Šįkart dėmesį sutelkiau į vieną didžiausių šios nuostabios šventės simbolių – Kalėdų Senelį, kurio istorijos jau ne vieną kartą buvo perkeltos į didžiuosius ekranus.
Iš daugybės juostų apie šį linksmą gerai pavalgiusį barzdočių atrinkau penkias, kurios ne tik pristato skirtingus Kalėdų Senelių portretus, bet dar ir suteikia daug įvairiausių emocijų peržiūros metu.
Todėl nedaugžodžiaujant, kviečiu susipažinti su šiuo penketuku, iš kurio galbūt belaukiant Kalėdų išrinksite vieną ar kitą filmą jaukiai peržiūrai šeimos bei artimų žmonių rate.
Linksmų švenčių!
„Laiškai Kalėdų Seneliui“ (pl. „Listy do M.“), 2011 – 2017 m.
Galiu net neabejoti, jog daugelis iš Jūsų net nėra girdėję apie šią Kalėdinę kino trilogiją, kuri atkeliauja tiesiai iš mūsų kaimynų – lenkų. O gaila, nes mano nuomone tai vieni geriausių šios temos filmai per pastaruosius dešimt metų.
Kiekvienos šios trilogijos dalies pasakojimo struktūra yra labai panaši į kultinės 2003 metais pasirodžiusios komedijos „Tegyvuoja meilė“ (angl. „Love Actually“) pateikimą. Todėl žiūrovams teks ekrane pamatyti ne vieną ir ne dvi jaudinančias istorijas, kurios turi daug bendro su šiomis gražiomis šventėmis.
Viena iš istorijų kaip tik ir yra apie nevykusiai gyvenantį Kalėdų Senelį, kurį dideliame Varšuvos prekybos centre vaidina Melchioras (akt. Tomasz Karolak).
Kiekvienoje šios šiluma skleidžiančios trilogijos dalyje, Melchioras yra savotišku visų pateiktų istorijų talismanu, kuris per įvairiausias situacijas leidžia žiūrovams suvokti kas yra tikra laimė, tyra meilė, nuoširdi tiesa ir aišku kas yra dažnai daugelį iš mūsų aplankanti kalėdinė dvasia.
Be Tomaszo Karoliako, filmuose taip pat pasirodo patys talentingiausi lenkų aktoriai kaip Maciejus Stuhras („Vaikinai neverkia“, „Vienišių planeta“), Piotras Adamczykas („Karolis – žmogus, kuris tapo popiežiumi“, „Testosteronas“), Wojciechas Malajkatas („Ugnimi ir kalaviju“, „Didžioji savaitė“), Agnieszka Dygant („Botoksas“, „Mafijos moterys“), Borysas Szycas („Šaltasis karas“, „1920: Varšuvos mūšis“) bei „Andrzejus Grabowskis („Pitbulis“, „Idioto diena“).
„Kalėdų kronikos“ (angl. „The Christmas Chronicles“), 2018 m.
Šiais metais „NETFLIX“ pradžiugino ne tik puikiai serialais, bet dar ir keliais itin kokybiškais filmais. Keli iš jų kaip tik pasirodė metams einant į pabaigą. Vienu iš tokių gerų ir dėmesio vertų filmų tapo kalėdinis pasakojimas apie poną Klausą ir jo mažus pagalbininkus iš Lovelio miestelio.
Juostos siužetas sukasi aplink Tedį (akt. Judah Lewis) ir Keitę (akt. Darby Camp) Pirsus – brolį ir seserį, kurie žiūrėdami senas vaizdajuostes išaiškina, jog Kalėdų senelis yra tikras. Ir, norėdami tą įrodyti visam pasauliui, jie sugalvoja gudrų planą kaip prasibrauti į pono Klauso (akt. Kurt Russell) vežimą. Tačiau, kaip dažniausiai būna, planas nepavyksta, o jie, kartu su visos šios istorijos kaltininku, turi sutvarkyti padarytą betvarkę kol neišaušo Kalėdų rytas.
Tai yra standartinė, paprasta, bet itin pozityvi kalėdinė pasaka, kurios metu žiūrovams yra brukama viena aiški mintis – laimė tai ne dovanos, o laikas, kurį mes galime praleisti su tais, kuriuos mes mylime. Todėl filmas be smagių ir kuriozinių situacijų sugeba ne tik pralinksminti, bet dar ir suteikti peno apmastymams. Ir ne tik suaugusiems, bet ir jauniesiems žiūrovams, kurie įklimpę į mobiliuosius telefonus serga bereikšmių daiktų lyga.
Šis prieš aštuonerius metus pasirodęs suomių filmas visiškai iškrenta iš ankstesnių mano siūlomų filmų konteksto. Nes tai nėra jokia komedija, melodrama ar pasaka, o įtempto siužeto siaubo trileris, kuriame vienu iš pagrindinių istorijos variklių tampa šimtmečius ledynuose įkalintas blogasis Santa Klausas.
Atskleisti filmo siužeto tikrai nenoriu, nes manau, kad tada filmas nebus toks įdomus ir netikėtas, tačiau galiu užsiminti apie tai, jog šioje juostoje yra labai daug keistai atrodančių ir kraupių scenų, kurių nerekomenduojama matyti vaikams ir netgi paaugliams. Tai jau nėra šeimyninė juosta, o pasakojimas, kurį geriausiai įvertins siaubo žanrą mėgstantys suaugę žmonės.
Juostos pagrindiniais pliusais yra greitas pasakojimo tempas ir labai nepavydėtinos situacijos, į kurias patenka abiejų besipriešinančių barikadų pusių dalyviai. Todėl stebėti visą šią pakankamai originaliai atrodančią istoriją yra ne tik smagu, bet dar ir nenuobodu, nes pusantros valandos tiesiog prabėga akimirksniu.
„Fredo kalėdos“ (angl. „Fred Claus“), 2007 m.
Mes jau ne vieną kartą turėjome puikią progą susipažinti su Kalėdų Seneliu, tačiau mums dar neteko pažinti jo brolio, Fredo, kuris ir tampa pagrindiniu šio 2007 metais pasirodžiusio filmo herojumi.
Fredas (akt. Vince Vaughn) – visiška savo brolio Niko (akt. Paul Giamatti) priešingybė. Jis augo savo brolio šešėlyje, dėl ko jo gyvenimas nebuvo rožėmis klotas. Galiausiai, Fredas nusprendė nešvęsti Kalėdų, nes tikėjimas jomis jam suteikia skausmą ir nusivylimą. Tačiau vieną vakarą jis netikėtai gauna kvietimą apsilankyti Šiaurės ašigalyje, kur jo laukia brolis su šeima ir elfais. Jis net nenutuokia, kad šis apsilankymas ne tik pakeis jo gyvenimą, bet dar ir ne itin geriausiu būdu atsilieps Kalėdoms visame pasaulyje.
Manau, jog filmo istorija yra kaip ir aiški, tačiau jis turi savo cinkelį. Visgi čia žiūrovams yra suteikta puiki galimybė ne tik iš šono pamatyti dirbantį poną Klausą, bet dar ir suvokti jo prasmę per netikėlio brolio Fredo perspektyvą.
Linksmai nuteikiantis pasakojimas tai dar ne viskas. Filme pagrindinį vaidmenį atliko tuo metu Amerikoje labai populiarus aktorius Vince‘as Vaughnas, kuris sugeba papirkti vien savo charizma. Be abejo, siužetinę liniją pagyvina ir techniniai sprendimai bei labai puikus garso takelis.
„Stebuklas 34-oje gatvėje“ (angl. „Miracle on 34-th Street“), 1947 m.
Tiesiog negalėjau neįdėti šio filmo į šį sąrašą, nes mano nuomone – tai geriausias visų laikų filmas apie Kalėdų Senelį, kurio iki šiol neperspjovė jokia kita juosta.
Šis klasikinis 1947 metų pasakojimas pelnęs tris Oskaro statulėles neša savyje žinutę visiems vaikams apie tai, jog Kalėdų Senelis egzistuoja ir gali bet kada įžengti pro namų duris, nešdamas ne tik puikią šventinę nuotaiką visiems aplinkiniams, tačiau ir dovanas – ramybę, meilę, laimę ir sveikatą. Tai kartu ir juosta, kuri savyje apipina vaikiškų norų nuoširdumą, neturintį jokių blogų kėslų.
Filmas gražus ne tik savo vidumi, bet ir išore. Daug gražių ir prasmingų dekoracijų, jaukiai atrodančios patalpos ir kostiumai. Ką jau kalbėti apie nuostabią pagrindinių aktorių vaidybą.