Į Lietuvą „LaDiva Live“ atvyko „Vaivorykštės dienų“ organizatorių kvietimu. Penktadienį ji dainavo per šventės atidarymo ceremoniją pirmą kartą surengtą Vilniaus Rotušėje, o sutemus stebėjo, kaip Rotušės kolonos užsižiebė vaivorykštės spalvomis, išreiškiant paramą lesbiečių, gėjų, biseksualių ir transseksualių žmonių (LGBT) bendruomenei.
Rytoj ji dainuos nuo vaikystės mylimo konkurso – „Eurovizijos“ vakarėlyje Vilniaus klube „Paviljonas“.
Augdamas Alžyre Hocintas nesuprato savo seksualinės tapatybės, atsiskleidė tik būdamas 20-ies, studijuodamas Prancūzijoje. Tačiau jau nuo paauglystės jis dainavo. Pastaruosius 10 metų jis profesionaliai koncertuoja kaip „LaDiva Live“, dovanodamas žiūrovams lyriškas, miuzikliškas dainas persirengęs moteriškais drabužiais, kruopščiai atliktu grimu.
„Drag“ arba „drag queen“ kultūra yra svarbi LGBT kultūros dalis. Ji leidžia atlikėjui – dažniausiai gėjui vyrui, bet nebūtinai – susikurti visiškai naują, išlaisvinantį personažą. Kuo daugiau spalvų, blizgesio ir ekscentriškumo, tuo geriau.
„LaDiva Live“ jau yra koncertavusi Jungtinėje Karalystėje, JAV, daug kartų pasirodė Briuselio, kur dabar ir gyvena, „Pride“ eitynių vakarėliuose.
Lietuvoje „drag“ pasirodymai vis dar yra naujiena, bet „LaDive Live“ savąjį pristato jau antrą kartą: prieš metus jos koncertą buvo galima išgirsti eitynių už lygybę „Baltic Pride“ finaliniame koncerte.
Kaip suprasti „drag“ kultūrą ir koks jos santykis su „Eurovizijos“ konkursu – apie tai kalbamės su „LaDiva Live“. Interviu metu Hocintas jau yra su sceniniais kostiumais ir makiažu, todėl kreipiamės „ji“.
– Ką prisimenate iš pirmojo pasirodymo Vilniuje, „Baltic Pride“ eitynėse pernai?
– Prieš vykdama į Vilnių nervinausi, nes buvau pasidomėjusi LGBT žmonių situacija Lietuvoje. Bet nebijojau. „Pride“ eitynės ir turi būti rengiamos tose šalyse, kuriose yra ką nuveikti. Briuselyje eitynėse esu dainavusi jau 6 ar 7 kartus, ten atmosfera visada šventinė, tarsi visas miestas būtų kartu su tavimi. Tačiau 2012-aisiais pasirodžiau Budapešto eitynėse, kur stovėjo didžiulės policijos pajėgos ir išsirikiavo protestuotojai.
Įsivaizdavau, kad kažkas panašaus bus ir Vilniuje. Bet viskas praėjo daug geriau nei tikėjausi. Vilniaus „Pride“ buvo vienos geriausių eitynių, kokiose esu buvusi. Žmonės parodė įspūdingą solidarumą. Tikėjausi, kad eitynių kritikų bus tiek pat kiek ir eitynių dalyvių, bet jų atėjo vos keli. Dalyvių veiduose mačiau labai daug laimės. Žygiavo ne tik gėjai, bet ir šeimos su vaikais, kiti heteroseksualūs žmonės, kurie norėjo išreikšti solidarumą. Tai buvo be galo žavu.
– Kaip pradėjote koncertuoti persirengusi?
– Dainuoju jau seniai, pradėjau dar augdama Alžyre, bet tada koncertuodavau su tradiciniais drabužiais, nekūriau „drag“ personažo. Kartą draugas pasiūlė pabandyti persirengti, tiesiog kad tai pajusčiau. Man labai patiko. Atrodo, tarsi būtum su kauke. Jautiesi apsaugota. Tai kaip teatro spektaklis, kuriame turi įkūnyti veikėją. Norėjau tai tęsti. Pirmas viešas mano, kaip „drag“ atlikėjos koncertas buvo Prancūzijoje, per „Eurovizijos“ parodijų vakarėlį, pavyko puikiai. Nusprendžiau į šį meną pažiūrėti rimčiau ir pradėjau koncertuoti kaip „LaDiva Live“. Tai darau jau 10 metų.
– Kuo dainavimas persirengus žavi labiau nei tradicinis koncertas?
– Persirengusi jaučiuosi išsilaisvinusi. Tai būsena, kai kiti negalvoja apie tavo amžių, tautybę, net lytį. „Daft Punk“ (garsiausias prancūzų elektroninės muzikos duetas – K.V.) nariai koncertų metu irgi dėvi kaukes. Mažai kas žino, kas jie iš tikro yra. Scenoje jie tampa tiesiog savo kūrybos skleidėjais. Noriu, kad žmonės scenoje mane irgi vertintų tokiu principu.
Ne visada dainuoju gėjų klubuose, dažnai pasirodau ir įprastuose vakarėliuose, tad mane pamatę žmonės kartais būna šokiruoti, dalis nusiteikia priešiškai. Tačiau tada jiems padovanoju koncertą ir, daug šansų, kad nuomonė pasikeičia.
– Iš kur ateina žmonių priešiškumas „drag“ pasirodymams?
– Kaip identifikuojate save – kaip vyrą, moterį, ar jums nesvarbu?
– Esu vyras, gėjus. Nesu transeksualas. Svarbu suprasti skirtumą. Transeksualas yra vyro kūne gimęs žmogus, kuris nuo mažens save suvokia kaip moterį. Aš tiesiog persirengiu pasirodymams ir sukuriu personažą.
Apskritai yra labai daug skirtingų seksualumo rūšių. Jos visada egzistavo ir džiugu, kad žmonės dabar apie jas pradėjo kalbėti. Kiekviename žmoguje yra šiek tiek vyriškumo ir šiek tiek moteriškumo. Moterys dažniausiai nesulaukia reakcijų dėl savo „vyriškumo“. Jos avi kelnes, trumpai apsikerpa plaukus ir niekam tai nerūpi. Su vyrais yra kitaip, nes mes vis dar gyvename labai vyriškoje visuomenėje. Nėra priimtina, kad vyras atrodytų „moteriškai“, dėvėtų sijoną.
– Dar būdamas paauglys Alžyre supratote, kad esate gėjus – ar buvo sunku tai slėpti?
– Slėpiausi ne todėl, kad jausčiau gėdą, o todėl, kad apskritai nesupratau, kas man yra. Alžyre nemačiau kitų žmonių, kurie buvo gėjai. Interneto neturėjau, jaučiausi kaip ateivis. Pradėjus studijuoti Prancūzijoje viskas pasikeitė. Atsiskleisti labai padėjo ir britų pop muzika – tokie atlikėjai kaip Boy George’as ir jo grupė „Culture Club“ buvo labai svarbūs. Jų įkvėptas pradėjau dainuoti ir pats. „Išlindau iš spintos“ būdamas 20-ies.
Man pasisekė, kad turėjau tolerantiškus tėvus. Iš pradžių jie buvo pasimetę, manė, kad man kokia nors liga. Bet vėliau, sužinoję daugiau, jie visada palaikė. Jiems buvo lengviau žinant, kad negyvenu Alžyre, nes čia būtų pavojingiau.
– Šiomis dienomis vyksta „Eurovizija“, Vilniuje šeštadienį dainuosite „Eurovizijos“ vakarėlyje. Esate konkurso fanė?
– Anksčiau tikrai buvau. Užaugau žiūrėdamas „Euroviziją“ kartu su mama. Dabar nebežiūriu konkurso taip azartiškai. „Eurovizija“ tapo labai formatizuota, dingo originalumas. Mačiau pirmąjį šių metų pusfinalį, manau, kad Portugalijos pasirodymas buvo labai geras – nes natūralus. Bet daugelis kitų šalių atlikėjų stengiasi padaryti kažką, kas žūtbūt patiktų publikai ir šie už juos balsuotų. Dėl to gali matyti daug labai tradiciškai seksualių vyrų, ar dainininkių trumpomis suknelėmis. Bet ne visada jie yra išties talentingi. Anksčiau „Eurovizijoje“ talentas lemdavo daugiau.
– Tarp „Eurovizijos“ ir LGBT bendruomenės yra labai stiprus ryšys. Conchita Wurst konkursą pavadino „gėjų olimpiada“. Ar sutinkate su tuo?
– Visiškai. Conchita puiki dainininkė, bet manau, kad prie jos pergalės prisidėjo ir tai, kaip į ją reaguota Rusijoje (vienas Rusijos parlamentaras Conchitą vadino „iškrypėle iš Austrijos“, buvo organizuotos peticijos uždrausti jos pasirodymo transliaciją – K.V.). Turėjau draugų Belgijoje, kuriems Conchita iš pradžių nepatiko, jie klausė, kas ši „dama su barzda“ – vakariečiai irgi kartais gali būti netolerantiški, patys to nesuprasdami. Bet po Rusijos reakcijos, jie pradėjo Conchitą palaikyti. Dalis žmonių už ją balsavo, nes norėjo pasisakyti prieš homofobiją. „Eurovizija“ yra įvairovę švenčiantis konkursas. Ir jeigu žmonės mato, kad kažkas yra diskriminuojamas, jam ar jai padeda.
– Įdomu, kad šalyse, kuriose LGBT teisės nėra užtikrintos, „Eurovizija“ yra labai populiari – Lietuva nėra išimtis. Galbūt kartais žiūrovai tiesiog nesupranta, kaip giliai gėjiška estetika yra persismelkusi į „Eurovizijos“ pasirodymus?
– Šiandien „Euroviziją“ labiausiai žiūri trys žiūrovų tipai: rytų europiečiai, vyresni žmonės ir gėjai. Jauni heteroseksualūs žmonės Vakarų Europoje – „Eurovizija“ jiems visiškai nerūpi. Tad taip, „Eurovizija“ yra labai gėjiškas konkursas – bet kartu ir labai rytų europietiškas. Šie du poliai atrodo tokie skirtingi, bet „Eurovizija“ juos sujungia! Kad ir Conchitos ar „Dana International“ (transeksuali Izraelio dainininkė, laimėjusi „Euroviziją“ 1998-aisiais) atvejai – galbūt tai buvo pirmoji galimybė Rytų Europos žiūrovams pamatyti tokias dainininkes scenoje.
– Ką tik baigėsi rinkimai Prancūzijoje. Jaučiatės ramiau?
– Esu labai laiminga. Visi žinojo, kad Le Pen nelaimės, bet vis tiek jos iškilimas kursto nerimą. Vis dėlto, matau Europos ateitį šviesiai, esu didžiulė optimistė. Pasaulis juda į priekį. Kas dar prieš šimtmetį galėjo pagalvoti, kad juodaodžiai turės tokias pačias teises kaip baltaodžiai? Dabar niekam neateis į galvą grįžti prie senosios tvarkos. Taip pat yra ir su LGBT bendruomene ir jų teisėmis. Štai ir Lietuvoje – Rotušės pastatas šiandien sužibo vaivorykštės spalvomis. Seniau buvo sunku tai įsivaizduoti. Žinoma, kad viskas nėra tobula ir reikia dar labai daug dirbti. Bet progresas vyksta.