– Visi tave pažįsta kaip Levgen, koks iš tiesų tavo vardas?
– Apskritai aš Ženia (juokiasi). Buvo viena juokinga situacija. Ženia angliškai skamba kaip Judžin. Na, o man persikrausčius į Vroclovą jau buvo kitas meistras meistras tokiu slapyvardžiu.
Manęs visi klausdavo, koks mano vardas ir sakydavau, kad Ženia, o „žeka“ (lenk. rzeka) lenkiškai reiškia upę ir daugeliui kildavo klausimas, kaip tai gali būti vardas. Studijoje dirbant kartu su U-gene prasidėjo sumaištis. Užsienietišką pasą darantis mano vardą rašė kaip Ievgenij, pirmąją „i" raidę visi skaitė kaip mažąją „l". Patikrinau. Kadangi tokiu slapyvardžiu kitų meistrų daugiau nebuvo, taip ir prigijo.
– Daryti tatuiruotes pradėjai dar gyvendamas Ukrainoje?
– Taip. 2007 metais pradėjau daryti, o susidomėjau dar 2004 metais. Na, toks mano mažas stažas (juokiasi). Iš pradžių piešdavau ir studijuodamas universitete mediciną susipažinau su bendrakursiu, kuris jau darė tatuiruotes. Mane tai labai sudomino. Kartu nuvykome į tatuiruočių festivalį Kijeve.
Kadangi mokiausi medicinos universitete ir planavau tapti veido chirurgu, užsiminus šeimos nariams, jog planuoju daryti tatuiruotes, į mane visi švelniai tariant pažiūrėjo kreivai. Jiems atrodė, kad dirbsiu su narkomanais ir nusikaltėliais. Sakė, jog reikia toliau siekti prestižinės chirurgo specialybės ir nekvailioti. Taip tatuiruotės tapo mano hobiu. Tačiau tam reikėjo investicijų, kurių neturėjau, todėl būdamas studentu pradėjau verti auskarus.
– Nepaisant to, kad vakarais verdavai auskarus, visą tą laiką dirbai gydytoju?
– Taip. Įgijęs gydytojo išsilavinimą dar tris metus dirbau valstybinėje poliklinikoje. Tačiau atėjo diena kai turėjau spręsti, kuo tapsiu. Daug laiko užėmė tiek tatuiruotės, tiek ir medicina. Reikėjo spręsti, ką daryti toliau. Po pirmųjų apdovanojimų ir įvertinimų už tatuiruotes tikrai reikėjo spręsti, ar lieku medicinoje, ar imuosi tatuiruočių šimtu procentų.
Neįmanoma užsiimti keliomis sritimis ir skirti joms tiek pat laiko, todėl turėjau turėti vieną darbą. Žinodamas, kaip sveikatos apsaugos sistema veikia Ukrainoje, supratau, kad teks gydytojo diplomą padėti į stalčių.
– Tačiau darant tatuiruotes medicinos žinios turbūt padeda?
– Taip. Labai. Net ir ruošiant darbo vietą ir bendraujant su klientu, galima sakyti, naudoju žinias, kurias įgijau per aštuonerius metus medicinoje. Klientas yra kaip ir pacientas, kuriam reikia sterilios aplinkos. Niekada nepasigailėjau, kad tapau gydytoju.
– Tačiau daugelio meistrų kelias būna visiškai kitoks. Jie iš pradžių patys pamėgsta taruiruotes, pradeda jas darytis pas kitus meistrus, o vėliau pradeda iš to ir gyventi.
– Tiesa. Daugeliu atveju taip ir būna.
– Pats turi tatuiruočių? Keista, bet nei vienos nematyti.
– Turiu (juokiasi). Ir po keletos metų kai pradėjau daryti tatuiruotes, padariau vieną ir pats sau. Ant abiejų pėdų turiu po tatuiruotę. Viena jų yra skirta mamai, o kita tėčiui. Žinoma, buvo ir skausminga, ir nepatogu daryti tatuiruotes sau, bet man kaip tik reikėjo ir išbandyti dvi mašinėles, todėl viena mašinėle dariau ant vienos kojos, o ant kitos – kita. Šios tatuiruotės iki šiol yra ir, žinoma, ant pėdų jos atrodo baisiai ir jau nubluko, bet tegul lieka, kokios yra. Tai yra mano atmintis ir istorija.
Yra ir kitų, bet kai pradėjau, nežinojau daug gerų meistrų ir pas gerą meistrą būtų reikėję toli važiuoti. Tuomet tam nebuvo galimybių, o šiandien tam tiesiog nelieka laiko. Su Jengenij Goriačij vienas kitam padarėme kelios dienos prieš šią konvenciją tatuiruotes, bet tai buvo kvaila, nes dabar skauda (juokiasi).
– Kokią keisčiausią tatuiruotę esi daręs?
– Ne taip seniai turėjau patirties tatuiruojant galvą. Mane labiausiai nustebino tai, kad vaikinui tatuiruotę dariau aštuonias valandas, o jis gulėjo taip lyg nieko jam niekas nedarė, nors tai juk kaulai, galva! Buvau šokiruotas, kad po seanso jis jautėsi pavargęs, bet ne miręs (šypsosi).
– Kada atsisakai tatuiruoti?
– Kai klientas pats nėra tikras, ko nori. Kartais atėję žmonės pradeda aiškinti, jog nori to, ko realiai nepavyks įgyvendinti. Oda nėra popierius. Tai, ką galima nupiešti ant popieriaus, ne visada pavyks įgyvendinti ant konkretaus žmogaus odos. Būna ir taip, kad kad sėdžiu ir nesuvokiu, kaip bus įmanoma įgyvendinti kliento idėją, nes ten visiškas daugybės piešinių ir gėlių kratinys.
Tuomet paaiškinu, kad galime arba padaryti taip, arba niekaip. Jei po to žmogus vis tiek laikosi savo, suprantu, kad paprasčiau atsisakyti nei padaryti bet ką. Juk niekas iš klientų nesakys, kad pats buvau kvailas ir nesupratau, ko reikalauju. Jei matau, kad negaliu padaryti gero darbo, nesiimu jo. Žinoma, neuždirbsiu, bet ir neprarasiu gero vardo. Galėsiu ramiai miegoti žinodamas, kad klientas turi gerą tatuiruotę ar nepadariau nieko blogo.
– Ar skiriasi klientai Lenkijoje ir Ukrainoje?
– Taip. Ukrainiečiai ir kiti rusakalbiai paprastai prisibijo ir turi keistą norą viską pamatyti iš anksto bei dar tris šimtus kartų viską pakeisti. Lenkijoje tai sutinkama daug rečiau. Paaiškinu žmonėms, kad jei pasirinkote mane, pasitikite manimi, todėl kai ateis jūsų seanso laikas, dirbsiu su jūsų tatuiruote, o dabar dirbu su kitais klientais.
Ukrainiečiai dažnai po dienos jau klausia, kada bus eskizas. Ir taip daug kartų. Taip pat jie rašo ir naktimis, ir savaitgaliais, o atsakymo nori tuoj pat. Kai kurie nori, kad dirbčiau taip, kaip nori jis ir net siūlo didesnius pinigus. Tačiau susikūriau savo taisykles ir laikausi jų.
– Kokios tuomet priežastys lėmė, kad pasirinkai gyventi Lenkijoje? Ar su tuo susijęs uždarbis?
– Gerai uždirbti galima ir Ukrainoje. Tačiau darbo rinka, kuri yra Ukrainoje, viską labai apsunkina. Ukrainoje sunku, bet daug gerų meistrų ten vis dar dirba ir vis dar lieka savo miestuose. Kartais Ukrainoje skaitant taisykles susidaro įspūdis, kad jos skirtos tam, jog arba tu rastum kitą išeitį kaip jas apeiti, arba pamiršti, kad taisyklės šioje šalyje egzistuoja. Jei to nebūtų, būčiau tikrai likęs ten. Juk svetimoje šalyje tai daug sudėtingiau. Šiandien grįžtu į gimtinę retai ir dėl to labai apgailestauju.
– Kokiu stiliumi dabar dirbi?
– Iš pradžių dirbau su visais stiliais iš eilės, o dabar dirbu su siauru profiliu. Pastaruosius ketverius metus darau tik spalvotas realizmo stiliaus tatuiruotes. Vienas meistras man kartą pasakė, kad man gerai sekasi dirbti šiuo stiliumi ir pasiūlė likti dirbti su tuo, ką jau darau bei tobulėti šioje srityje. Atvykęs į Lenkiją ir pradėjau dirbti tik su realizmu, kol galiausiai pasirinkau spalvotą realizmą. Na, gal ne visiškai tokį stilių, tačiau arti jo.
Aš ir namuose galiu vakarais pasėdėti ir piešti kitu stiliumi. Man patinka neo tradicinio stiliaus tatuiruotės, kurios turi aiškius kontūrus, tačiau pats dirbu su realizmo stiliumi. Jos skiriasi nuo kitų tuo, kad nesimato kontūro.
– Ar yra kokie nors tabu, pavyzdžiui, kalbant apie kūno vietas, kur nenorėtum pasidaryti tatuiruotės?
– Pats tabu neturiu. Tik man tatuiruotės yra menas, o meną aš mėgstu suprantamą. Kai žmonės išsitatuiruoja visą kūną nuo galvos iki kojų, aš to nesuprantu ir nemanau, kad tai yra gražu.
Kalbant apie tatuiruotes ant mano kūno, ateičiai dar turiu nemažai planų. Labai mėgstu kaukolių tatuiruote, todėl kairę koją norėčiau išsitatuiruoti tik kaukolėmis, tačiau skirtingų meistrų, kad aiškiai matytųsi skirtinga jų stilistika ir tai, kas darė. Dešinę koją noriu padaryti japonų tematika, o kairę tatuiruoti kaukolėmis ir surinkti skirtingų meistrų darbus. Man gražiai atrodo rankovės ir ištatuituotas kaklas, bet kol kas to nematau kaip savo plano. Iki galo nežinau, ko noriu.
– Nesusiduri su mitais ar stereotipais, kurie žmonėms trukdytų suprasti tavo gyvenimo būdą ir darbą?
– Jaunimas puikiai tai supranta ir kai kas išgirsta, kad esu tatuiruočių meistras, prašo duoti nuorodą į mūsų salono puslapį, domisi, kaip sekasi dirbti, koks tai darbas. Tik vyresnio amžiaus žmonės nustebę klausia, ar įmanoma iš to išgyventi. Nuostabiai! Tačiau jie vis dar to nesupranta. Jaunimą žavi, kad čia daug kelionių, įdomių darbų.
– kokie trys didžiausi tavo darbo privalumai?
– Svarbiausia tai, kad man patinka tai, kuo užsiimu. Mano hobis tapo darbu ir aš tuo labai džiaugiuosi. Pavargstu, norisi ir pailsėti, kartais tiesiog piešti, bet savo darbo nekeisčiau į nieką kitą. Neturiu viršininko ir esu labiau laisvas. Galiu pats sudaryti savo darbo grafiką ir galiu laisvai keliauti beveik po visą pasaulį lankydamas skirtingas studijas, konvencijas. Susipažįstu su skirtingais žmonėmis, o to kitokį darbą turintys žmonės negali. Laisvė – didžiausias pliusas.
Mano mergina nėra meistrė ir kai susipažinome paaiškinau jai, kad mano studija yra mano antra šeima, kuriai negalima pavydėti. Jei ji su tuo sutinka, galime būti kartu, jei toks mano gyvenimo būdas jai netinka, nieko negaliu padaryti.
Net ir laisvadienį, nors neturiu dirbti, man malonu nuvykti į studiją ir tiesiog išgerti kavos. Žmonės, kurie dirba biure, savaitgalį nenori nieko net girdėti apie darbą, o mano gyvenime to nėra. Visa tai yra mano gyvenimas ir merginai gali būti sunku suvokti, koks tai darbas, kuris neturi grafiko, bet aš apie tai paaiškinau ir nieko padaryti negaliu. Tai – mano gyvenimas.