Ir dabar, po ketverių metų pertraukos nuo režisūros ir po dešimties metų pertraukos nuo didesnio biudžeto juostų, Robas Coenas pristato savo pirmąjį įtempto siužeto katastrofų filmą, kurio pagrindine tema tampa įžūlus JAV šalies iždo apiplėšimas.
Apie ką mes čia...
Profesionalių vagių komanda sugalvoja labai gudrų ir iš pirmo žvilgsnio idealų planą – jie nori iš milžiniškos saugyklos pavogti 600 milijonų dolerių, lauke siautėjant labai pavojingam uraganui, kuris turėtų tapti puikia priedanga jų darbeliui. Tačiau nusikaltėliai nenutuokė, jog jiems kelią gali pastoti viena drąsi mergina.
Kūrinio turinys
Galima pastebėti, jog pastaruoju metu kino ekranuose pasirodo vis prastesni katastrofų temos filmai, kurie kelia ne tik juoką dėl savo absurdiškumo, bet ir pyktį, jog mums tenka mokėti pinigus tam, kad pamatytume nieko vertus specialiuosius efektus, atkeliavusius tiesiai iš XX amžiaus, ir tragiškai atrodančią istoriją, kurią scenaristai rašė apsvaigę nuo narkotinių medžiagų.
Ir ne, aš visiškai nejuokauju. Užtenka prisiminti praeitų metų rudenį pristatytą 120 milijonų dolerių kainavusį veiksmo trilerį „Globalinė audra“ ir viskas tampa aišku. Todėl, praradęs bet kokią viltį vėl kine pamatyti gerą ir kokybiškai atrodantį katastrofų temos filmą, pradėjau itin skeptiškai žiūrėti į šią populiarią temą kine.
Tačiau nepraėjus nė pusmečiui po „Globalinės audros“, į kino teatrus atkeliauja dar viena tokio pobūdžio juosta, kurią režisavo kadaise populiarus režisierius Robas Coenas. Žinoma, pagalvojau, kad štai, pagaliau jis atsities po ilgų metų nesėkmių ir pateiks mums dar vieną smagią pramogą, kaip buvo su jo didžiausiais hitais „Greiti ir įsiutę“ bei „Trigubas X“, tačiau šios mintys išgaravo, kai pamačiau šio filmo reklaminį anonsą. Tai buvo tiesiog klaiku.
Suprantu, kad vertinti filmą pagal anonsą yra kvaila, bet nieko nepadarysi – jame viskas buvo labai blogai. Todėl nusprendžiau įsitikinti, ar visgi anonsas buvo blogas, ar filmas išties yra toks blogas, jog net kūrėjai nesugebėjo iš turimos medžiagos jam sukurti padorų reklaminį vaizdelį.
Po penkių filmo minučių supratau, jog buvau teisus. Tokio nelygaus, beprasmio, banalaus ir į veiksmą neįtraukiančio katastrofų filmo nebuvau matęs jau labai ilgą laiką. Prieš jį „Globalinė audra“ atrodo kaip gana intelektualiai pateiktas pasakojimas.
Pristatomasis filmukas:
Jame viskas yra blogai – pradedant nemotyvuotais ir labai kvailus sprendimus darančiais personažais ir užbaigiant labai užtęstu ir netikrovišku veiksmu. Jau nekalbu apie visiškai idiotiškus pokalbius tarp pagrindinių veikėjų ir banalias jų frazes, kurios tiktų filmams su Stevenu Seagalu, bet ne projektui, kurį buvo nuspręsta parodyti plačiajai auditorijai.
Taigi, veiksmo filme yra, bet kaip jis pateiktas, čia jau kitas klausimas. Akivaizdu, režisierius panoro sukurti kažką panašaus į savo didžiausią hitą „Greiti ir įsiutę“, bet to jam nepavyko padaryti dėl labai paprastos priežasties – siužetinė linija neįtraukia taip, kad būtų galima jausti įtampą ir tikėti tuo, ką mes matome ekrane. Keli susišaudymai ir gaudynės neatperka visos tos beprasmės nesąmonės, kurią mums tenka iškęsti per pusantros valandos. Tiek trunka filmas.
Pati idėja apie apiplėšimą artėjant mirtį nešančiam uraganui irgi verta plojimų. Na, bet kodėl gi ne – pagalvojo jie, bus smagu – pagalvojo jie. Bet galiausiai gavosi didelis ir visiškai nuo tikrovės atitrūkęs šnipštas. Žinoma, čia dabar galima pasakyti, jog katastrofų filmai nėra priartinti prie tikrovės, tai fantastiniai filmai ir nereikia ieškoti ten jokios prasmės. O aš pasakysiu, jog yra daug puikių ir tikroviškų katastrofų filmų, kurie ir žiūrisi gerai, ir jie nėra atitrūkę nuo realybės dėl savo pakankamai gerai apgalvoto scenarijaus. Kaip pavyzdį pateiksiu tokius puikius filmus kaip „Slėptuvė“, „Liepsnojantis dangoraižis“, „Poseidono nuotykis“ ir netgi „Viesulas“.
Herojai filme taip pat pasižymėjo įgimtu bukumu. Tiek nusikaltėliai, kurie nori pavogti labai didelius pinigus iš valstybės iždo, tiek ir du paprasti žmogeliai, norintys juos sustabdyti. Tarp personažų nesijaučia jokios chemijos, jie visi susikaustę, o jų sprendimai neadekvatūs.
Net nežinau, ką daugiau čia galėčiau pasakyti neatskleidžiant filmo siužetinės linijos ir kelių vingių, kurie dar labiau sugadintų peržiūrą. Tiesiog noriu paraginti apeiti šį filmą ir neleisti savo uždirbtų pinigų tokiai niekingai pramogai. Tai visiškai DVD lentynai skirtas filmas, su kuriuo režisierius Robas Coenas dar kartą parodė savo kaip kūrėjo impotenciją. Gaila, kad kadaise tikrai šaunus režisierius dabar priverstas dirbti prie tokių niekam tikusių kino projektų, kurie dar labiau žlugdo jo į užmarštį einančią karjerą.
Techninė juostos pusė
Techninė filmo pusė atrodo taip, lyg juostos kūrėjai buvo užšaldyti dviems dešimtmečiams ir ką tik prabudę bei nepasidomėję šiuolaikinėmis tendencijomis, kurdami šiai juostai vizualinį pamatą, pritaikė savo pasenusias žinias. Bet ne tik specialieji efektai čia buvo apgailėtini, bet dar ir bendra aplinka, spalvų tonas ir dekoracijos, kurias matyt pasiskolino iš artimiausio šiukšlyno.
Muzika ne ką geresnė. Tie epiškai bandantys skambėti muzikiniai intarpai veiksmo scenose buvo taip ne vietoje ir ne laiku, jog atrodė, kad ekrane mes matome kokį nors didingai pateiktą Jameso Cameorno „Įsikūnijimą“, o ne Robo Coeno niekam tikusią „Greitų ir įsiutusių“ parodiją.
Kameros pateikimas filme neblogas. Tikrai atsakingai buvo atliktas operatoriaus Shelly‘io Johnsono darbas, kuris bent kažkiek leido patirti malonumą stebint kelias vykusias veiksmo scenas. Bet filme išties blogai atrodė vaizdo ir garso montažas. Neturiu žodžių, kad papasakočiau, kaip buvo blogai ir nemaloniai tiek akims, tiek ausims.
Aktorių kolektyvinis darbas
Blogiausią pasaulyje agentą turintis labai talentingas britų aktorius Toby‘is Kebbellis šioje juostoje visiškai nežibėjo. Jis stengėsi kaip įmanoma įtikinamai suvaidinti savo personažą Vilą, bet, deja, jam to padaryti nepavyko dėl pakankamai prasto šio veikėjo pristatymo pačiame filme.
Maggie Grace, kurią žiūrovai labiausiai žino iš „Pagrobimo“ trilogijos, taip pat atliko vieną prastesnių savo vaidmenų. Žiūrint į ją ir jos atsidavimą vaidmeniui atrodė, jog aktorė ateidavo į filmavimo aikštelę, suvaidindavo savo dalį be jokių papildomų dublių ir pabaigusi sakyti savo replikas iš karto išlėkdavo kažkur kitur.
Antraplanėse rolėse irgi nebuvo į ką žiūrėti. Čia pasirodė Ralphas Inesonas, Ryanas Kwantenas, Benas Crossas ir Melissa Bolona. Visi šie aktoriai suvaidino nenatūraliai.
Verdiktas
„Apiplėšimas uragano akyje“ – pats prasčiausias katastrofų ir apiplėšimų temos filmas per daugelį metų.
Juosta negali pasigirti visiškai niekuo, tik juostos trūkumais: prastu ir labai banaliu scenarijumi, klaikia Robo Coeno režisūra, nenatūralia aktorių vaidyba, apgailėtina technine puse ir ypatingai lėkštai pateiktu veiksmu, kuris nė akimirkai neleido pajusti įtampos ir susižavėjimo.