Apie ką mes čia...
Persikraustę į naują namą, Bela ir jos šeima net nenutuokė, jog 1974 metais ten buvo įvykdyta kraupi ir protu nesuvokiama žmogžudystė, kurios iki šiol niekam nepavyko racionaliai paaiškinti. Sužinojusi visą tiesą Bela suvokia, jog jai ir jos artimiems gresia mirtinas pavojus, nes namas, kuriame jie apsigyveno, yra prakeiktas. Tačiau ištrūkti iš Dievo užmirštos vietos jiems nebus lengva...
Kūrinio turinys
Apie „Amitvylio siaubą“ ir tą kraupią istoriją, kuri įvyko 1974 metais, esame girdėję ne vieną kartą. Todėl visiškai normalu, kad Holivudo kino studijos labai dažnai bando sugrįžti prie tų iki šiol nepaaiškintų įvykių, kurie jau gerus keturis dešimtmečius neduoda ramybės paranormalių reiškinių specialistams ir visokiems smalsuoliams.
1979 metais, po penkerių metų nuo Amitvylio tragedijos, buvo pristatytas pirmasis šios ilgametės franšizės filmas. Juosta kainavo tiems laikams solidžius 4,7 milijonus dolerių, tačiau dėka jaunimui patrauklios temos ir visą šalį apskriejusio įvykio, filmas tapo finansiškai sėkmingu, užsidirbęs 86,4 milijonus dolerių. Tokie skaičiai paskatino kino kūrėjus imtis tęsinio, kuris netrukus atsidūrė kino ekranuose. Antrasis serijos filmas, kuris pasirodė 1982 metais, tada nesulaukė tokios didelės sėkmės kaip pirmtakas, todėl buvo nuspręsta po metų užbaigti trilogiją visiškai tiems laikams novatoriškai atrodančioje trimatėje erdvėje. Bet ir 3D nesugebėjo pritraukti žiūrovų į kino sales, kurie jau buvo persisotinę siaubo įvairiais filmais. Taip pasibaigė pirmasis „Amitvylio siaubo“ etapas kino teatruose.
Antruoju etapu tapo 2005 metais pasirodęs originaliosios juostos perdirbinys, kuris turėjo tapti savotišku pamatu naujai frančizei. Bet, kaip dažnai būna su perdirbiniais, jie skirti tik pasipinigauti. Taip ir įvyko. 19 milijonų dolerių kainavęs perdirbinys visame pasaulyje užsidirbo ganėtinai solidžius 108 milijonus dolerių, bet nesulaukė visiškai jokio palaikymo iš kino kritikų, siaubo žanro mylėtojų ir tuo labiau iš originalios juostos gerbėjų. Tačiau iš savo pusės pasakysiu, jog asmeniškai man, perdirbinys atrodė tikrai neblogai palyginus su kitais panašaus žanro projektais ir klasikinių filmų perdirbiniais. Vienkartinis, bet visai neblogai pramogai kine skirtas filmas.
Ir dabar, po dvylikos metų nuo finansiškai sėkmingo perdirbinio pasirodymo, į didžiuosius ekranus žengia šiek tiek kitoks ir labiau prie originalių įvykių priartintas filmas. Ir tai yra vienas iš nedaugelio šios juostos pliusų.
Pirmiausia – tai filmas, kuriame nuo pat pradžios yra papasakota kraupi 1974 metų istorija, kai naktį, 3 val. 15 min., Ronaldas DeFeo jaunesnysis paėmė šautuvą ir šaltakraujiškai nužudė šešis savo šeimos narius. Būtent tai ir patraukia nuo pat filmo pradžios, jog tikiesi išties neblogai atrodančio ir netgi realistiškai pateikto projekto. Antra – tai visiškai su anksčiau pasirodžiusiais filmais nieko bendro neturinti juosta, kurios branduoliu tampa pats 1974 metų įvykis ir jo paslaptis, o ne 1979 ar 2005 metais papasakotos istorijos.
Tačiau, deja, filmas nuvilia. Nuvilia jis todėl, jog paties siaubo ir kraupios atmosferos, kuri lyg ir turėjo lydėti mus nuo pradžios iki pat galo, jau po pirmojo pusvalandžio tiesiog nelieka. Filmas palaipsniui pavirsta į šeimyninę dramą, kurioje bandoma kovoti dėl vieno žmogaus gyvybės ir jo ateities. Žinoma, jeigu tai būtu drama, viskas netgi atrodytų neblogai, netgi įtraukiančiai, bet kai ateini į siaubo filmą, nesinori vien stebėti sergančio žmogaus pokyčius. Net jeigu tie pokyčiai ir yra susiję su namie įsitvirtinusiu blogiu.
Atmetus draminę šio siaubo filmo pusę, juosta pirmąją valandą atrodo visai patraukli akims, nes kaip jau buvau rašęs, jos koncepcija susidėjo iš tikroviškai pateikto siužeto. Bet, praėjus valandai, visas tikroviškumas tiesiog išgaruoja. O filmas transformuojasi į pigiai atrodantį B kategorijos projektą, kuris kelia juoką, o ne siaubą. Galima pagalvoti, jog filmo scenaristas ir režisierius tiesiog pavargo ir pagalvojo, jog ir taip bus gerai. Žiūrovai suvalgys ir bus laimingi. Bet, deja, šiais laikais net ir pačius lėkščiausius filmus mėgstantys žmonės moka atrinkti pelus nuo grūdų.
Herojai šiame filme atrodo labai paviršutiniškai. Bela, kuri tampa visos šios juostos pagrindiniu personažu, yra tipinės paauglės atsiskyrėlės pavyzdžiu. Neįdomus, neturintis jokios motyvacijos ir siekių veikėjas, kuris siužetinės linijos metu tik vos kažkiek atskleidžia savo paslaptį apie ankstesnį gyvenimą. Ir tą puikiai suprato pats filmo režisierius, todėl norėdamas bent kažkiek atitraukti dėmesį nuo visiškai prastai išreikštos Belos, jis suteikė jai seksualumo. Ne veltui ši mergina pusę filmo vaikščiojo su kelnaitėmis ir demonstravo savo dailų užpakalį.
Kitiems veikėjams taip nepasisekė, nes jie dar labiau neįdomūs. Belos motina – psichinė ligonė, o kitaip ir nepavadinsi jos. Jaunesnioji sesuo – klasikinė mažoji mergaitė, kuri kalbasi su velniais, na o brolis Džeimsas... Apie brolį galima būtų pasakyti tik tiek, jog jo dėka buvo bent kažkiek išspaustas siaubas. Džeimso pateikimas filmo gale visai įdomus, tik kad tai labai nesiderino su pirmąja filmo valanda, kai istorija vystėsi tikroviška linkme.
Pasibaigus filmui, kuris didžiąją rodymo dalį buvo ganėtinai nuobodus, galiu pasakyti, jog tai nebuvo pats prasčiausias šiais metais pasirodęs siaubo filmas. Tikrai ne. Jis žymiai geresnis už niekingą „Skambutį 3“ ar „Bijok jo vardo“, tačiau iš „Amitvylio“ serijos projektų, tai vienas blogesnių projektų. Jį pagal prastumą lenkia tik 1983 metų 3D versija.
Tikiuosi, kad filmo kūrėjai ateityje nesiims šios temos, nes ji jau yra išnagrinėta visokiais aspektais – pradedant 1979 metais pasirodžiusiu filmu ir baigiant dokumentinėmis juostomis apie tą kraupų 1974 metais įvykdytą nusikaltimą.
Techninė juostos pusė
Iš techninės pusės filmas atrodo neblogai. Tiek dekoracijos, grimas, pati filmo pradžioje bauginanti atmosfera prideda šarmo, o ir spalvų paletė, tie šalti atspalviai irgi suteikia neblogą poveikį, jeigu neatsižvelgi į siužetinės linijos prastumą.
Garso takelis pakenčiamas, nes filmo metu yra neblogų momentų su muzika, o ir garso montažas kai kuriais momentais sukuria šiurpo kupiną atmosferą, kurioje bandoma žaisti su „siaubo šuoliais“. Tik tų šoklių visos juostos metu gal kokie trys.
Kameros darbas neblogas. Tai visai vaizdžiai nufilmuota juosta, kurios paskutinis pusvalandis atrodo itin gerai, jeigu, žinoma, kalbėsime apie kameros darbą, o ne apie scenaristo nesąmones.
Vaizdo montažas pakenčiamas, nors kai kurios scenos yra labai užtęstos ir visiškai nepatrauklios. Todėl ir atsiranda noras tikrinti laikrodį, nes pabosta laukti kažko įdomaus.
Aktorių kolektyvinis darbas
Kalbant apie aktorius... Iš karto pereisiu prie Džeimso rolę atlikusio Camerono Monaghano, kurį visi puikiai pažįsta iš puikiai atlikto Džeromo vaidmens seriale „Gotamas“. Būtent šis aktorius šioje juostoje vaidino. Taip taip, jis vienintelis vaidino ir todėl buvo visai įdomu stebėti jo veikėjo pasirodymą, nors ir koks klaikus jis buvo.
Belą atlikusią aktorę Bellą Thorne galima pagirti tik dėl fizinių duomenų. Kaip vyras, galiu pasakyti, jog tai išties įspūdingo ir dailaus kūno savininkė, kurios vaidyba čia buvo antrajame plane. Bet kaip filmo vertintojas, man tai buvo pernelyg neskanu. Žmonės eina žiūrėti filmo, o ne spoksoti į užpakalius. Jeigu jau norisi erotikos ar ko nors daugiau, visada galima apsilankyti specialiuose puslapiuose,arba tiesiog susipažinti su kokia nors mergina bare. Na, bet ne man čia mokyti vyrus.
Kiti filme pasirodę aktoriai ne ką mažiau nuvilia. Tiek visai talentingas Thomas Mannas, kuris šiame filme atrodė kaip šmėkla, tiek ir „Oskarui“ nominuota Jennifer Jason Leigh su Kurtwoodu Smithu. Be to, filmo negelbėja ir mažoji Mckenna Grace, gražuolė Taylor Spreitler ir Jennifer Morrison.
Verdiktas
„Amitvylio siaubas. Pabudimas“ – paviršutiniškai įvyniota į siaubo žanro pavidalą nuobodžiai vystoma šeimyninė drama, kurios vieninteliu pliusu tampa tikroviškai atrodanti pirmoji siužetinės linijos pusė. Tačiau net ir neblogai atrodantis tikroviškumas negelbėja šios beveik nė vieno patrauklaus siaubo žanrui būdingo elemento neturinčios juostos, kuri ne tik, kad negali išgąsdinti, bet dar ir nuvilia itin kvailais dialogais, prastais personažais ir ne ką geresne aktorių vaidyba.