Kino salės 2016 metais sulaukė rekordinio kino mėgėjų skaičiaus. Lietuvos kino centro (LKC) duomenimis, pernai kino teatruose apsilankė 3,6 mln. žiūrovų, kurie bilietams išleido per 17,5 mln. eurų. Užimdamas vis didesnę rinkos dalį, kino teatrus sėkmingai užkariavo ir atsigavęs lietuviškas kinas.
Savo ruožtu Intelektinės nuosavybės apsaugos centras (INAC) pateikė kitokius kino industriją apibūdinančius skaičius: 2016 metais kompanija „Google“ pašalino beveik 1 mlrd. nuorodų į neteisėtai platinamą turinį įvairiose platformose, pašalintos nuorodos apima virš 350 tūkst. neteisėtą turinį platinančių tinklalapių.
Pasauliniu reiškiniu vadinamas skaitmeninis piratavimas dažniausiai dengiasi patogumu vartotojams – juk paprasčiau įrašą tiesiog parsisiųsti, nei eiti į kino teatrą ar ieškoti, kur jį nusipirkti.
„Internete informacija sklinda labai greitai, o žinios apie išleistą naują filmą ar serialą visuomenę pasiekia akimirksniu. Natūralu, kad žiūrovas nori tai pamatyti ir, jei teisių turėtojas nesudaro galimybės tai padaryti legaliai, žiūrovas ieško, kaip vis tiek tą turinį pažiūrėti. Taigi, teisėtų prieigų atsiradimas ir kokybiško turinio pasiūla yra labai svarbus momentas šioje sistemoje“, – svarbiausias piratavimo priežastis nurodo Audiovizualinių kūrinių autorių teisių asociacijos (AVAKA) direktorius Darius Vaitiekūnas.
Visgi, dažnas vartotojas, jau įpratęs gauti produkciją už dyką, net nesusimąsto ar nesugeba objektyviai įvertinti tikrosios žalos kūrėjui.
„Būrys žmonių už privačias lėšas kartu dirbo trisdešimt savaičių, nes norėjo padaryti tokį filmą, kurį būtų malonu žiūrėti, kuris būtų ir edukacinis, ir patriotinis, ir smagus. Ar malonu žiūrėti „12 Kėdžių“ „Facebook“ platformoje? Gal tai ir nėra apčiuopiama, bet tai – tokia pati vagystė, – pabrėžė filmo prodiuseris Stasys Baltakis. – Filmas yra kūrėjų produktas, o kiekvienas nelegalaus platinimo atvejis – nusikaltimas. Tai visų šalių, kovojančių su piratavimu siekiamybė, tikiuosi, Lietuvos kada nors taip pat.“
AVAKA direktoriaus D. Vaitiekūno teigimu, visuomenei ypatingai svarbu suprasti, kas yra tikrasis „piratas“. „Visi kalba, kad žmonės naudojasi piratiniais tinklapiais ir taip remia piratavimą, tačiau kitas aspektas yra, ar tikrai vartotojai žino, kad tas ar kitas tinklapis yra piratinis? Turiu ne vieną pavyzdį, kai žmogus moka už turinio naudojimą piratinio tinklapio administratoriams ir galvoja, kad viskas yra gerai ir kad tai – legalu. Dėl to, mano subjektyvia nuomone, labai svarbu atskirti, kad pažeidėjai yra ne visi vartotojai, o tie asmenys, kurie padaro kitų turinį viešai prieinamą internete, nepriklausomai ar gauna už tai pajamas ar ne. Tokie asmenys užsiima neteisėta veikla ir gali būti traktuojami kaip piratai.“
Dw.com tinklapio duomenimis, skaitmeniniu piratavimu užsiima net ketvirtadalis lietuvių, taip užimdami trečią vietą tarp šalių, kuriose interneto vartotojai aktyviai naudojasi nelegaliai filmus transliuojančių puslapių paslaugomis.
„Mokame puikiai įvaldyti nelegalų alkoholį ir tabaką, čia politikai suvokia daromą žalą valstybei, o štai filmas, muzika, knyga ir kita intelektinė nuosavybė ir jos kuriama vertė nesuvokiama, todėl ir neginama“, – įsitikinęs „Multikino“ marketingo vadovas Raimundas Bilinskas. Jis atkreipia dėmesį ir į tai, kad formuojasi įpratimas palaukti „piratkės“, tačiau toks nesuvokimas daro tiesioginę įtaką vartotojui ir žudo legalų knygų, kino ar muzikos verslą.
„Iš tokios neteisėtos veiklos, kuri dažnai apibūdinama kaip „nemokama“, yra gaunamos didžiulės neteisėtos pajamos. Teisių turėtojai aktyviai kovoja visose platformose ir šalina visus pažeidimų šaltinius. Iš esmės kova prieš „piratus“ prasideda dar prieš sukuriant filmą – filmo kopijos kuriamos taip, kad jų platinimas taptų neįmanomas, nuolat peržiūrimi galimi neteisėti sklaidos šaltiniai. Tiesa, visas šis apsaugos stiprinimas padidina ir originalo gamybos kaštus, – pasakoja INAC atstovas Vytas Simanavičius. – Kiekvieną dieną atsiranda vis naujų piratavimo būdų. „Facebook“ platformoje įdiegta nauja funkcija „Tiesioginė transliacija“ neliko nepastebėta ir interneto piratų. Pradeda vyrauti nauja tendencija – einama į kino teatrą ir gyvai transliuojamas filmas tiesiai iš kino salės“.
D. Vaitiekūnas, kalbėdamas apie šiuo metu Lietuvoje vykdomos autorių teisių apsaugos sistemos trūkumus, išskiria du veiksnius – spartus technologinis procesas bei valstybės institucijų požiūris į intelektinę nuosavybę. „Naujos technologijos vystosi labai greitai ir teisinis reguliavimas nespėja sureguliuoti visų santykių visuomenėje, taip palikdamas spragas, kuriomis sėkmingai naudojasi ne visai sąžiningi asmenys. Tai liečia visus technologinius sprendimus, pradedant autorių kūrinių skaitmeniniu platinimu internete ir baigiant dronais. Turiu pasakyti, kad klausimai sprendžiami, bet labai lėtai ir sprendimai, kuriuos stengiasi priimti valstybė, buvo aktualūs „vakar“. Tuo tarpu dėmesys nėra skiriamas esminiams faktoriams – skaitmeniniams nusikaltimams ir jie nėra tinkamai kriminalizuoti. Jei iš galerijos vagis išneš paveikslą (ir jei dar kokį geriau žinomą), tai policija dės dideles pastangas, kad jis atsirastų, o vagis būtų nubaustas. Tačiau, jei realiai ta pati situacija vyksta su kino filmu internete – žmogus paima ne savo filmą iš ne savo svetainės internete ir jį pradeda „pardavinėti“ kaip savo – visiems atrodo, kad tai yra menkavertis nusikaltimas ir tam nėra realių žmogiškųjų resursų“, – apgailestauja AVAKA direktorius.
Ši, viena iš aktualiausių problemų autorių teisių apsaugos srityje, eskalajuoma viešai jau ilgą laiką, tačiau pažaboti įsisiautėjusius piratus vis dar užtrunka. Tai patvirtintina ir kitų valstybių pavyzdžiai. Švedijoje galiojantis įstatymas suteikia galimybę teisių savininkams kreiptis į teismą ir gauti vartotojų, įtariamų neteisėtu duomenų siuntimusi, IP adresus. JAV vyksta teisminiai procesai, kuriuose asmenys, nelegaliai platinę ar dalinęsi autoriniais darbais, baudžiami net 1,5 mln. JAV dolerių baudomis. Lietuvoje taip pat yra numatytos griežtos sankcijos: už internetinį piratavimą gresia laisvės atėmimas iki 3 metų, dideli mokesčiai, baudos ar net turto konfiskavimas.
„Iš tiesų, pašalinti nelegaliai platinamą kūrinį kartais pakanka ir 15 minučių, tačiau turtinės žalos atlyginimo mechanizmas dažnai yra komplikuotas. Galima būtų išskirti tik tą faktą, kad mūsų valstybės vykdoma autorių teisių apsauga nėra tobula. Technologijos ir teisinė bazė situaciją palengva keičia, tačiau panašu, kad nelegalios muzikos, filmų ar knygų kopijos bent artimiausiu metu niekur nedings“, – situaciją internetinėje erdvėje apibendrina V. Simanavičius.
„Multikino“ marketingo vadovas įsitikinęs, kad piratauti skatina ne kino teatrų bilietų kainos, o nebaudžiamumas arba nepakankamas visuomenės švietimas. „Mes daug ko negalime sau leisti – prabangių namų su baseinais, automobilių, kilogramo ikrų vakarienei – jų taip lengvai neatsisiųsi, o ir belangė už turtinius nusikaltimus garantuota. Tačiau jei noriu pamatyti filmą – tai kas čia tokio, kas čia pastebės, kad tik aš vienas, kad tik mes su draugais, kad tik koks Panevėžio rajonas jį nelegaliai pasižiūrėjo... Visgi pamirštama, kad Panevėžio rajonui nelegaliai pasižiūrėjus filmą, kūrėjai ir platintojai, ko gero, belsis Darbo biržon ir tada tų „taupančiųjų“ prašys juos išlaikyti. Valstybė mokės jiems pašalpas ir vėl kažkurios gatvės bus neasfaltuotos, taigi, ir „taupantysis“ uždirbs mažiau ir vis ilgiau negalės sau leisti kino, ikrų, namo ar naujo automobilio“, – situacijos beviltiškumą apibūdina R. Bilinskas.
„12 Kėdžių“ prodiuseris S. Baltakis taip pat įsitikinęs, kad piratavimu padaroma ne tik turtinė žala pačiam kūrėjui, bet ir visai kultūrai. „Skaičiuojama, kad nelegali kopija net penkiagubai sumažina filmo žiūrimumą kino teatruose. Kūrėjas, nesurinkęs planuojamo biudžeto, ateityje gali apskritai atsisakyti idėjos kurti filmus. „12 Kėdžių“ atveju skaičiai akivaizdūs: „Vimeo“ portale filmas peržiūrėtas beveik 650 kartų, o pardavimų būta tik 56. Kažkurie vartotojai, legaliai nusipirktą savo peržiūrą, perpardavinėjo kaip paskyrą savo portaluose. Tokiu būdu mes patiriame tiesioginius nuostolius, o nelegaliai filmą platinęs asmuo iš to uždirbo, t.y. uždirbo pavogęs. Nekalbu apie lietuviškus piratinius portalus, kur peržiūrų skaičius gerokai didesnis – filmas pasiutusiai populiarus ir gaudomas, o piratai trina rankas.“
Akivaizdu, kad vieningo būdo užkirsti kelią piratavimui nėra, tačiau ne vienerius metus šioje srityje dirbantis V. Simanavičius pastebi kitą problemos pusę. „Kodėl piratavimo reiškinys vis dar aktyvus? Žiniasklaida labiau orientuota į neigiamą požiūrį autorių teisių ir jų apsaugos atžvilgiu“, – įvardija ekspertas. V. Simanavičiaus nuomone, nepakanka nušviesti vien tik blogąsias autorių teisių apsaugos puses ir konkrečius pažeidimus, nors ir šie klausimai viešinami spaudoje palyginti labai mažai, bet būtina atlikti ir švietėjišką misiją – paprastus skaitytojus labiau supažindinti su pačiomis autorių teisėmis. Jau pats vartotojo žinojimas ir supratimas apie piratavimo žalą gali sumažinti norą tuo naudotis.
Tiesa, verslui žengiant koja kojon su technologijomis, atsiranda kitokie vartotojui patogūs sprendimai. Lietuvoje kuriamos legalios platformos savo žiūrovams siūlo patogią alternatyvą piratinėms filmų kopijoms. Nuo 2015-ųjų veikianti tiek archyvinių, tiek naujų lietuviškų filmų platforma „Kino fondas“ vis labiau populiarėja tarp žmonių, kurie filmus žiūri tik legaliai.
„Ši platforma, skirta lietuviško kino mėgėjams ir Lietuvos kultūros gerbėjams, internete siūlo plačiausią mūsų šalies kinematografijos darbų spektrą. Čia nemokamai galima pasižiūrėti 270 lietuviškų filmų, kita dalis naujausių filmų yra mokami, tačiau maksimalus peržiūros mokestis tesiekia 2,99 euro“, – naujausias legalaus kino tendencijas atskleidžia projekto vadovė Lina Buzelytė.