Apie ką mes čia...
Norėdamos pamatyti Meksikos įlankos dugne paskendusį senovinį Majų miestą, keturios draugės nusprendžia panerti po vandeniu. Turėdamos reikiamą įrangą ir ryžtą, jos labai greitai atsiduria griuvėsiuose, kurie netrukus po jų apsilankymo pradeda byrėti. Užgriuvus pagrindiniam įėjimui, merginos netikėtai randa kitą kelią. Tik yra viena bėda – jame pilna išalkusių ryklių.
Kūrinio turinys
Kiekvienas iš mūsų turi taip vadinamų „guilty pleasure“ tipo filmų kategoriją, kurie nėra geri, bet kuriuos visai smagu žiūrėti norint užsimiršti. Ir vienais iš tokių filmų asmeniškai man yra filmai apie visokiausius pavojingus vandens gyvius. Matyt ši meilė atkeliavo tiesiai iš vaikystės, kai per televizorių sukosi nemirtingas Steveno Spielbergo šedevras „Nasrai“, kurį mačiau mažiausiai dvidešimt kartų. Gaila tik, kad po mano paminėto filmo, beveik visi sekantys filmai apie ryklius buvo ne tokie įspūdingi. Beveik...
Nes iš tokių geresnių ir vertų dėmesio projektų, kurie leido patirti baimę bei suteikė įtampos peržiūros metu, galėčiau įvardyti „Seklumą“, „Megalodoną“, „Žydrą gilią jūrą“ ir „Nasrus 2“. Tačiau tai išimtys iš taisyklės, nes dažniausiai tokio pobūdžio juostos primena pigius „trash“ stiliaus trileriukus, kurie veža tik dėl įtampos bei durnų žmonių poelgių, bet ne dėl sklandžiai vystomos istorijos ar nuostabą keliančių naujovių.
Todėl eidamas žiūrėti antrosios „47 metrų“ dalies, kuri iš tikrųjų nėra jokiu tęsiniu, o tik sekančiu filmu apie ryklius, kurį režisavo Johannesas Robertsas, nesitikėjau nieko įspūdingo. Bet būtent toks nusiteikimas man ir leido patirti visai smagią pramogą kino salėje.
Juostos siužetas yra paprastas kaip dvi kapeikos – durnos ir norinčios patirti ekstremalius pojūčius merginos nusprendžia panerti po vandeniu į tokią vietą, kuri nėra saugi, bet vizualiai patraukli. Jos tą padaro, ir, kaip netikėta, po tam tikro laiko pradeda gailėtis. Ir čia normalu, kad pradeda, nes normalaus išėjimo nėra, o kitas yra apsuptas ryklių. Štai ir visas pasakojimas. Bet tokia primityvi istorija čia buvo tik pretekstas, nes juostos kūrėjas mums paruošė kai ką daugiau nei pirmame 2017 metais pasirodžiusiame filme. Tad gilintis į siužetą per daug nereikia.
Svarbiausiu šio filmo akcentu tampa išgyvenimas vandenyje, kur žmogus yra labai lengvu visokiausių padarų grobiu. Ir ne bet koks išgyvenimas, o išgyvenimas mažose patalpose ir tuneliuose, kurie suteikia dar ir tam tikrą klaustrofobinį efektą. Todėl ir įtampa auga su kiekviena minute, nes pirmiausia nežinai, kas pasirodys už kampo, o antra – žmogui yra nepatogu judėti tokiose vietose, kas dar labiau apsunkina jo išgyvenimo galimybes. Ir to pilnai užtenka, kad peržiūra įgautų atitinkamą baugią atmosferą. Vien dėl jos ir sukeltos įtampos žiūrovams neteks nuobodžiauti kino salėje.
Kraujo, veiksmo ir labai atvirai atrodančių scenų čia yra, tik gal ne tiek daug, kiek norėtųsi. Bet visa tai apsvarsčius, tai irgi yra gerai, nes jeigu visą laiką žmogų pultų rykliai, nebūtų taip įdomu žiūrėti, nes dingtų netikėtumo faktorius. Ryklių atakos atrodė pakankamai tikroviškai ir baisiai, kas irgi pridavė filmui šarmo. Ties tuo kūrėjai pasistengė mus nustebinti ir dėl to jie gauna iš manęs papildomą balą.
Patys personažai labai karikatūriniai, todėl dėl jų likimo per daug jaudintis nesinori, bet užtat jų pastangos norint išgyventi po vandeniu yra išties gerbtinos, todėl bent jau kaip žmonės, kurie padarė daug durnų klaidų, jie nusipelno elementarios pagarbos.
Apibendrinus, iš šio filmo gavau tai, ko ir tikėjausi – įtampos, veiksmo, kvailus personažus ir nemažai kraujo. O ko daugiau galima tikėtis iš mažo biudžeto projekto apie ryklius? Tad lūkesčiai buvo pateisinti. Lauksime dabar sekančių tokio pobūdžio filmų, nes juos žiūrėti kine yra išties smagu.
Techninė juostos pusė
Kaip jau buvau užsiminęs, tai yra labai mažo biudžeto projektas, todėl tikėtis tokių tikroviškai atrodančių ryklių kaip „Megalodone“, čia nereikia. Ryklių atakos yra staigios, kas aiškiai parodo, jog kūrėjai sugudravo bandydami nuslėpti visą CGI, kuriuo buvo papuoštos kai kurios filmo scenos. Ir juos galima suprasti. Niekas nenori matyti pigiai atrodančių specialiųjų efektų. Be CGI, filmas pasiūlo neblogas dekoracijas ir grimą.
Iš kitų techninės dalies aspektų, geriausiai čia atrodė kameros darbas, kuris leido mums pasimėgauti ne tik povandeniniu pasauliu, bet ir gamtos kraštovaizdžiais sausumoje. Kas dėl veiksmo scenų, tai jos irgi buvo nufilmuotos preciziškai. Muzika filme nebloga. Įtampą sukuriančios muzikinės kompozicijos buvo panaudotos laiku ir vietoje.
Garso montažas puikus. Vaizdas kai kur šiek tiek šlubavo, nes kartais pasibaigus vienai iki galo neišpildytai scenai iš karto buvo pereinama prie kitos, o po akimirkos vėl prie anos. Kam taip daryti? Nesuprantama. Bet čia tik mažytis minusas, kuris man nesugadino peržiūros.
Aktorių kolektyvinis darbas
Einant žiūrėti pigių filmų apie ryklius tikrai nereikia tikėtis „Oskarinės“ vaidybos. Svarbu, kad aktoriai bent jau sugebėtų čia išspausti įtikinamas išgąsčio emocijas. Ir tą jie čia padarė neblogai. Filme galima pamatyti debiutuojančią kine Sylvesterio Stallones dukrą Sistine Rose, iš komedijos „Penktadienis“ žinomą Nia Long, dviem „Auksiniams gaubliams“ nominuotą Johną Corbettą bei Brec Bassinger su Corinne Foxx.
Verdiktas
„47 metrai: įkalintos po vandeniu“ – paprastai atrodantis, bet įtampos nestokojantis ir keliais naujais triukais galintis pasigirti trileris, kurio tema tampa kvailų žmonių akistata su kraugeriškais rykliais. Kraujas, veiksmas ir siaubas čia liejasi laisvai, o to ir pilnai užtenka gauti neblogą šiurpuliukus sukeliančią pramogą kino salėje.