Tik kiek tame tiesos, ir kiek – pramanų? Ar tos besaikės bakchanalijos buvo tiesiog tuščias malonumas ar kažkas tauresnio? Ir kuris Romos imperatoriaus surengtas vakarėlis į istoriją pateko kaip labiausiai pašėlęs? Norėdami sužinoti, kaip pramogauti kaip Julijui Cezariui ar bent jau prakutusiam buvusiam vergui, turinčiam netradicinių pomėgių, skaitykite toliau ir tikrai nustebsite.
Viskas apie romėnų vakarėlius: kur, kada, su kuo
Skirtingai nuo didesnio masto festivalių ir švenčių, romėnų pietų šventės, geriau žinomos kaip konviviumai, vykdavo tiesiog namuose. Kaip teigia Metropolitano menų muziejaus specialistai, tokie vakarėliai vykdavę privačiose rezidencijose, jose dalyvaudavo nedidelės grupelės draugų, šeimos narių ir verslo partnerių. Nors svečių nebūdavę daug, ekstravagancijos ir įspūdingų sprendimų juose netrūkdavo. Dažniausiai tokios puotos vykdavusios valgomojo erdvėse, kurios romėnų namuose buvo žinomos kaip trikliniumas arba „trijų sofų kambarys“.
Toks pavadinimas ne be priežasties: romėnų namuose įprastai būdavo valgoma pusiau gulint ant sofos. Pastarosios stovėjo prie U formos stalo, kad puotaujantys asmenys galėtų ne tik gerti ir valgyti, bet ir šnekučiuotis. Kadangi tokios patalpos buvo skirtos visokeriopai juslių palaimai, aukštesnės klasės romėnų trikliniumas žavėjo ir įvairiais dekoratyviais elementais, pavyzdžiui, grindų mozaikomis, skulptūromis ir kitais meno kūriniais, įmantriais baldais.
Graikai linksmindavosi vakarėliuose, vadinamuosiuose simpoziumuose (bene garsiausias buvo tas, kuriame Sokratas su bičiuliais aptarinėjo tikrąją meilės prigimtį), o romėnų linksmybės nuo jų skyrėsi net keliais svarbiais aspektais. Esminis skirtumas tas, kad romėnų vakarėliuose galėjo dalyvauti moterys, bet tik tos, kurios galėdavusios įrodyti, jog priklauso tinkamai klasei. Graikų simpoziumuose vienintelės moterys, kurioms leista patekti į tuos pasilinksminus, buvo šokėjos, muzikantės ar intymių malonumų ekspertės (pastarosios vadintos heteromis). Romėnų puotose vyrai drąsiai galėdavę linksmintis kartu su žmonomis.
Galios žaidimai prie puotos stalo
Dažniausiai paprasti žmonės vakarėlius rengia norėdami atšvęsti gimtadienį ar pažymėti kitą svarbią progą, su artimiausiais bičiuliais pasidžiaugti pasiekimais ar tiesiog šauniai praleisti laiką, bet tik ne Romos aristokratai, ypač politikos veikėjai. Pastariesiems prabangios puotos tarnavo kaip savotiškas politikos žaidimų įrankis, padedantis pelnyti kieno nors malonę ar tiesiog sutelkti didesnę įtaką.
Remiantis įvairiais šaltiniais, tokie ekstravagantiški vakarėliai buvo būdas Romos elitui pasipuikuoti turimais turtais, užmegzti ryšių su galingesniais ir įtakingesniais už save ir įbauginti priešus. Tokie motyvai buvo būdingiausi ir itin svarbūs imperatoriams, kurie per tokias puotas galėjo demonstruoti galią, siūlyti dovanas mainais už lojalumą ir stebėti savo politinių priešininkų veiksmus.
Be to, kartais linksmybių programoje pasitaikydavo ir mirčių. Nors įrodymų, kad konkrečiame senovės romėnų vakarėlyje kažkas netyčia išgėrė nuodų, ir labai mažai, senovės Romos garbingiausieji visada įtariai vertindavę kiekvieną atvejį, kai linksmybių įkarštyje arba iš karto po vakarėlio kas nors nė iš šio, nė iš to sunegaluodavo.
Štai vienas gerai žinomas pavyzdys: po vieno tokio vakarėlio mirė imperatoriaus Klaudijaus sūnus. Natūraliai įtarimų šešėlis krito ant Nerono, kuris iš Klaudijaus įpėdinio mirties išlošė daugiausiai (galiausiai Neronas pakeitė Klaudijų imperatoriaus soste, ir visi žino, kas buvo paskui).
Visgi dažniausiai tokios puotos buvo rengiamos ne politinėms žmogžudystėms, bet siekiant pelnyti kieno nors palankumą. Satyra garsėjęs romėnų poetas Juvenalis ciniškai, bet labai taikliai apibūdino visus tuos bandymus lėbavimu ir pramogomis atitraukti žmones nuo problemų – duokit „duonos ir žaidimų“.
Svečių susodinimo plano svarba
Kadangi, kaip jau minėjome, senovės Romos puotos dažnai rengtos turint labai aiškių politinių ar verslo tikslų, labai logiška, jog svečių susodinimo schema būdavo kone esminės svarbos užduotis. Itin įtakingus svečius būdavo galima pamaloninti garbės vieta, o šventės šeimininkas taip galėdavo užsitikrinti netrukdomą prieigą prie iškiliausių asmenų.
„Getty Museum“ ekspertai teigia, kad trys Romos trikliniumo sofos atspindi tris skirtingus pagarbos sluoksnius. Patys garbingiausi svečiai įsitaisydavo ant sofos, formuojančios U formos centrą, o šventės šeimininkas įsitaisydavo jiems po dešine. Ne tokie svarbūs svečiai priguldavo ant labiausiai į kairę nutolusios sofos, kurią su nemenku ironijos prieskoniu vadindavo „lectus summus“ arba „aukštoji sofa“.
Garbės svečiams paskirdamas centrinę sofą, šeimininkas užsitikrindavo, kad šie asmenys ne tik taps visų į patalpą įeinančių dėmesio centre, bet ir pasirūpindavo, kad jiems per vakarėlį atitektų geriausias vaizdas, dažniausiai į namų kiemą ar sodą. Žemesnio statuso svečiai dažniausiai turėdavę tenkinkis vaizdeliu į brangų ir ekstravagantišką šeimininko valgomojo sienų meną. Arba savo maistą, galbūt dar į kitus svečius.
Laikui bėgant, tokių puotų mastas tik augo, svečių daugėjo, tad organizatoriams jau reikėjo daugiau nei vien tradicinio devynių asmenų trijų sofų plano. Šias sofas pakeitė didžiulė pusračio formos sofa – stibadiumas, ant kurios galėjo įsitaisyti iki dvylikos asmenų.
Vakarienė – ne tik valgiui ir gėrimams
Vakarėliuose juk ne vien valgoma ir geriama, juose svarbiausia gerai praleisti laiką. Senovės Romoje rengti vakarėliai garsėjo pačiomis įvairiausiomis pramogomis, nemažai jų šiandien laikomos nesaugiomis ar net pavojingomis. Istorijos žinovų teigimu, maistas ir vynas buvo skirti pamaloninti gomurį, o pramogos – akis ir ausis.
Tokioms šventėms buvo labai populiaru rinktis muzikinį foną, dažniausiai skambėdavo fleitos, vandens vargonėliai, lyros ar netgi koncertuodavoo nedideli chorai. Jeigu šventės organizatorius norėdavo renginio, kur „ne tik rimti suaugusieji skanauja vyrą ir sūrį bei gvildena rimtas temas“, o visi kaip reikiant atsipalaiduoja, samdydavo akrobatų, šokančių merginų ar mimų.
Jeigu norėdavo vakarėlio, apie kurį visi dar ilgai kalbėtų, ieškodavo, kas galėtų parūpinti egzotiškų gyvūnų ar suorganizuoti gladiatorių kautynes (tiems atvejams, jeigu svečiai būtų labiau ištroškę kraujo, o ne vyno). Kiek ramesni variantai – eilių skaitymas ar istorijos inscenizacijos. Bene pigiausias pramogų variantas – tiesiog priversti vergus, nešiojančius maistą ir gėrimus, dar ir dainuoti.
Istorijos žinovai primena vieną liūdnai pagarsėjusį ir labai iliustratyvų pavyzdį, kas nutinka pramogoms peržengus ribas. Itin ekstravagantiškais pomėgiais ir poelgiais pagarsėjęs imperatorius Elagabalas norėjo savo svečiams suorganizuoti gėlių dušą, taigi pasirūpino pastatyti valgomąjį su netikromis lubomis, užpildytomis žiedais. Kai tos lubos buvo pravertos, svečiai tiesiogine to žodžio prasme buvo uždusinti žiedlapių gausos.
Ar tikrai puotaudavo iki apsivėmimo?
Nors senovės Romos puotos garsėjo visapusišku pertekliumi, vienas profesorius teigia, kad teiginyje esą, „senovės romėnai valgydavę kol apsivemdavę“ per „savo hedonistines puotas“ yra netiesos, tad šiuolaikinė kultūra linkusi kai kur perlenkti lazdą. Anot „Scientific American“ leidinio, populiarioje kultūroje gajus įsitikinimas, kad romėnų namuose netgi buvo speciali patalpa, pavadinta vomitoriumu, kur per vakarėlius jie eidavę išsivemti, kad tilptų daugiau maisto ir gėrimų.
Šiuolaikiniai autoriai – tokie skirtingi kaip pavyzdžiui, Aldouass Huxley ir Suzanne Collins – dažnai kalbėję apie vomitoriumą kaip realiai egzistavusią vieną namuose, tapusią romėnų ydų ir pasidygėjimą keliančios prabangos simboliu.
Tiesą sakant, romėnų namuose patalpos, kuri būtų buvusi skirta padaryti daugiau vietos skrandyje, nebuvo. Vomitoriumas – klasikinės lotynų kalbos žodis, kurį sugalvojo rašytojas Makrobijus. Ir jis tikrai nerašė apie vėmimo kambarį. Šiuo žodžiu jis apibūdino teatrų ir stadionų išėjimus ir įėjimus, kurie tam tikra prasme minioms plūstant į ir iš priminė prastai besijaučiančių žmonių tunelį. Tai tiesiog labai keista ir sąmoningai bjauroka metafora.
Kažkodėl XIX amžiuje žmonės pradėjo šį terminą vartoti tiesiogine prasme, juo pagrįsdavo jau seniai nusistovėjusį įsitikinimą, jog senovės Romos žmonėms saikas buvo nepažįstama sąvoka. Šiuo atveju tiesa žymiai menkiau keista nei sukurta legenda.
Šlovinkime Bakchą
Net ir po šiai dienai žodis „bakchanalija“ neretai naudojamas apibūdinti pašėlusį vakarėlį ar orgiją. Tokia bakchanalijos reputacija mus taip pat atveda į senovės Romos laikus. Dauguma puikiai žino, jog bakchanalija – šventė, skirta garbinti dievą Bakchą, dar žinomą kaip Dionisijų, vyno ir vaisingumo dievą. Kaip rašoma „Encyclopedia Britannica“, romėnų bakchanalijos buvo paremtos įvairiomis graikų rengtomis dionisijomis, kurių metu, priklausomai nuo geografinės vietos, vykdavo puotos, ritualiniai paradai, vaidinimai ir kitos pramogos.
Šie graikų vaisingumo ritualai Romą pasiekė per graikų provincijas Italijos pietuose. Itališkosiose bakchanalijose iš pradžių dalyvaudavusios tik moterys, jos rengtos tris kartus per metus ir tik dienos metu. Švęsdavo ir vyrai, jų ritualai rengti naktimis, kartais net penkis kartus per mėnesį. Ritualų būta privačių, jie kažkuo priminė mistišką kultą, tad informacijos, kas vykdavo jų metu, ne tiek ir daug.
Žinoma tik tai, kad vyrai ir moterys didelėse grupėse naktimis gerdavo vyną, o tai romėnų visuomenėje sukėlė nemenką skandalą. Sklido gandai, kad bakchanalijų metu vyksta ir orgijos, netgi aukojami žmonės. Senatas visoje Italijoje 186 metais prieš mūsų erą bakchanalijas uždraudė. Nepaisant dekreto, pietinėje Italijoje šios šventės vyko dar gana ilgai, tik slapčiau.
Kaligulos vakarėlių barža
Vertinant iš šių dienų perspektyvos, romėnų imperatoriai turi išlepusių ir nieko su morale bendro neturinčių švaistūnų reputaciją, pavyzdžiui, archetipinis vaizdelis, kaip Neronas guli ant sofos, jam maitinamos vynuogės, o aplinkui liepsnoja miestas. Tikrai ne visi senovės Romos lyderiai buvo būtent tokie: pavyzdžiui, Julijus Cezaris, jo įpėdinis Augustas ir stoikas Markas Aurelijus garsėjo labai paprasta mityba ir nuosaikumu. Žinoma, būta ir besaikės prabangos ir lėbavimų šalinininkų, štai Elagabalas savo svečius vaišino ryžiais su perlais. Bene daugiausia tokiame kontekste visgi kalbama apie Gajų Cezarį Augustą Germaniką, visiems geriau žinomą Kaligulos vardu.
Kaip teigia „History“, Kaligula net ir šiandien garsus pašėlusiomis linksmybėmis ir beprecedenčiu žiaurumu. Jis buvo be proto egoistiškas, bejausmis ir tikras hedonistas. Jo asmeninės savybės ir besaikis išlaidavimas baigėsi liūdnai – po ketverių metų, praleistų soste, jis buvo nužudytas. Jis tapo pirmuoju, tačiau ne paskutiniu, nužudytu Romos imperatoriumi. Iki tol jis prabangiose baržose spėjo iškelti ne vieną beprotišką vakarėlį. Baržos tviskėjo brangakmeniais, jose buvo įrengtos vonios, galerijos, upėmis liejosi vynas, augo vaismedžiai. Nužudžius Kaligulą, jo vakarėlių baržos buvo paskandintos, šiuolaikiniai mokslininkai jų aktyviai ieško.
Garsiausias senovės romėnų vakarėlis
Ir po šiai dienai dėl vienokių ar kitokių priežasčių prisimenamas ne vienas senovės romėnų vakarėlis. Vienas iš jų – imperatoriaus Domiciano juodoji puota, kur viskas buvo juoda: pradedant sienomis ir baigiant maistu. Maža to, svečiai sėdėjo prie antkapių su savo vardais. Visą vakarėlį imperatorius buvo itin slogiai nusiteikęs, kalbėjo vien apie mirtį ir nužudymus.
Svečiai, besibaimindami, kad gyvi iš šios puotos neištrūks, tik vėliau sužinojo, kad visa tai tebuvo gana piktas imperatoriaus pokštas. O pats visų laikų garsiausias senovės Romos vakarėlis tėra literatūrinis pramanas – tai „Cena Trimalchioni“ arba Trimalchiono puota, paskutinis Gajaus Petronijaus „Satyrikono“ skyrius.
Kaip aiškinama „Encyclopedia Britannica“, Trimalchionas buvo praturtėjęs buvęs vergas, įkūnijantis visą naujųjų turtuolių vulgarumą ir prasčiokiškumą. Trimalchono puotos perteklius itin grotestiškas: pavyzdžiui, prie triušo pritaisyti sparnai, kad jis primintų Pegasą, kepta žuvis patiekta taip, jog atrodo plaukianti padaže, patiekalai priminė zodiako ženklus ir t.t. Kitas svarbus faktas tas, kad, kai Trimalchionas pasišalina į tualetą, vienas iš jo svečių papasakoja seniausią literatūroje vilkolakio istoriją.