auka įstringa kuriame nors etape, pavyzdžiui, kaltės ar neigimo fazėje, o tuomet bijoma apie tai kalbėti ir bendrauti“, – teigia psichiatras.
L. Slušnio manymu, žmogui kalbėti apie intymius dalykus jau iš esmės yra nemalonu, o kalbant apie prievartą – dažnai manoma, kad galbūt žmogus pats prisidėjo, yra pats kaltas, tad vengia kalbėti šia tema ir tai viešinti, dažnai apie įvykį nežino net artimieji.
„Kai kada ir prievartautojas būna prigąsdinęs. Šiuo atveju Lietuvoje skambančioje istorijoje gal nebuvo prigąsdinimo, bet, aišku, baimė yra, nes šiuo atveju bijoma netekti vaidmens, darbo ar įtakos. Paprastai tie prievartautojai mėgsta keršyti, kadangi empatija yra jų „šluba dalis“, jie labai blogai jaučia kito žmogaus emocinę būklę.
Vartojami tokie žodžiai kaip „nepakeičiamų nėra, tuoj pat tave pakeisiu“. Čia ne tiek ta baimė, kad kažko nesakyk, o kad „jei nepaklusi, tai...“. Tai yra absoliutus kontroliavimas. Dažnai žmogui reikia nueiti nemenką kelią, kol jis susivokia, kad tai yra nesąmonė, kad galima ir be jo gyventi ir turėti savo veiklą. Paaiškėja, kad jis nieko ir negali duoti, jei tu pats neturėsi, bet tam turi praeiti laiko, tam žmogui iki tam tikro lygio turi suaugti savivertė ir savivoka, kad atsirastų sprendimai ir galėtų tikrai atvirai prisipažinti, kad taip, tai tikrai yra prievarta, ne mano paties kaltė, o to kuris prieš mane naudojosi savo įtaka“, – sako psichiatras.
L. Slušnys pažymi, kad žmonės labai sunkiai priima visuomenės nuomonę: „Aukos labai sveria šiuos dalykus, tačiau turbūt ateina momentas, kai auka nebegali ištylėti, nes pūlinys per stiprus, per daug pritvinkęs. Tuomet tu nori, ar ne – sprogsti, jis pats išsiveržia. Šiuo atveju, turbūt, taip ir buvo, o tas paskatinimas iš pasaulio buvo tarsi adatos dūris į pūlinį, kuris ėmė ir šovė į viršų.“
Psichiatras mano, kad bendravimo ribos visuomet yra labai aiškios. „Jeigu mano elgesys kitą dirgina ir jis pasako „ne“, tai turi būti „ne“. Bet dažniausiai į „ne“ reaguojama kaip į „juk tikrai nori“ – čia juk tokia yra klasikinė vyriškio samprata. Jeigu mergina sako „ne“, tai čia tik „laužymasis“, kad būtų labiau nepasiekiama. Bet „ne“ yra „ne“. Lauk, gal po 20-ies ar 5-erių metų pasakys „taip“, nes tuo momentu parodei pagarbą jos pozicijai ir tai gali tapti priežastimi, kodėl bus pasakyta „taip“. Manau, kad daugelis visuomenėje nemoka tų signalų skaityti, nemoka suprasti ir tai yra rimta problema“, – teigia L. Slušnys.
A. Pažarskis: svarbu laikytis nekaltumo prezumpcijos principo reikalavimų
„Seksualinis priekabiavimas yra apibrėžtas Baudžiamojo kodekso 152 straipsnyje, pagal kurį tai yra priekabiavimo veiksmai prie pagal tarnybą ar kitaip priklausomo asmens, siekiant seksualinio bendravimo ar pasitenkinimo vulgariais ar panašiais veiksmais, pasiūlymais ar užuominomis“, – sako Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjas Artūras Pažarskis.
Teisėjas teigia, kad įrodinėjant seksualiai priekabiavusio asmens kaltę yra svarbu laikytis nekaltumo prezumpcijos principo reikalavimų.
„Jis reiškia, kad asmuo yra laikomas nekaltu, kol jo kaltumas neįrodytas įstatymo nustatyta tvarka ir pripažintas įsiteisėjusiu teismo nuosprendžiu. Todėl kaltės įrodinėjimo našta tenka ne nukentėjusiajam ar kaltininkui, o kaltinimą byloje palaikančiam prokurorui.
Kaltininkas savo nekaltumo byloje įrodinėti neprivalo, tačiau pasinaudodamas teise į gynybą jis gali pateikti duomenų, paneigiančių pareikštą kaltinimą. Siekiant, kad būtų atskleista padaryta veika, nuo seksualinio priekabiavimo nukentėjęs asmuo taip pat turėtų kiek įmanoma daugiau padėti tyrimui, pateikti tikrovę atitinkančią informaciją apie įvykį, kitus duomenis.“
Seksualiniai nusikaltimai dažniausiai įvyksta tuomet, kai aplink nėra galimų liudininkų. A. Pažarskio teigimu, neatsižvelgiant į tai, kokia nusikalstama veika yra padaryta, asmens kaltumas baudžiamojoje byloje yra įrodinėjamas ne tik pagal liudytojų parodymus: „Įrodymai, kurie patvirtina ar paneigia aplinkybes, turinčias reikšmės bylai išspręsti teisingai, gali būti gaunami ir iš kitų šaltinių. Svarbu, kad šie duomenys būtų susiję su byla ir gauti teisėtais būdais, pavyzdžiui, atlikus Baudžiamojo proceso kodekse numatytus tyrimo veiksmus (apklausus nukentėjusįjį, įtariamąjį ir kt.)“
Teisėjas teigia, kad nėra numatyti konkretūs kreipimosi į policiją ar teismą terminai, tačiau reikėtų atsižvelgti į tai, kad kiekvienai nusikalstamai veikai yra nustatyti senaties terminai. Suėjus jiems, apkaltinamasis nuosprendis byloje negali būti priimtas ir baudžiamasis procesas turi būti nutrauktas.
„Apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo senaties terminai skaičiuojami nuo nusikalstamos veikos padarymo iki nuosprendžio priėmimo dienos. Kadangi seksualinis priekabiavimas yra laikomas baudžiamuoju nusižengimu, numatomas trejų metų senaties terminas. Vadinasi nuo seksualinio priekabiavimo nukentėjęs asmuo į policiją turėtų kreiptis kiek įmanoma greičiau. Greitas kreipimasis yra būtinas ne tik dėl to, kad gali sueiti senaties terminai, bet ir tam, kad būtų įmanoma neuždelsus surinkti pakankamai nusikalstamos veikos padarymą ir kaltininko kaltę pagrindžiančių įrodymų“, – sako A. Pažarskis.
Jei auka ryžtasi prabilti praėjus keleriems metams, A. Pažarskis ragina pirmiausia atkreipti dėmesį į tai, kad ikiteisminis tyrimas dėl seksualinio priekabiavimo yra pradedamas tik tuo atveju, kai yra nukentėjusio asmens skundas ar jo teisėto atstovo pranešimas, ar prokuroro reikalavimas.
„Kitas svarbus aspektas yra tas, kad nukentėjęs asmuo gali ir nežinoti, kokia tiksliai seksualinio apsisprendimo laisvei ir neliečiamumui veika prieš jį buvo padaryta. Tokiais atvejais iš anksto sudėtinga nustatyti tiek senaties terminus, tiek ir atsakyti, kada yra per vėlu kreiptis į teisėsaugos institucijas. Kadangi šiuos klausimus baudžiamojo proceso nustatyta tvarka sprendžia tam įgalioti subjektai, būtent nukentėjusio asmens kreipimasis gali padėti į juos atsakyti.
Vien tai, kad nukentėjęs asmuo neturi nusikalstamos veikos padarymą pagrindžiančių duomenų, neturėtų jo sulaikyti nuo kreipimosi į teisėsaugos institucijas. Duomenų, būtinų atskleisti padarytą veiką, rinkimo procesiniai veiksmai būtų atliekami ir tokių duomenų pakankamumo klausimai sprendžiami baudžiamojo proceso metu pagal teisės aktų nustatytus reikalavimus“, – teigia teisėjas.
Tokiu atveju, jei asmuo pateikė melagingus kaltinimus dėl seksualinio priekabiavimo, jis gali būti traukiamas baudžiamojon atsakomybėn. Už melagingą skundą apie nusikalstamą veiką baudžiamasis kodeksas, be kitų, numato ir laisvės atėmimo iki dvejų metų bausmę.