„Ši filmą tikrai reikia žiūrėti dideliame ekrane – dabar jis suskambėjo visiškai kitaip. Įprastai pirmą kartą žiūrint filmą, kuriame vaidini, nematai daugybės dalykų, nes pirmiausiai stebi savo darbą jame – kaip gi ten viską padarei? Šįkart buvo kitaip – bežiūrint mane įtraukė kino kalba. Pajutau santykį su tuo laikmečiu ir tais žmonėmis – meilę jau išnykusiems žmonėms. Tiems, kurie buvo mūsų šaknys, tokiems, kokių jau nebėra – kurie buvo ir juokingi, ir perdėtai rimti. Pavyzdžiui, Prezidentas sako gražias kalbas, groja skudučių ansamblis ir tu stebiesi, kaip rimtai žmonės klausosi tos muzikos. Būtų galima pasijuokti – jie buvo tarsi apakę, nemokėjo daryti sprendimų arba įvertinti situacijos. Nors labai stengėsi, o viskas, pasirodo, jau iškart buvo beviltiška. Tačiau filme tas santykis su jais kuriamas su meile,“ – įspūdžiais dalijasi Rasa Samuolytė.
„Žiūrėdama filmą, labai džiaugiausi kolegomis, tai – tikrai gražūs aktoriniai darbai. Visi sąveikauja labai harmoningai, tarsi toje pačioje tonacijoje,“ – pastebi aktorė. „Mane taip pat paveikė tas minimalizme atsiskleidžiantis maksimumas. Šiame filme dažniausiai matai stambius planus ir sustingusį interjerą, o santykiai tarp žmonių susikuria pilnaviduriai – su jų praeitimi ir ateitimi. Režisierius nesistengė vesti mūsų per laikmetį mėginant jį atkartoti, bet žmonės vienas į kitą atsukti tokiu rakursu ir santykiai taip sudėlioti, kad galiausiai jautiesi lyg anuose laikuose. Nes juk dabar žmonės taip nebendrauja, taip netyli.“
Kaip rašoma spaudos pranešime, Rasa Samuolytė atskleidžia, kad uždara profesoriaus žmonos scenų filmavimo vieta turėjo įtakos ir jos vaidmeniui. „Visos Veronikos scenos yra bute ir tas uždarumas tarsi persismelkė. Jie abu nuolat yra labai uždarytoje zonoje ir tai – net ne butas, o kažkokia neišspręstų, nutylėtų išgyvenimų zona. Čia sunku atrasti dalykų, prie kurių jie galėtų prisiliesti kartu – jie būna atskirai, o gyvena kartu, jie galvoja atskirai, o tyli kartu. Net namie gyvenanti papūga nesuprantamai čirkšdama didina atstumą. O gėlių vazonai nebepersistumdo – kaip buvo sustatyti, taip ir stovi.“
Aktorė pasakoja, kad kuriant Veronikos vaidmenį, su režisieriumi daug kalbėjosi apie K. Pakšto ir jo žmonos santykius. „Karolis dalinosi archyvuose sukaupta medžiaga – kokie žmonės tai buvo? Visa kita palikome kūrybai ir kartu fantazavome, kaip gi visa tai galėjo persikelti į Felikso ir Veronikos santykius. Neapėjome ir neįvykusios tėvystės klausimo. Žinoma, sunku pasakyti, kiek tai jiems buvo svarbu realybėje, bet kurdami personažų santykius, mes kalbėjome ir apie tam tikrą poros tarpsnį. Kuomet po įdomios ir ryškios jaunystės – Feliksas be galo daug keliavo, o Veronika vykdavo kartu arba jo laukdavo, juos ištiko visai kitas tarpsnis, kuris pavaizduotas filme. Kai žmonės yra labai daug visko išgyvenę ir tampa nebeaišku, ko tikėtis vienam iš kito ir ar išvis dar tikėtis.“
„Nova Lituania“ pripažintas geriausiu filmu Atėnų ir Rygos kino festivaliuose, pelnė specialų „Cineuropa“ apdovanojimą Vilniaus kino festivalyje „Kino pavasaris“, o režisierius Karolis Kaupinis buvo paskelbtas geriausiu režisieriumi Vokietijoje vykusiame „goEast“ kino festivalyje. Filme vaidina Aleksas Kazanavičius, Vaidotas Martinaitis, Valentinas Masalskis, Rasa Samuolytė, Eglė Gabrėnaitė. „Nova Lituania“ ANONSAS.
Filmo gamybą iš dalies finansavo Lietuvos kino centras prie LR Kultūros ministerijos. Filmo prodiuserė – Marija Razgutė („M-films“).