Dėl jos vaidmens valdant Cappello šeimos klaną, Italijos prokurorai savo tyrimą jos atžvilgiu pavadino „Penelopė“. Remiantis slapta įrašytu pokalbiu, vienas klano narys ją pavadino „boba su kiaušais“, rašoma užsienio žiniasklaidoje.
Per 2017 metų sausį įvykdytą operaciją „Penelopė“ buvo suimta 30 žmonių, kurie buvo apkaltinti ryšiais su mafija, prekyba narkotikais ir turto prievartavimu.
Nuo pat XIX amžiaus vidurio Italijos mafiozų žmonų tradicinis vaidmuo būdavo auginti vaikus arba perdavinėti įkalintų bosų žinutes kitiems klano nariams. Tačiau šis stereotipas sparčiai nyksta. Pastaraisiais dešimtmečiais, siekdami apsaugoti neteisėtu būdu įgytą turtą, vyrai ėmė perrašinėti turtą savo žmonoms ar seserims. Tikrasis mafijos moterų gyvenimas labai pasikeitė ir yra visiškai nepanašus į tą, kuris vaizduotas filmuose ar serialuose (vienas tokių – „Sopranai. Mafijos kronika“, kurio veikėjai demonstruojami straipsnį iliustruojančiose nuotraukose).
Italijos tyrimų centras „TransCrime“ neseniai paskelbė, kad moterys sudaro tik 2,5 proc. asmenų, nuteistų Italijoje dėl su mafija susijusių nusikaltimų, tačiau joms priklauso trečdalis viso mafijos turto.
Tyrėjai taip pat nustatė, kad iš mafijos konfiskuoto turto moterų akcininkių dalis yra dvigubai didesnė už verslo savininkių moterų dalį legalioje Italijos ekonomikoje. Didžiausia dalis (52 proc.) moterų akcininkių įmonėse, kurios buvo konfiskuotos iš Italijos mafiozų, buvo tarp įmonių, valdančių restoranus ir apgyvendinimo įstaigas, rodo dar vis atliekamas „TransCrime“ tyrimas. Antroje vietoje atsidūrė didmeninės ir mažmeninės prekybos įmonės (36 proc.), transporto įmonės (37,8 proc.) ir statybų kompanijos (28,5 proc.).
„Statybų ir transporto sektoriuose iš mafijos konfiskuotose įmonėse moterų akcininkų dalis buvo keturis kartus didesnė nei legalioje ekonomikoje“, – pažymėjo „TransCrime“ tyrėjas Michele Riccardi.
„Ir tam yra priežasčių", - sakė jis.
„Jos yra idealios statytinės, nes paprastai nebūna teistos, jas sunku sekti, o jeigu jos yra šeimos narės, klanas išlaiko įmonės kontrolę savo viduje“, – sakė M. Riccardi.
„Mafija vis dažniau ir dažniau perduoda finansinę veiklą moterims, kad apsisaugotų nuo turto konfiskavimo ir nuslėptų tikruosius turto savininkus“, – sakė Palermo universiteto teisminės sociologijos profesorė Alessandra Dino.
Nuo statytinių iki vadovių
Tik moterų vaidmuo mafijoje nebėra tik pasyvus. „Cosa Nostra“ ir „'Ndrangheta“ klanuose yra daug atvejų, kai vadovauja moterys, ir jos labai aktyviai valdo šeimos verslus“, – sakė A. Dino.
M. Campagna nėra pirmoji moteris, užėmusi įtakingą poziciją mafijos klane Italijoje. Mafijos veiklą tiriantys prokurorai turi duomenų apie daug vadovaujančių moterų: ar tai būtų „'Ndrangheta“ ,„Cosa Nostra“ ar „Camorra“ klanas.
Remiantis teismo dokumentais, Maria „Penelopė“ Campagna turėjo visišką savo vyro pasitikėjimą. Jis gerbė ją labiau nei savo vyrus kolegas, todėl per ją bendravo su likusią klano dalimi, kai sėdėjo kalėjime. Ji buvo vienintelis žmogus, kuriam jis patikėjo asmeniškai tvarkyti reikalus su Pietų Amerikos narkotikų prekeiviais, iš kurių klanas pirko narkotikus.
Tai reiškia, kad ponia M. Campagna nebuvo pamaina. Ji buvo bosė.
Visgi tokių moterų skaičius vis dar yra mažas, nors ir auga. 1989 metais kaltinimai dėl su mafijos veikla susijusio nusikaltimo buvo pateikti tik vienai moteriai. 1995 metais tokių buvo jau 89. A. Dino sako, kad viskas pasikeitė dėl pasikeitusio prokurorų požiūrio į moteris nusikaltėles.
Kova su mafijozėmis
Dešimtojo praėjusio amžiaus dešimtmečio pradžioje nusikaltimas būdavo vertinamas skirtingai, priklausomai nuo to, ar jį į vykdė vyras ar moteris.
„Tarkime, neteisėtas šaunamojo ginklo turėjimas, – sakė A. Dino. – Nagrinėdami teismo dokumentus, mes pastebėjome, kad moters atveju dažnai kalbama apie bendrininkavimą.“
O vyras būtų apkaltinamas „ryšiais su mafija“, o tai būdavo gerokai sunkesnis nusikaltimas.
Ilgą laiką prokurorai ir visuomenė tikėjo, kad moterys būdavo verčiamos vyrų užsiimti nusikalstama veikla. Taip pat verta paminėti, kad pagal Italijos mafijos garbės kodeksą, moteris negali praeiti viso oficialaus susisiejimo su mafija ritualo.
Kadangi prokurorai negalėjo oficialiai nustatyti moters santykio su mafijos klanu, ji dažnai būdavo apkaltinama nusikaltimais, kuriuos būdavo lengviau įrodyti teisme.
„Ir tik nuo 1999 metų Italijos teismų sistema pripažino, kad moteris iš tiesų gali būti apkaltinta su mafija siejamais nusikaltimais“, – paaiškino A. Dino.
Pseudoemancipacija
Kai kas teigia, kad kriminaliniame pasaulyje stebima moterų emancipacija, tačiau kelių knygų apie moterų vaidmenį Italijos mafijoje autorė ir tyrinėtoja Ombretta Ingrasci sako, kad taip nėra.
„Vyro boso sulaikymas yra esminė sąlyga moteriai užimti prasmingą ir įtakingą poziciją mafijos klane“, – paaiškina ji. Todėl galia yra „deleguojama ir yra laikina“ ir trunka tol, kol vyras bosas sėdi kalėjime.
Paimkime, pavyzdžiui, Giusy Vitale atvejį. Dešimtajame dešimtmetyje jos trys broliai vadovavo už 30 kilometrų į vakarus nuo Palermo esančio Partiniko kaimelio sicilietiškam klanui. Kai šie atsidūrė kalėjime, klano valdymą jie perdavė seseriai. Ji buvo kompetentinga, patikima ir charizmatiška. Ji valdė klaną geležine ranka ir buvo vadinama „sijonuotu bosu“.
Per trumpą jos valdymo laikotarpį iki suėmimo G. Vitale darė viską, ką darė vyrai mafiozai, tačiau jai nebuvo leista dalyvauti aukščiausio rango mafijos narių susitikimuose.
Nunzia Graviano yra kitas šios pseudoemancipacijos pavyzdys. Jos broliai Giuseppe ir Filippo vadovavo „Cosa Nostra“ klanui Palerme. Jie sėdėjo kalėjime už nužudymą, tad sugalvojo perduoti valdymą seseriai.
Sesuo tvarkė einamuosius reikalus, finansus, organizavo pinigų plovimą iš savo slėptuvės Nicoje. Ji buvo protinga, poliglotė ir ištikima garsiausio finansų laikraščio Italijoje skaitytoja. Ji puikiai išmanė kompiuterius ir buhalteriją.
„Kai „Cosa Nostra“ ėmė prekiauti heroinu ir atsirado poreikis plauti pinigus, atsirado ir vietos nesmurtingoms pareigoms, kurios labiau tiko moterims nei vyrams“, – sakė O. Ingrasci.
Organizacijai reikėjo buhalterių, o ne tik prižiūrėtojų, pasiuntinių ir statytinių. Moterims taip pat labai gerai sekėsi prievartauti pinigus, nes tam daugiau reikia psichologinio, o ne fizinio smurto.
N. Graviano vaidmuo klane buvo labai svarbus. Tačiau jos brolių pagarba jai buvo ribota. Kai jie sužinojo, kad ji palaiko santykius su siru gydytoju, jie liepė jai santykius nutraukti.
„Kokia yra to vyruko religija? – paklausė jos broliai. – Nėra vietos skyryboms. Bet kokie santykiai privalo vesti iki santuokos.“
N. Graviano atvejis sujungė modernumą ir tradicijas į vieną paradoksą, kuris būdingas šiandieninei mafijai. „Moterų padėtis, viena vertus, progresuoja, o kitur regresuoja“, – pažymėjo O. Ingrasci.
Nauja veislė
Itin efektyvia kovos su mafijos klanais priemone Italijoje laikomas specialus vadinamasis „41-bis“ kalinimo režimas. Nors pabuvojimas kalėjime yra bene privalomas dalykas jaunam būsimam mafiozui, minimalus bendravimas su išoriniu pasauliu kalint minėtu režimu gerokai sumažina boso įtaką.
Tai privertė kriminalinį pasaulį keisti taktiką. Mafija ėmė saugoti naujokus nuo kalėjimų. Jeigu įmanoma, jie siunčiami į užsienį studijuoti, mokytis užsienio kalbų ir tapti iš pažiūros patikimais profesionaliais teisininkais, advokatais ar notarais.
Pagal tą pačią taktiką, mafijos moterų prašoma viešumoje nebedemonstruoti turtų ir puoštis kuklesniais papuošalais, kailiniais bei nevažinėti prabangiais automobiliais. Kol jų vyrai, broliai ar sūnėnai kali, jos yra laikomos paskutiniu bastionu klanams išlaikant verslą.
Tačiau valdžia žino apie šį naują požiūrį, apie kurį buvo daug kalbėta per praėjusį sausį Italijos policijai surengtus mokymus.
Silpniausia grandis
Ryšiai su mafija yra tvirti ir paprastai trunka visą gyvenimą. Tačiau vienas dalykas yra stipresnis už šiuos ryšius – motinystė. Būtent ji gali moteris paversti silpniausia grandimi.
Moterims vis labiau įsitraukiant į mafijos veiklą, daugėja ir informatorėmis tampančių moterų. Fiziškai ir emociškai pavargusios nuo gyvenimo, kupino baimės, kraujo praliejimo ir žmogžudysčių, moterys ima savęs klausti: „Ar tikrai noriu tokio gyvenimo savo vaikui?“
Siekdamos apsaugoti savo atžalas nuo kriminalinio pasaulio, moterys turi dvi galimybes: bendradarbiauti su valdžia, kuri tuomet padeda joms dingti, arba dingti pačioms, o tai gerokai sunkiau.
Viena iš tokių moterų, nusprendusių kreiptis į valdžią, yra Marija, kurios pavardė saugumo sumetimais neskelbiama. Organizuoto nusikalstamumo ir korupcijos paskelbimo projektui (OCCRP) jis sakė, kad jai buvo 25 metai, kai 1990 metais ji ištekėjo už galingo „'Ndrangheta“ klano boso. Vėliau jis buvo nužudytas per jos ir jos vyro šeimų konfliktą dėl kokaino sandorio.
Vyro kūnas buvo sudegintas ir sušertas kiaulėms siekiant nuslėpti bet kokius nužudymo pėdsakus. Tačiau „'Ndrangheta“ klanas viską išsiaiškino ir iš keršto nužudė Marijos brolį ir dėdę.
Po dvejų metų moteris nusprendė nutraukti šią smurto grandinę, kad į ją nebūtų įtraukta jos dukra. Marija puikiai žinojo, kas nužudė jos brolį ir dėdę. Ji žinojo, kaip veikia klano įmonės ir kas yra pagrindiniai veikėjai.
„Aš per daug žinojau, – sakė ji. – Per daug dalykų mačiau. Aš nusprendžiau bendradarbiauti su prokurorais, kad išsaugočiau savo ir savo dukters gyvybes.“
Jos liudijimas teisme leido pasodinti dešimtis mafijos narių. Ji jau daug metų yra saugoma pagal liudininkų apsaugos programą ir gyvena naują gyvenimą slaptoje vietoje su nauja tapatybe. Tačiau baimė yra jos nuolatinė kompanionė.
„Esu vaikščiojanti numirėlė, – pripažino moteris. – „'Ndrangheta“ nieko nepamiršta.“
Tačiau Marija stengiasi gyventi normalų gyvenimą savo ir savo dukters labui. Ir svarbiausias dalykas, anot jos, yra tai, kad „mano dukra yra laiminga jauna moteris, o aš galiu uosti lietaus kvapą“.