Kadaise būsimos sostinės sėkmę ir šlovę išpranašavo ant Gedimino kalno staugiantis Geležinis vilkas. Praėjo beveik 700 metų, kalnas pusiau nugriuvo, o geležiniai žvėrys nesiliauja dalinęsi sėkmės prognozėmis, rašoma LIKA pranešime spaudai.
Štai neseniai Geležinė lapė (Arvidas Bendorius) tam užprogramavo lietuviškąjį „12 Kėdžių“, pasigyrusi, kad patogiai jį pasižiūrėjo „Telia“ videonuomoje: „A. Ramanauskas ir jo vadovaujamas kolektyvas sukūrė nemirtingą epą „12 Kėdžių“, kuris visiems laikams meteoru įsirėš suprantančių dalykus smegenyse. Aš laimingas, kad grįžęs po sunkios darbo dienos galiu išsidrėbti sofoje apsuptas mylimų šeimos narių ir, mikliai sumanipuliavęs trimis distanciniais, mėgautis šiuo nemirtingu kinu už viso labo €2.90. Už tai stovėjom Baltijos kelyje ir valgėm paslapčia silkę per Kūčias. Kaip Brazauskas.“
Pasirodo, Geležinė lapė buvo tik pirma kregždė iš didžiulio pulko, ir filmas per trumpą laikotarpį netruko pasiekti beveik 1500 peržiūrų, tuo pačiu užfiksuodamas mokamų peržiūrų „Telia“ portale rekordą ne tik tarp lietuviškų filmų, bet apskritai visų vaizdo įrašų.
Susidomėjimo rekordą „12 Kėdžių“ pasiekė ir platformoje „Kino fondas“ – nuo kūrinio patalpinimo juo domėjosi 6600 kino mėgėjų, ir juosta be vargo tapo daugiausiai uždirbusiu filmu šioje platformoje. „Pagal uždirbtus pinigus „12 Kėdžių“ visa galva pranoksta kitus“, – sakė „Kino fondo“ vadovė Lina Buzelytė.
Tai, kad vartotojai pradeda vis dažniau rinktis legalius filmų žiūrėjimo internete būdus, negali nedžiuginti, tačiau piratavimo mastai vis dar šokiruoja. „Į Lietuvos rinką yra orientuota apie 170 piratinių interneto puslapių. Populiariausias jų turi 750 000 vartotojų, ir jo apyvarta siekia 200 000 eurų per mėnesį, tai yra daugiau, nei 2 mln. eurų per metus, – pasakojo Intelektinės nuosavybės apsaugos centro (INAC) atstovas Vytas Simanavičius. – Piratiniuose tinklalapiuose dirba nuo kelių iki 30 žmonių komanda, jie kasdien „eina į darbą“, „darbuotojams“ mokami atlyginimai, pavyzdžiui, už filmo vertimą mokama 14 – 20 ir daugiau eurų.“
Tačiau visa ši veikla yra nelegali, iš jos gaunamos pajamos – neteisėtos, niekur neapskaitomos, nedeklaruojamos, nuo jų nemokami jokie mokesčiai. Žerdamiesi milžiniškus pelnus, intelektinės nuosavybės vagys nestokoja įžūlumo.
„Vienoje žinomiausių piratinių svetainių teko matyti skelbimą, kuriame bendraminčiai buvo drąsinami tęsti savo nusikalstamą veiklą, žadant problemų su įstatymų sergėtojais atveju pasamdyti advokatą svetainės lėšomis“, – stebėjosi populiarių filmų „Redirected“ ir „Zero 3“ prodiuseris Donatas Šimukauskas, pats su interneto „piratais“ susidūręs tiesiogiai. Abu šie filmai buvo pavogti ir neteisėtai platinami.
„Sizifo darbas būtų suskaičiuoti, – atsidūsta D. Šimukauskas, paklaustas, kiek vartotojų galėjo nelegaliai pasižiūrėti filmą „Redirected“, ir kokie galimi kūrėjų nuostoliai. – Net jei už peržiūrą būtų sumokėję tik po 1 eurą tikriesiems teisių savininkams, o ne jį pavogusiems asmenims, susidarytų šimtatūkstantinės sumos, kurias filmo kūrėjai galėtų investuoti į kitą filmą. Bet dėl aktyvios „piratų“ veiklos kūrėjai niekada neuždirba kitam filmui ir turi imti kreditus, jiems žymiai sunkiau toliau kurti ir įgyvendinti savo idėjas.“
Bet intelektinės nuosavybės vagių nepagaunamumas ir nebaudžiamumas yra iliuzija. „Zero 2“ ir „Redirected“ nelegaliai platinę asmenys, kurie padarė kūrėjams didžiulių nuostolių (pavyzdžiui, „Zero 2“ nelegaliai atsisiuntė ir peržiūrėjo daugiau nei 500 000 vartotojų!), atsidūrė teisme ir buvo nubausti. O „Zero 3“ kino teatre nufilmavęs ir į svetainę „YouTube“ prieš pat filmo premjerą Didžiojoje Britanijoje įkėlęs jaunuolis buvo sučiuptas nė nespėjęs savo nelegalaus įrašo paleisti viešam vartojimui. Jį kaipmat surado teisėti filmo platintojai užsienyje „Baltic production entertainment“, nepraėjus nė parai po įrašo patalpinimo.
Išsigandęs „piratas“ bandė teisintis, kad nelegalią kopiją neva pirkęs turguje, bet, kai „Zero 3“ kūrėjai, nusivedę jį į turgų, griežtai pareikalavo parodyti pardavėją, priremtam prie turgaus sienos vaikinui neliko nieko kita, kaip prisipažinti pačiam „nupiratavus“ filmą.
„Pinigai, kuriuos jis galbūt galėjo uždirbti iš „YouTube“ reklamos juokingi, o rizika didžiulė: tokia avantiūra gali baigtis didžiuliu ieškiniu teisme“, – perspėjo D. Šimukauskas.
Galima pastebėti, kad teisėti filmo teisių savininkai nesnaudžia ir reaguoja kuo toliau, tuo operatyviau. Čia jiems talkina minėtasis INAC, profesionaliai vykdydamas nuolatinį interneto monitoringą. „INAC šukuoja internetą kasdien, ieškodamas nelegalių įrašų. Anksčiau tai darydavome rankiniu būdu, dabar turime specialias programas, kurios nuolat tikrina ir suranda neteisėtai įkeltus filmus“, – pasakojo V. Simanavičius.
„12 Kėdžių“ prodiuseris Stasys Baltakis pabrėžė INAC pagalbą kūrėjų kovoje su „piratais“: „Kiekvieną dieną tikrindami, ar neatsirado neteisėtų įrašų, INAC greitai pamatė, kad buvo pavogta ir nelegaliai patalpinta „12 Kėdžių“ kopija. Filmas buvo įkeltas į du skirtingus piratinius tinklalapius ir transliuojamas „Facebook“ paskyroje. INAC padėjo mums pašalinti nelegalias kopijas, o vagis atsidurs teisme.“
Paklaustas apie „piratinių“ puslapių paslaugų vartotojus, S. Baltakis aiškino, kad žmonės toli gražu ne visada supranta, kad tinklapis yra nelegalus, o filmai jame platinami neteisėtai: „Kino gerbėjai moka pinigus už vadinamuosius „taškus“, kurie nuskaičiuojami parsisiunčiant filmus ar VIP narystę, ir mano turinį žiūrį legaliai, bet nežino, kad jų sumokėti pinigai nukeliauja ne teisėtiems filmo teisių savininkams, o vagims. Todėl kovoje su piratavimu labai svarbu yra ir švietimas.“
Prodiuseriui antrino ir V. Simanavičius: „Remiantis prieš porą metų darytais skaičiavimais, net apie 50 proc. nelegalaus turinio vartotojų nežino, kad piratauja.“
Tai patvirtina ir 2016 metų balandį Europos Sąjungos Intelektinės nuosavybės tarnybos (EUIPO) paskelbtas jaunų žmonių tyrimas, vykdytas visose ES šalyse. Pagrindinė tyrėjų įžvalga apie interneto vartotojus Lietuvoje teigia, kad „jauni žmonės nežino, kurie šaltiniai yra legalūs, o kurie – ne“. Taigi, švietimas labai svarbu.
Bet kas labiausiai paskatintų atsisakyti žiūrėti vogtą turinį vartotojus, kurie piratus atpažįsta, bet vis vien naudojasi jų teikiamomis „paslaugomis“? Pasak to paties EUIPO tyrimo išvadų, Lietuvoje labiau nei rizika būti nubaustam (39 proc.), žiūrėti legaliai skatintų lengvai prieinamas ir įperkamas turinys (61 proc.). Tai suprasdami, lietuviško kino kūrėjai stengiasi sudaryti žmonėms kuo daugiau galimybių patogiai pasižiūrėti jų filmą namuose, legaliai ir nebrangiai.
„Dar rodydami filmą kino teatre, pradėjome jį platinti legaliose filmų peržiūros platformose: „Telia“, „Vimeo“, „Kino fonde“. Dabar norime žiūrovams pasiūlyti galimybę įsigyti ar išsinuomoti filmo peržiūrą VOD platformoje – didžiausioje tokias paslaugas teikiančioje internetinėje parduotuvėje „Amazon“. Bet tai nėra taip paprasta“, – atviravo S. Baltakis. Ir paaiškino, jog, pavyzdžiui, „Amazon“ reikalauja teikti ne mažiau, kaip 5 filmus iš karto. Suprantama, nė vienas kino gamintojas Lietuvoje negali tiek pasiūlyti, todėl tenka veikti per tarpininkus (angliškai – „aggregator“), kurie iš filmo teisių savininkų surenka filmus ir teikia juos pasirinktai platformai.
Tarpininkai rūpinasi, kad teikiamas failas atitiktų griežtus reikalavimus. Tai turi būti DCP failas (400 Gb), aukštos rezoliucijos ir tikslios specifikacijos ir vaizdui, ir garsui, kad legaliam vartotojui būtų pasiūlyta pati aukščiausia kokybė.
Visas derinimo procesas užtrunka: „12 Kėdžių“ kūrėjai pirmąjį laišką tarpininkui parašė dar sausio 23 d., į „Amazon“ filmas buvo pristatytas kovo mėnesį, o atsakymo turėtų sulaukti birželio pradžioje. Jei atsakymas bus teigiamas, „12 Kėdžių“ taps pirmuoju lietuvišku filmu, platinamu didžiausioje platformoje.
Beje, „12 Kėdžių“ atvejis išskirtinis dar ir tuo, kad, platindami filmą, kūrėjai susidūrė ne tik su visiems autoriams bendra interneto „piratų“ problema. Pasirinkęs aštrią idėjos išraiškos formą, režisierius Algis Ramanauskas talentingai demaskuoja vadinamuosius vatnikus, Kremliaus trolius ir kitus plačiai užmerktom akim gyvenančius ir motulės Rusijos smaugiančio glėbio pasiilgusius. Panašu, kad lazda į širšių lizdą buvo įkišta taikliai ir giliai, nes, vos juostai pasirodžius kino ekranuose, pasipylė neigiamų komentarų srautas, kuriuos vienijo bendras bruožas: jokių argumentų, vien „srutų“ lavina. Paprastai, jei žiūrovui nepatinka filmas, jis visada turi argumentų, – tai nebūtinai gili ar profesionali analizė, bet argumentų visada yra. Šiuo atveju, buvo atvirai ir masiškai raginama tiesiog neiti į filmą, nenurodant tokios nuomonės pagrindimo, tarsi tikslingai siekiant sumažinti filmo sklaidą ir žiūrimumą.
„Galimas dalykas, kad toks neargumentuotų komentarų srautas buvo organizuotas“, – įtaria filmo prodiuseris S. Baltakis ir kartu pasidalina, kad kūrėjų komanda gavo daug laiškų, kuriuose kino mėgėjai džiaugėsi, jog nepaklausė formuojamos nuomonės ir visgi filmą pasižiūrėjo.
Savais žodžiais prodiuserio mintį apie dviprasmišką įspūdį keliančius komentarus atkartoja Geležinė lapė: „Pasižiūrėjau „12 Kėdžių“ ir supratau, kodėl komuniagų anūkai spiegia, kad tas filmas atseit nieko gero. Jie paskutinius briliantus atiduotų už tai, kad Algis Ramanauskas nebūtų jums TOKIO kino sukūręs.“
„Vienas argumentas vis dėlto buvo: esą filme labai daug keikiamasi, o iš tikrųjų jame keiksmažodžių nėra visiškai“, – paprašytas pakomentuoti, dar kartą piktavalius demaskuoja Algis Ramanauskas.