Visų mylimi kino grandai, ypatingai dėl filmų „Svetimas“, „Bėgantis skustuvo ašmenimis“, „Gladiatorius“, „Sicario: Narkotikų karas“ ir „Atvykimas“, kviečia į neužmirštamą, nostalgijos kupiną bei į daug svarbių klausimų atsakančią kelionę po ateities Kaliforniją, kurioje vyksta nuožmi kova dėl gyvybės ir egzistencijos tarp žmonių ir dirbtinių intelektų, norinčių pritapti prie civilizuotos visuomenės.
Apie ką mes čia...
Praėjus trims dešimtmečiams po to, kai Rikas Dekardas sustabdė replikantą Rojų Batį, pasaulis pasikeitė. Beveik neliko senojo modelio replikantų, kurie buvo pakeisti naujos kartos, visiškai nuolankiais ir darbščiais žmonių pakaitalais.
Senojo modelio „Nexus 6“, išlikę gyvi replikantai, buvo medžiojami ir eliminuojami, kad nekeltų grėsmės visuomenei. O už tai buvo atsakingi taip vadinami „Bėgantys skustuvo ašmenimis“ policininkai. Tokiu policininku yra ir nuožmusis pareigūnas K, kuriam buvo patikėta misija surasti labai pavojingą Saiperį. Tačiau, suradus bėglį, K suvokia, jog replikantas nebuvo toks pavojingas, kokiu jį laikė vadovybė. Maža to, pasirodo, Saiperis žinojo vieną svarbią paslaptį, dėl kurios jis ir buvo medžiojamas.
Neturėdamas kitos išeities ir norėdamas sužinoti visą tiesą, pareigūnas imasi asmeninio tyrimo, kuris jį priveda prie kelis dešimtmečius iš horizonto dingusio Riko Dekardo...
Kūrinio turinys
Sukurtas pagal Philipo K. Dicko romaną, 1982 metų režisieriaus Ridley‘io Scotto pasididžiavimas „Bėgantis skustuvo ašmenimis“ tapo ne tik ikonišku praeito amžiaus devintojo dešimtmečio kino darbu, geriausiu iki šiol sukurtu režisieriaus filmu, bet dar ir kino projektu, kuris amžiams pakeitė mokslinės fantastikos stilių, suteikdamas šiam žanrui reikiamo tikroviškai atrodančio niūrumo, siužetinio rimtumo, agresijos ir, žinoma, stiliaus pojūtį, norint pateikti ateities viziją, be kurio neapsieina šiuolaikiniai panašaus tipo filmai.
Kaip pavyzdį galima pateikti labai daug kino projektų, bet užtenka ir vieno – kultinės brolių, o dabar jau seserų, Wachowsky‘iu „Matricos“. Būtent šis projektas buvo įkvėptas „Bėgančiu skustuvo ašmenimis“, kuris, atsižvelgiant į tai, jog jis buvo skurtas prieš 35 metus, ir šiandien žiūrint atrodo nepriekaištingai.
Gaila tik, jog juosta nesulaukė savo šlovės valandos tais metais, kada ji pasirodė kino ekranuose. Filmas tada patyrė finansinį fiasko, kuris vos nesužlugdė Ridley‘io Scotto karjeros. Bet po kelerių metų filmas įgavo kultinio statusą, mušė rekordus video kasečių nuomose ir, žinoma, pardavimuose, kas paskatino kino studiją „Warner Bros.“ apgalvoti savo planus dėl tęsinio. Bet tęsinio reikėjo palaukti, nes žmonės tada dar nebuvo pasiruošę antrajai „Bėgančio skustuvo ašmenimis“ dozei.
Pats asmeniškai susipažinau su šiuo kino šedevru būdamas dešimties, 1998 metais, kai šį filmą buvo galima pamatyti per vieną televizinį kanalą. Iš karto įsimylėjau šį filmą vien dėl jo vizualių sprendimų ir itin tamsaus pateikimo, tačiau dar būdamas vaiku nebuvau iki galo supratęs pagrindinės idėjos, nes tai labai gili ir daug metaforų turinti kino juosta. Todėl antrą kartą jį pasižiūrėjau po gerų dešimties metų, kai jau kinas tapo mano gyvenimo dalimi ir buvau nemažai perskaitęs visokiausios literatūros bei susipažinęs su pačiu rašytojo Philipo K. Dicko literatūriniu kūriniu. Filmas padarė dar didesnį įspūdį nei pirmą kartą. Todėl kai sužinojau, jog studija „Warner Bros.“ planuoja atgaivinti šią istoriją ir parodyti mums veiksmą praėjus keliems dešimtmečiams nuo originalios juostos, buvau be galo laimingas. Manau, taip pasijautė ir milijonai kitų „Bėgančio skustuvo ašmenimis“ ar tiesiog rimtos mokslinės fantastikos gerbėjų visame pasaulyje.
Dar 2010 metais į režisieriaus kėdę pretendavo pats Ridley‘is Scottas, bet vėliau, po to, kai jis pradėjo vystyti planus „Svetimo“ frančizei, buvo ieškomas kitas kino kūrėjas, o originalios juostos režisierius apsiribojo vien tik prodiuserio funkcijomis. Tarp realių pretendentų užimti režisieriaus kėdę buvo ir Ridley‘io Scotto brolis Tony‘is Scottas bei pats Christopheris Nolanas, tačiau 2015 metais galiausiai buvo nuspręsta visą šį didingą ir labai brangų projektą patikėti vienam iš iškiliausių nepriklausomo kino režisieriui Denisui Villeneuve‘ui, kuris jau daug kartų buvo įrodęs, jog jis moka kurti labai rimtus, brandžiai atrodančius ir tikroviškus filmus. Būtent tokio filmo buvo galima ir tikėtis iš šio talentingo vyro.
Po dvejų metų darbo, labai įnirtingo ir kruopščiai atlikto darbo, filmas galiausiai pasiekė viso pasaulio kino ekranus. Todėl iš karto paskelbus, jog bus surengta išankstinė šio filmo premjera, tą pačią akimirką įsigijau bilietus ir su nekantrumu laukiau spalio 5 dienos ketvirtadienio vakaro, kad galėčiau pilnavertiškai didžiausioje kino salėje Lietuvoje pamatyti šį kino kūrinį.
Nujaučiau, jog tai bus gera kino juosta, nes vien anonsai žadėjo įspūdingą ir labai kietą reginį, bet tikrai nesitikėjau, jog juosta savo didybe sugebės užgožti originalą. Tai buvo tiesiog nepakartojamas potyris kine, kurį šiais metais nebent galėtų nurungti Christopherio Nolano didinga epinė drama „Diunkerkas“.
Filmas prasideda ramiai, itin estetiškai perteikiant futuristinį Los Andželą, kuris labai pasikeitė nuo 1982 metų filmo. Žemėje beveik neliko senojo modelio replikantų, kurie buvo nepaklusnūs savo kūrėjams, o jų vietą užėmė pavaldūs ir darbštūs žmonių prototipai, kuriais buvo galima pasitikėti ir patikėti jiems svarbiausias užduotis. Net ir paskirti „Bėgančiais skustuvo ašmenimis“ pareigūnais. Ir šis prologas, kuris supažindina mus su ateities pasauliu, naujai atkurta žmonių visuomene, istorijos principu ir pagrindiniu šio filmo herojumi K, trunka geras dvidešimt minučių. Per tą laiką galima laisvai įsijausti į rodomą istoriją, susitapatinti su aplinka ir kartu su K ieškoti atsakymų į labai svarbius klausimus, kurie mus kamavo gerus tris dešimtmečius. Taip, kamavo, nes pirmosios dalies pabaiga buvo labai atvira, todėl kiekvienas ją galėjo interpretuoti savaip.
Režisierius Denisas Villeneuve‘as atsako į daugelį klausimų, bet kas svarbiausia, filmo metu yra nuodugniai ir kruopščiai papasakoti įvykiai, kurie nutiko per tuos metus. Čia aš negaliu nieko atskleisti, nes tame ir slypi didžiausia intriga, bet pasakysiu tik vieną, jog visos šios juostos peržiūros metu mane, kaip manau ir tūkstančius kitų žiūrovų, aplankė viena mintis, kuri tapo vienu iš svarbesnių šio filmo intrigos įrankiu – ar Dekardas yra replikantas, ar ne. Ties tuo buvo sukurtos ištisos teorijos, kilusios karštos diskusijos tarp kinomanų internete, o ir patys kūrėjai apie tai nieko nesakė, nes norėjo, kad žiūrovai patys savo akimis pamatytų visą tiesą apie pagrindinį pirmosios dalies herojų.
Juosta, žinoma, žavi ne vien intriguojančiu siužetu, kurio tiesiog neįmanoma nuspėti dėl įvairių pasakojimo krypčių, bet ir labai giliais pamąstymais apie žmogaus egzistenciją ir dirbtinio intelekto svarbą visuomenėje. Žinoma, dirbtinis intelektas tai yra alegoriją į tam tikrą visuomenės žmonių sluoksnį. Tačiau, kas labiausiai krenta į akis, tai genialiai išreikšti filosofiniai išvedžiojimai apie žmogiškumą tuose, kurie net neturi jokios sielos. Visa tai labai subtiliai pateikiama ilguose ir be galo užburiančiuose pokalbiuose arba vieno bei kito herojaus monologuose. Ties tuo buvo padirbėta iš peties. Kiekvienas žodis, kiekviena frazė, kiekvienas pokalbis taip gerai tiko kiekvienai scenai, jog tai sukelia didžiausią malonumą žiūrint šį ganėtinai ilgos trukmės Deniso Villeneuve‘o filmą. Ir tai nėra nuobodu – tai yra pasakiškai įtraukiantis filmo momentas.
Be puikiai parašytos istorijos, kuri nuo pradžios iki filmo galo įtraukia, turime ir nuostabius herojus. Kiekvienas iš jų reprezentuoja tam tikrą visuomenės sluoksnį, kuriam yra patikėtos svarbios funkcijos. Ir nuo to kiekvienas iš personažų įgauna individualumo. Čia nėra vienodų herojų, visi yra skirtingi. Tiek žmonės, tiek replikantai atstovauja savo matomas tiesas, kurios dažnai tampa nesusikalbėjimo šaltiniu.
Pagrindinis šio filmo herojus K arba tiesiog Džo yra labai panašus į Dekardą, kuris vykdė tokias pačias funkcijas dirbdamas „Bėgančio skustuvo ašmenimis“ pareigūno darbą. Todėl bežiūrint filmą galima pajusti šiokį tokį Deja Vu jausmą, kuris dažnai aplanko stebint metodus, kuriais naudojasi šis personažas, norėdamas išgauti tiesą iš replikantų. K yra daugiasluoksnis, sudėtingas ir itin patrauklus herojus, kurį galima pamilti nuo pat filmo pradžios. Tu juo tiki, tu stengiesi pajusti jo skausmą ir kartu su juo jauti didelį norą sužinoti visą tiesą, susijusią su vienu įvykiu.
Kiti personažai, nors ir atlieka antraplanius vaidmenis, jie puikiai įsipaišo į pasakojimą. Yra čia ir meilės objektas, kuriam K jaučia labai didelę simpatiją. Kalbu, žinoma, apie Džoi, kuri pateikta gana išradingai, bet kas svarbiausia – joje taip pat slypi labai svarbi žinutė ateities kartoms, kurios užsižaidžia prie kompiuterių ir neatskiria realybės nuo fantazijos. Yra ir kitos moterys, kurioms K irgi yra įdomus. Tai pirmiausia jo vadė Jošį, kuri dažnai parodo jam savo simpatiją, bei pagrindinio filmo antagonisto padėjėja Lav. Pastaroji šiame filme atlieka kelias funkcijas, bet nesakysiu kokias – patys pamatysite.
Antagonistas Nianderis Volasas, kuris viso filmo metu skleidžia labai svarbią žinutę apie gyvybės reikšmę, tampa gana įdomia figūra visoje šioje istorijoje. Jo pokalbiai su kitais veikėjais leidžia suvokti nemažai tiesos apie žmogaus esmę ir gyvybės prasmę šiame pasaulyje. Tiesiog unikalus ir be galo patrauklus blogietis, kurio veiksmai yra pateisinami. Visgi čia blogietis ne iš tos serijos, kai vaikystėje jam buvo sunku gyventi, kažkas nužudė jo šeimą arba gatvėse jis matė kaip miršta žmonės ir jis nusprendė atkeršyti visam pasauliui tapdamas blogį nešančiu demonu. Čia gi ne filmas su Stevenu Seagalu, kuriuose dažniausiai ir būna tokie klišiniai antagonistai.
Kas svarbiausia – tai, žinoma, Riko Dekardo sugrįžimas. Bet čia atskleisiu mažytę paslaptį, kad nenusiviltumėte kaip aš. Jo šiame filme yra labai mažai, gal apie dvidešimt minučių, tačiau to užtenka, kad suvokti visą tiesą apie šį personažą ir sužinoti ką jis veikė per tuos tris dešimtmečius. Ir pabaiga... Na, tą būtina pamatyti. Liksite sužavėti ir gerai nustebę.
Puikiai parašytas scenarijus, įdomūs dialogai ir charizmatiški herojai – tai dar ne viskas, kuo gali pasigirti šis trijų valandų trukmės režisieriaus Deniso Villeneuve‘o kino šedevras. Veiksmas irgi sudaro svarbų komponentą. Jo čia gal ir nėra tiek daug, kaip galima buvo tikėtis stebinti juostos anonsus, bet visumoje jis sudėliotas gana preciziškai. Yra čia ir įtampos kupinos gaudynės, patrauklūs susišaudymai ir labai kietai atrodančios muštynės. Prie viso to pridedamas smurtas ir gauname brutalų turinį turintį mokslinės fantastikos žanro atstovą. Bet, kaip galima suprasti iš genialios visumos, tai ir smurtas šiame filme pateikiamas subtiliausiu būdu. O tai yra didelis malonumas akims, kurioms suteikiamas vizualiai tobulas smurto protrūkis. Praėjo beveik para, o aš iki dabar negaliu pamiršti kai kurių veiksmo scenų... Čia kaip po kokio nors Christopherio Nolano „Diunkerko“ ar George‘o Millerio „Pašėlusio Makso: Įtūžio kelio“.
Patikėkit, nenoriu nieko išpasakoti, nes tada visas filmo malonumas gali dingti. Patys puikiai žinote, jog kartais vienas žodis gali sužlugdyti visą pasakojimą, todėl nenorėdamas Jums gadinti peržiūros ir kaip visada abstrakčiai papasakodamas apie filmo pliusus ir minusus, raginu ne eiti į šį filmą, o tiesiog bėgti į jį kuo skubiau. Pats eisiu dar ne kartą ir tikiuosi filmą pamatysiu dar ir „IMAX“ kino salėje, nes tokį kino šedevrą reikia žiūrėti tik geriausiomis sąlygomis. Tai išties yra ne tik metų, bet šio amžiaus mokslinės fantastikos šedevras, kurio idėjos dar ilgai persekios žmoniją, po tiek nelaimingų įvykių, karų ir kitų bėdų taip ir neišmokusią vertinti to, kas yra svarbiausia šiame pasaulyje – gyvybę.
Techninė juostos pusė
Galiu drąsiai pasakyti, jog šiais metais neišvysime techniškai tobulesnio kino kūrinio, kuris galėtų varžytis su šiuo studijos „Warner Bros.“ filmu. Šis nepriklausomas, net 150 milijonų dolerių kainavęs filmas turi tiek daug pliusų vizualiniame plane, jog jis vertas visų tų ditirambų, kuriuos jam gieda viso pasaulio kino profesionalai. O viskas dėl kelių priežasčių.
Pirmąja priežastimi tampa genialus kameros virtuozas, net trylikai „Oskatų“ nominuotas operatorius Rogeris Deakinsas, kuris jau trečią kartą bendradarbiauja su juostos režisieriumi Denisu Villeneuve‘u. Anksčiau vyrai sujungė jėgas prie juostų „Kaliniai“ ir „Sicario: Narkotikų karas“. Naujame filme operatorius perspjovė savo galimybes ir pristatė vieną įspūdingiausių kameros darbų šiais metais. Ir nors kaip man patiko Hoyte‘o Van Hoytemos darbas filme „Diunkerkas“, bet visgi manau, jog R. Deakinsas pasidarbavo geriau, už ką būtent jis ir turi gauti „Oskarą“. Tokio kruopštumo mažiausioms detalėms, kadrų simetrijos, lėto priartinimo norint sukurti gilesnį scenos įvaizdį ir panoraminių vaizdų pateikimo nesitikėjau. Tai buvo įspūdinga kelionė, kuri užbūrė mane nuo pat filmo prologo, kai lėtai, bet labai išvaizdžiai buvo parodytas pareigūno K atvykimas pas ieškomą replikantą.
Kitu svarbiu šio filmo vizualaus konteksto faktoriumi tampa puikūs specialieji efektai, kurių dėka buvo itin tikroviškai atkurtas Reičel paveikslas. Todėl žiūrint filmą nesijautė visiškai jokio diskomforto, viskas taip tikroviškai ir natūraliai buvo patiekta, jog kiekvienas filmo kadras tapdavo savotišku paveikslu, kurį būtų galima pasikabinti savo namuose. Trimatė erdvė irgi prideda šarmo, nes ir vaizdas tampa gilesnis, ir paryškinama niūri atmosfera.
Be abejo, prie įspūdingos vizualiosios pusės prisidėjo ir herojų grimas, kostiumai bei dekoracijos, kurios irgi pelnė gana svarbias funkcijas filmo metu. Kruopštumas ir detalumas aplinkai keri ir tai yra gerai. Matėsi, jog filmo kūrėjai kūrė šią juostą su meile.
Žinoma, garso takelis taip pat vertas dėmesio. Gal šiek tiek gaila, kad skamba ne Vangelio muzikiniai kūriniai, bet Hansas Zimmeris irgi moka nustebinti muzikiniais klausimais, ką jis ir daro pastaruosius kelis dešimtmečius. Garso takelis labai primena originalą. Tai irgi sukelia nostalgijos jausmą, kaip ir seni herojai bei įdomiai papasakota istorija.
Garso montažas galingas, ypatingai tose vietose, kuriose vyksta susišaudymai ir sprogimai. Vaizdo montažas be priekaištų. Jis tobulas visomis prasmėmis, nes istorija vientisa, neatskleidžianti jokių svarbių detalių iki tam tikro laiko. Todėl yra išlaikoma intriga, kuri prisideda prie šio filmo peržiūros pliusų. Patikėkite, nuspėti filmo pabaigą yra neįmanoma.
Aktorių kolektyvinis darbas
Aktorių kolektyvas irgi yra viena iš priežasčių, kodėl šį filmą reikia pamatyti. Tiek Ryanas Goslingas, kuris nuostabiai atlieka savo vaidmenį, įkūnydamas pareigūną K, tiek ir Jaredas Leto, suvaidinęs antagonistą Volasą, sužavi kiekvieną kartą jiems pasirodžius kino ekranuose. Labai šarmingi, išskirtiniai ir be galo taikliai atstovaujantys savo idėjas herojai, iš kurių yra ko pasimokyti.
Taip pat akis keri be galo graži ir natūrali Ana de Armas, kuriai šiame filme atiteko irgi svarbus, netgi labai preciziškai pateiktas vaidmuo, kuris puikiai papildė K ir leido jam atsiskleisti dar labiau. Taip pat juostoje pasirodė ir kitos moterys kaip Robin Wright bei Sylvia Hoeks. Abi jos pademonstravo stiprių savybių turinčias moteris, kurios yra lygiavertės su vyrais. Čia toks feminizmo protrūkis buvo pas kūrėjus, kad parodyti, jog ir silpnoji lytis gali nuveikti ne mažiau nei vyrai.
Harrisonas Fordas, kuris ir vėl įkūnijo savo ikonišką Riko Dekardo vaidmenį, filme pasirodė labai trumpai. Ir jis jau nebe toks, kokiu buvo prieš trisdešimt metų, tačiau labai malonu buvo jį vėl pamatyti šiame amplua. Aktorius suvaidino gerai. Nors man susidarė toks įspūdis, jog jis prieš užbaigiant savo aktoriaus karjerą bando suvaidinti savo pačius ikoniškiausius herojus. Hanas Solo jau buvo, dabar turime Riką Dekartą, na, o po kelerių metų jis paskutinį kartą stos mūsų teismui penktoje „Indiana Džounso“ dalyje.
Kiti antraplaniai aktoriai nenuvilia. Dave‘as Bautista, kuris jau nebe pirmą kartą vaidina geruose filmuose, čia pasirodė iš kitokios perspektyvos. Ir tai puiku, nes jis moka vaidinti, ką mes jau matėme keliuose filmuose. Be jo juostoje pasirodo Barkhadas Abdi, Lennie‘is Jamesas, Woodas Harrisas ir Tomas Lemarquisas.
Verdiktas
„Bėgantis skustuvo ašmenimis 2049“ – vizualiai nepriekaištinga kelionė po ateities pasaulį, kurioje nostalgijos vedami susipažįstame tiek su naujais, tiek ir su senais kultinio 1982 metų filmo herojais. Šis naujas Deniso Villeneuve‘o režisuotas kino projektas tai ne vien kokybiškas mokslinės fantastikos žanro atstovas, o genialus meno kūrinys, leidžiantis suvokti daug tiesos apie gyvybės kainą ir žmogaus egzistenciją šiame pasaulyje.
Juostą puošia ne vien kvapą gniaužianti ir estetiškai pateikta vizualinė pusė, puikūs herojai ir jų dialogai, be galo įdomi ir įtraukianti istorija, tobulas kameros darbas su Hanso Zimmerio parašyta įtampos nestokojančia muzika, bet dar ir intriga dėl juostos finalo, kuri atskleidžiama tik pačioje filmo pabaigoje, suteikiant neišdildomai malonų nežinomybės jausmą.
Filmo anonsas: