Su pačių blogiausių, mano nuomone, filmų dešimtuku supažindinsiu Jus šiek tiek vėliau, nes dabar noriu paminėti tas juostas, kurios irgi nėra vertos žiūrovų dėmesio, bet po jų peržiūros bent jau nesinorėjo keiktis.
Pirmiausia, daugiausiai kritikos strėlių nusipelno du žanrai – komedijos ir fantastiniai filmai, kurie nepateisino visiškai jokių lūkesčių. Tai buvo projektai, kurių laukė milijonai žmonių, bet jiems pasirodžius kine, buvo galima pajusti tą nemalonų nusivylimo skonį.
Iš tokių filmų, kurie priklauso fantastikos žanrui, išskirčiau ilgai lauktą ir ganėtinai sudėtingai į kino ekranus keliavusį filmą „Dvasia šarvuose“ (angl. „Ghost in the Shell“). Filmas buvo paremtas žymiąja japonų manga, todėl juostos kūrėjai turėjo rimtą pamatą sukurti gerą istoriją. Bet, deja, jiems to nepavyko padaryti.
Iš kitų šiam žanrui priklausančių filmų, kurie nors ir buvo visai žiūrimi didžiuosiuose kino ekranuose, bet visumoje nuvylė, paminėčiau juostą „Transformeriai: Paskutinis riteris“ (angl. „Transformers: The Last Knight“) ir „Absoliutus blogis: Pabaiga“ (angl. „Resident Evil: The Last Chapter“). Tai ganėtinai prasti filmai, kurie tik atrodo neblogai, atsižvelgus į bendras frančizes, kurioms jie priklauso.
Lygiai taip atrodo studijos „Warner Bros.“ 120 milijonų dolerių ir kelis perfilmavimus patyręs katastrofų temos filmas „Globalinė audra“ (angl. „Geostorm“). Jeigu ne veiksmas ir kartais neblogai atrodantys efektai, būtų galima užmigti stebint neįdomius ir jokios prasmės neturinčius herojų pokalbius apie šeimą ir pasaulio gelbėjimą.
Taip pat manęs nesužavėjo komedijos „Kai šėlsta mamos“ (angl. „Fun Mom Dinner“), „Gelbėtojai“ (angl. „Baywatch“)„Bernvakaris Australijoje 2“ (angl. „Few Less Men“) ir „Patruliai“ (angl. „Chips“), kuriuose buvo pilna vulgaraus ir tualetinio humoro, tačiau kartais buvo galima išgirsti visai neblogai skambančius juokelius. Taip pat reikia paminėti visiškai nejuokingą, bet visai neblogą mintį turintį filmą „Naktis su uošviu“ (angl. „All Nighter“).
Dramos žanras irgi turėjo savo minusus, kuriais tapo knygos „Tūkstančiai mylių iki tavęs“ (angl. „Space Between Us“) ekranizacija, paaugliams skirto bestselerio „Man esi viskas“ (angl. „Everything, Everything“) perkėlimas į didžiuosius ekranus, savo pateikimu neįtikinanti drama „Šeimos žmogus“ (angl. „Family Man“) ir visiškai jokios įtraukiančios siužetinės linijos neturintis filmas „Matau tik tave“ (angl. „All I See Is You“).
Nusivilti teko ir sulaukus naujojo Woody Alleno filmo „Užburtas ratas“ (angl. „Wonder Wheel“), kuris pakerėjo tik savo vizualia puse ir Kate Winslet pasirodymu. Panašiai jaučiausi išvydęs išoriškai prašmatniai atrodančią ir net du metus premjeros negalėjusią sulaukti kostiuminę dramą „Tulpių karštinė“ (angl. „Tulip Fever“). Abu šie filmai papirko tik savo vizualiais sprendimais ir meniniais apipavidalinimais.
Trileriai ir veiksmo filmai taip pat gali pasigirti keliais visiškai neįdomiais projektais kaip bandymas sukurti naujus „Greitus ir įsiutusius“ (angl. „The Fast and the Furious“) su B kategorijos projektu „Overdrive: Greičio įkaitai“ (angl. „Overdrive“). „Bondiados“ ir „Borniados“ įkvėptas trileris „Slaptasis agentas“ (angl. „Unlocked“) irgi nesužavėjo. Tai buvo labai nuobodus ir paviršutiniškas filmas, kurį gelbėjo keli neblogi susišaudymai.
Iš senosios mokyklos stiliaus veiksmo filmų buvo pasirodęs iš pirmo žvilgsnio kietai atrodantis filmas „Komandosai“ (angl. „Renegades“). Tačiau filmas tokį įspūdį sukūrė tik pasižiūrėjus jo anonsą. Tikrovėje tai buvo minkštas ir jokios nostalgijos 80-90-iems nesukeliantis antrarūšis projektas.
Kažkiek nuvylė ir George‘o Clooney režisuotas filmas „Suburbikonas“ (angl. „Suburbikon“), kuriam nepavyko perteikti „Coeniško“ stiliaus.
Tačiau buvo vienas filmas, kuris nuvylė dar labiau nei „Suburbikonas“. Tai buvo labai laukiama rašytojo Jo Nesbo detektyvo „Sniego senis“ (angl. „Snowman“) ekranizacija, kurioje pagrindinį vaidmenį atliko Michaelas Fassbenderis ir Rebecca Ferguson. Juosta buvo šalta, personažai neišvystyti, tik gera aktorių vaidyba gelbėjo susiklosčiusią situaciją. Ir dar, prie tokių silpnesnių trilerių galima pridėti nuobodžiai vystomą filmą „Kruvini pinigai“ (angl. „Blood Money“).
Vaikams šiais metais buvo sukurta nemažai smagių animacinių filmų, bet buvo du, kurie atrodė taip tragiškai, jog jiems net nesinorėjo rašyti jokių apžvalgų. Pirmasis iš jų – niekingas ir visiškai nejuokingas filmukas „Emodži filmas“ (angl. „The Emoji Movie“), kurio nerekomenduočiau jokiam animacijos gerbėjui. Kitas filmas – „Smurfai: Pamirštas kaimelis“ (angl. „Smurfs: The Lost Village“). Na, bent jau pastarajame buvo šiek tiek neblogos muzikos ir visai smagiai atrodančių personažų išdaigų, nepaisant skurdaus siužeto ir dialogų.
Siaubo žanre buvo irgi blogų projektų, bet kažkaip šiais metais mane šis žanras nustebino, nes buvo sukurta nemažai kokybiškų filmų. Iš blogų, bet dar žiūrimų, paminėti galima būtų „Bijok jo vardo“ (angl. „Bye Bye Man“) ir „Amitvylio siaubas. Pabudimas“ (angl. „The Amityville: The Awakening“).
Pabaigai, noriu paminėti dar ir vieną blogiausių 2017-ųjų lietuviškų filmų „Šerkšnas“ (angl. „Frost“), kurį režisavo Šarūnas Bartas. Tai buvo filmas apie nieką, jame nebuvo rasta jokia struktūra ir tuo labiau mintis. Tai pseudopatriotinis projektas, kuris sukelia nuobodulį, vedantį į miego karalystę.
Taigi, aptarus tai, kas šiais metais mane nuvylė kino teatre, metas pereiti prie filmų, po kurių peržiūros teko gydytis su geru klasikiniu bei autoriniu kinu.
Mano blogiausių 2017 metų kine matytų filmo dešimtukas yra toks:
1. „Poilsiautojai: Bado žaidynės“
Be abejonių, lietuviško kino dugnas, kuris buvo kuriamas dėl vienos paprastos priežasties – pažeminti Lietuvos piliečius ir spjauti visiems kino žiūrovams į veidą bei tuo pačiu dėka jų naivumo užsikalti pinigus kitiems panašiems niekalams, kuriuos bežiūrint malonumo nepajustų net ir pats didžiausias degradas, gyvenantis patvory kažkokio užmiršto kaimo užkampyje.
2. „Skambutis 3“ (angl. „Rings“)
Vienas blogiausių kada nors sukurtų siaubo filmų, kuris sukelia vienintelį jausmą – beviltišką pusantros valandos nuobodulį. Visiškai nebaisus, neįdomus, banalus, neįtraukiantis ir tuo labiau neturintis nieko bendro su ankstesniais „Skambučio“ frančizės filmais kino projektas, kurio tiesiog nereikėjo kurti.
3. „Penkiasdešimt tamsesnių atspalvių“ (angl. „Fifty Shades Darker“)
Toks prastas filmas, jog po dvidešimties jo rodymo minučių aplanko neregėto mąsto nuobodulys, kuris paverčia šios neįdomios juostos peržiūrą į labai didelę kankynę. Vieninteliu šio filmo pliusu tampa visai neblogas garso takelis, kuriam, deja, nepavyksta užgožti blogos režisūros, apgailėtino scenarijaus, neįtikinamų herojų ir itin lėkštų dialogų, kuriuos bandoma nuslėpti visiškai neaistringai atrodančiomis sekso scenomis.
4. „Viskas tik prasideda“ (angl. „Just Getting Started“)
Vienareikšmiškai vienas blogiausių 2017 metų komedijos žanro atstovų, kuris savo nejuokinga ir nuobodžiai vystoma istorija, klaikia režisūra, tiesiog niekingai atrodančiais personažų nuotykiais bei gėdingais Holivudo kino veteranų pasirodymais priverčia pasijusti labai nejaukiai dėl taip neatsakingai iššvaistytos pusantros gyvenimo valandos.
5. „Blogos mamos ir jų Kalėdos“ (angl. „Bad Moms Christmas“)
Visomis prasmėmis blogas kalėdinis filmas, kuris jokiais būdais neatspindi šventinės atmosferos, o tik sugeba suteikti nemalonų jausmą stebint idiotiškas, protu nesuvokiamas ir visiškai neįtikinamas pagrindinių herojų pastangas prajuokinti žiūrovą vulgariais, dažnai šlykščiais ir tiesiog graudžiai atrodančiais pokštais, susijusiais su antru galu.
6. „Tamsusis bokštas“ (angl. „The Dark Tower“)
Viena blogiausių kada nors sukurtų knygos ekranizacijų, kurioje nelieka beveik nieko šviesaus, kas galėtų priminti pirminį Stepheno Kingo šaltinį. Ir nors juosta nuteikia visai lengvai ir neblogai pramogai kine, tai visgi vienkartinis, klišėmis apaugęs kino projektas, kurio nuo banalybės negelbėja net ir įspūdingas aktorių kolektyvas bei visai neblogi specialieji efektai ir dekoracijos.
7. „Mumija“ (angl. „The Mummy“)
Dėka kokybiškų specialiųjų efektų, neblogo veiksmo ir puikios trimatės erdvės, blizgantis savo išore, bet tuščias vidumi klasikinio 1932 metų filmo perdirbinys, kurio vieninteliu tikslu tapo naujos studijos „Universal Pictures“ sumanytos frančizės pristatymas plačiai kino auditorijai.
8. „Ratas“ (angl. „The Circle“)
Vienas blogiausių šių metų kino projektų, kuris savo pasirodymu paniekino gerą 2013 metais pasirodžiusią rašytojo Dave‘o Eggerso knygą. Juosta, kurios vieninteliu pliusu tampa labai stipri socialinė žinutė jaunimui, neturi nieko, kuo būtų galima pritraukti žiūrovą. Prasta vaidyba, nykus scenarijus, neatskleisti personažai, nuobodžiai vystomas veiksmas ir kvaili dialogai – tai dar tik keletas šios juostos sudedamųjų dalių, kurios sudaro bendrą vaizdą į neatsakingai atliktą režisieriaus Jameso Ponsoldto darbą.
9. „Mergų balius“ (angl. „Rough Night“)
Vulgarumo prisotinta ir nuvalkiotais, šimtus kartų matytais juokeliais papuošta komedija apie tai, kaip penkios mergužėlės pabandė linksmai atšvęsti mergvakarį. Be jau paminėtų minusų, prie filmo prastumo galima pridėti visiškai prastą beveik visų pagrindinių aktorių vaidybą, idiotiškus dialogus, neskanias scenas su alkoholiu, narkotikais ir seksu bei šleikštulį keliantį faktą, jog visa šio filmo idėja ribojasi pasišaipymais iš numesto striptizo šokėjo lavono.
10. „Besivaikantys mirtį“ (angl. „Flatliners“)
Niekuo neypatingas kultinio filmo perdirbinys, kurio geriausiu momentu tampa techninės pusės varomoji jėga – kameros darbas ir montažas. Ir nors filmas savo siužetiniais vingiais, režisūriniais sprendimais, aktorių pasirodymais nenustebina, tačiau jis neprailgsta, o tai jau yra vienas didelis pliusas šiai režisieriaus Nielso Ardeno Oplevo juostai.
Papildomas penketukas:
11. „Emodži filmas“ (angl. „The Emoji Movie“)
12. „Globalinė audra“ (angl. „Geostorm“) (skaitykite čia)
13. „Gelbėtojai“ (angl. „Baywatch“) (skaitykite čia)
14. „Sniego senis“ (angl. „Snowman“) (skaitykite čia)
15. „Bijok jo vardo“ (angl. „Bye Bye Man“)