Tad malonaus skaitymo ir geros Jums naujosios „Bondiados“ dalies premjeros, kurią, žinoma, aš irgi apžvelgsiu ir savo apžvalga pasidalinsiu su Jumis jau spalio 1 dieną.
„Auksinė akis“ (angl. „GoldenEye“), 1995 m.
Po prasidėjusių teismų ir kitų reikalų, susijusių su teisėmis į „Bondiadą“, naujojo filmo reikėjo laukti net šešerius metus, kas išties yra pakankamai daug, nes tokios ilgos pertraukos tarp filmų dar nebuvo. Būtent tai paskatino Timothy‘į Daltoną pasišalinti iš serijos, dėl ko 1995 metais mums buvo pristatytas dar vienas agento 007 atlikėjas – Pierce‘as Brosnanas. O filmo režisieriumi tapo tuo metu dar visiškai nežinomas Martinas Cambellas.
Septynioliktojo filmo istorija sukasi apie paslaptingą technologiją „Auksinė akis“, kurią užgrobia rusų teroristai, norėdami žemėje sunaikinti jiems nepalankią kompiuterinę techniką. Tačiau jie neįvertino vieno – jiems teks susidurti su geriausiu MI6 žvalgybos agentu Džeimsu Bondu.
Na ką, šiek tiek pailsėjome nuo rusų blogiukų, tad vėl grįžtam prie jų. Ir šiame filme asmeniškai man rusų teroristai tikrai padarė gerą įspūdį, nes atsižvelgus į laikotarpį ir tai, kas tuo metu dėjosi šioje Boriso Jelcino valdomoje šalyje, jie čia buvo pateikti iš taiklios perspektyvos. Tad nereikia stebėtis, kad ir kibernetinėje erdvėje pradėjo siautėti rusų niekšai, kurie čia aišku yra pavaizduoti nors ir karikatūriškai, bet labai grėsmingai.
Kas dėl pačios istorijos, tai ji laiko įtampoje dėl tam tikros nežinomybės, nors aišku galima nesunkiai nuspėti kas yra pagrindinis filmo antagonistas. Filme yra daug veiksmo, kuris nėra susijęs su tikrove, bet jis efektingas ir dinamiškai pateiktas. Vien kaip kietai atrodo gaudynės su mašina ir tanku. O tokių absurdiškų situacijų čia pilna, dėl ko stebėti šia juostą yra vienas didelis malonumas. Nes nuobodžiauti čia tikrai nereikia.
Herojai filme neblogi. Pats Džeimsas Bondas čia yra labai nulaižytas ir pernelyg gražus, kas aišku šiek tiek numuša jo vertę, nes jam trūksta elementaraus šarmo ir paslaptingumo. Bet užtat pagrindinis antagonistas filme yra nuostabus. Kaip ir puikiai į veiksmą įpaišyta ir jo parankinė Ksenia, kuri praktikuoja sadistišką BDSM. Nauja Džeimso Bondo „mergina“ vardu Natalia irgi atrodo šauniai, dėl ko tarp jos ir jo yra matoma akivaizdi chemija, kuri elementariai sužavi.
Techniškai filmas yra prifarširuotas specialiųjų efektų, kurie kartais labai krenta į akis, o kartais nustebina savo originalumu. Be to, meninis juostos apipavidalinimas pagirtinas. Kameros darbas veiksmo scenose atrodo itin gerai, o garso takelis sukuria atitinkamai neblogą ir įtampoje laikančią atmosferą. Ir nepamirškime apie nuostabią dainą „GoldenEye“, kurią atliko legendinė Tina Turner.
Aktoriai juostoje stengiasi ir tai matosi plika akimi. Tiek naujas Džeimso Bondo atlikėjas Pierce‘as Brosnanas bando kuo įtikinamiau suvaidinti savo herojų, nors kaip jau rašiau, jis yra pernelyg nulaižytas kaip vyras, tik ir Seanas „spoileris“ Beanas irgi pasirodo puikiai. O kokios čia damos... Famke Janssen ir Izabella Scorupco galėtų tiesiog stovėti ir nieko nedaryti ir tai jau būtų didelis pliusas filmui, o jos čia dar ir gerai vaidina įkūnydamos įtikintinus personažus. Taip pat filme buvo pristatytas ir naujasis M, kuriuo tapo žymi britų aktorė Judi Dench.
Asmeninis verdiktas – 8/10, nes filmas nors ir turi absurdiškai atrodančias ir labai netikroviškai pateiktas situacijas, tačiau jo siužetas, veiksmas ir aktorių pasirodymas suteikia labai smagią pramogą, kuri neprailgsta nei vienai akimirkai.
„Rytojus niekada nemiršta“ (angl. „Tomorrow Never Dies“), 1997 m.
Po geriausio finansinio „Bondiandos“ serijos rezultato 1995 metais, perspektyvus tęsinys pasirodė vos po dvejų metų. Juosta studijai kainavo iki šiol rekordinius 110 milijonų dolerių, o jos režisieriumi tapo kanadietis Rogeris Spottiswoode‘as.
Filmo siužeto epicentre atsiduria kvanktelėjęs žiniasklaidos magnatas Eliotas Karveris, kuris vedamas asmeninių ambicijų nori sukelti Trečiąjį pasaulinį karą. Jį sustabdyti yra siunčiamas naujomis technologijomis aprūpintas agentas 007.
Šis filmas yra antrasis iš keturių aktoriaus Pierce‘o Brosnano pasirodymų agento Džeimso Bondo amplua, kuris yra dar visai žiūrimas. Ir nors jame padidėjo absurdo kiekiai palyginus su „Auksine akimi“ (angl. „GoldenEye“), tai vis dar buvo pakankamai smagus, daug veiksmo turintis ir pernelyg didelės nuostabos dėl scenaristų „fantazijos“ nekeliantis projektas.
Aišku, pagrindinio juostos antagonisto motyvacija verta visų plojimų dėl svetimos gėdos jausmo, bet tai niekis, jeigu atsižvelgsime į dinamiškai susuktą istoriją, kuri yra papildyta labai kietai atrodančiais sprogimais, gaudynėmis, susišaudymais ir visokiais pavieniais Džeimso Bondo susidūrimais su blogiukais. Pats agentas čia atrodo šauniau nei praeitame filme. Todėl čia į jį žiūrėti yra įdomiau, nes šiame filme jis tampa tikra žudymo mašina. Tiesa, jo naujoji „mergina“ visiškai neišsiskiria iš minios. Tiesiog tai blanki ir neįdomi persona, kuri papildo kai kurias scenas, kuriuose Bondui reikia moteriškos kompanijos, nes gi jis yra tikras ALFA.
Smagiai atrodo ir nauji Džeimso Bondo „gadžetai“ bei naujas BMW markės automobilis, kuris yra papuoštas įvairiausiais elementais. Be to, šiame filme mes susipažįstame ir su kai kuriais Džeimso Bondo praeities šešėliais bei pamatome jį iš ganėtinai jautrios pusės.
Kas dėl techninių elementų, tai filmas niekuo nenusileidžia ankstesniam projektui, netgi jį lenkia savo išradingai atrodančiais epizodais, kurie buvo papuošti smagiomis dekoracijomis. Jau nekalbant apie kostiumus, šukuosenas, grimą ir kameros darbą, kuris irgi pradžiugino akis. Pagrindinė filmo daina „Tomorrow Never Dies“, kurią atliko Sheryl Crowe, yra nekokia. Tiesiog visiškai nekokia.
Filmą papuošė ir puikių aktorių kolektyvas. Pirmiausia tai aišku Pierce‘as Brosnanas, kuris čia atrodė labiau pasitikintis tuo, ką jo suvaidintas personažas turi daryt prieš kameras. Taip pat visai šauniai pasirodė blogietį įkūnijęs Jonathanas Pryce‘as, Michelle Yeoh ir Teri Hatcher. Filme taip buvo galima pamatyti kultinio Q vaidmenį atlikusį Desmondą Llewelyną ir M vaidmenį įkūnijusią Judi Dench.
Asmeninis verdiktas – 7/10, nes šis filmas dar svyravo tarp tikrovės ir fantastikos, o ir jo veiksmas buvo toks šaunus, jog dvi valandos prabėgo kaip akimirka, suteikdamos išties šaunią pramogą.
„Viso pasaulio negana“ (angl. „The World Is Not Enough“), 1999 m.
Jokiais iškiliais masiniam žiūrovui žinomais projektais negalėjęs pasigirti „Auksinio lokio“ laureatas Michaelas Aptedas 1999 metais gavo progą padirbėti su milžiniško biudžeto produkcija – devynioliktuoju „Bondiados“ filmu.
Filmo istorija rutuliojasi aplink gudrų jokio skausmo nejaučiančio teroristo Renardo planą užgrobti visus pasaulyje esančius naftos resursus. Tačiau jis neįvertino vieno fakto – Džeimso Bondo, kuris tampa viso pasaulio viltimi.
Na, ir prasidėjo... Jeigu ankstesni du filmai dar kažkiek turėjo šiek tiek tikrovės jausmą, tai ši juosta visiškai jo atsisakė. Tiesiog pats siužetas yra toks kvailas ir sunkiai argumentuotas, jog atrodo, kad neturėję ką žiūrovui pasiūlyti, kūrėjai sukišo į šią juostą viską, kas tik buvo įmanoma – klišinį blogietį, paslaptingą „femme fatale“, idiotišką planą visame pasaulyje sukeliant chaosą, iš „Žvaigždžių karų“ (angl. „Star Wars“) paskolintus susišaudymus, kai į herojus niekas negali pataikyti, o jie pataiko į visus, ir panašius aspektus.
Kalbant apie personažus, tai jie atrodo nekaip. Tiesiog nekaip, nes tiek blogietis, kuris nejaučia skausmo, ir jo istorija atrodo tiesiog juokingai, tiek ir Džeimsą Bondą „supančios“ merginos nesukelia jokio susižavėjimo, jau nekalbant apie patį agentą 007, kuris filme atrodo kaip koks pasiklydęs turistas.
Užtat veiksmo scenos čia tikrai pagirtinai atrodo. Taip, jos turi nemažai fantastikai būdingų elementų, bet visumoje žiūrisi išties energingai ir suteikia visai pakenčiamą pramogą. Aišku, jeigu atmesime itin kvailą siužetą ir ganėtinai nuvalkiotus dialogus bei neįdomius personažus.
Iš techninės filmo dalies, juosta atrodo nepigiai ir tai matosi kiekviename kadre. Čia dar buvo bandoma išvengti pernelyg akivaizdžių specialiųjų efektų, kurie visu „gražumu“ pasimatys sekančioje serijoje, dėl ko ačiū kūrėjams bent dėl šito. Vizualūs elementai ir meninis apipavidalinimas nesuerzina. Garso takelis dinamiškas ir sukeliantis reikiamuose momentuose tą reikalingą įtampos momentą, o ir daina „The World Is Not Enough“, kurią atlieka grupė „Garbage“, irgi sužavi.
Aktoriai filme vaidina ne itin gerai. Pierce‘as Brosnanas dar neblogai atrodo ekrane, bet jau jo charizma kažkur pradėjo trauktis, o pagrindinį blogietį suvaidinęs Robertas Carlyle‘as visiškai buvo neišnaudotas. Kas dėl Bondo „merginų“, tai kaip ne kaip, Sophie Marceau turi šarmo, kuriuo ji ir naudojasi, nors jos personažas yra pakankamai neįdomus, o ką ekrane išdarinėjo Denise Richards, tai klaikuma. Neveltui ji buvo apdovanota „Auksine aviete“ už blogiausią moterišką vaidmenį.
Asmeninis verdiktas – 6/10, nes nors filmas vis dar sugeba suteikti pramogą dėl neblogai sukalto veiksmo, jis yra ganėtinai tuščias ir neįdomus savo siužetu.
„Pasveikink mirtį kitą dieną“ (angl. „Die Another Day“), 2002 m.
Štai ir priartėjome prie dar vienos pabaigos – aktoriaus Pierce‘o Brosnano finalinio pasirodymo Džeimso Bondo amplua. Bet taip pat ir prie jubiliejaus, nes 2002 metais „Bondiada“ šventė savo 40-ąjį gimtadienį, kurį ilgametės serijos prodiuseriai nusprendė atšvęsti atitinkamai gerai – išleidę naują dvidešimtąjį filmą. Geriau jau jie to būtų nedarę...
Dvidešimtojo filmo istorija sukasi aplink rimtai atrodantį MI6 konfliktą su Šiaurės Korėjos valdžia. Ir nors konfliktas stabilizuojasi po kelių svarbių operacijų, kuriose sudalyvavo Džeimsas Bondas, viskas dar prieš akis, nes su šia šalimi susijęs milijardierius Gustavas Greivsas turi planą, kaip pakenkti tiek Bondui, tiek ir britiškai valdžiai bei visam moderniam pasauliui.
Žiūrėdamas šį filmą jaučiausi labai keistai, nes tai jau buvo ne „Bondiada“, o kažkoks fantastinius elementus turintis kratinys, kuriame pagrindinio herojaus vardas yra Džeimsas Bondas. Galvojau, kad jubiliejaus proga kūrėjai susimąstys ir pateiks mums kažką gero, įdomaus, verčiančio jausti nostalgiją pirmtakams, o jie mums tiesiog pristatė kažkokią absurdo kupiną ir chaosu papuoštą mišrainę, kurioje tik trūko Transformerių pasirodymo.
Neneigiu, filmo pradžioje mes turime itin gerai atrodantį veiksmo epizodą, kuris pagal siužetą vyko Šiaurės Korėjos teritorijoje, bet ir viskas. Po šios scenos, visi kiti veiksmo prifarširuoti epizodai atrodė ne tik, kad blankiai, bet ir be galo dirbtinai. Vien ko verta scena su bangomis ir Džeimsu Bondu... O dar tie pasivažinėjimai po ledo rūmus su automobiliais... Tiesiog... Neturiu žodžių. Net ir pačiuose blogiausiuose serijos filmuose kaip „Munreikeris“ (angl. „Moonraker“) tiek nesąmonių nebuvo.
Pagrindiniai filmo blogiečiai sukelia šypseną, nors tam tikri jų istorijos elementai buvo pakankamai įdomiai pateikti. Gaila tik, kad įgyvendinimas gavosi prastas. Pats Džeimsas Bondas atrodo pavargęs ir sentelėjęs, dėl ko irgi sunku patikėti jo sugebėjimais stoti į kovą su patobulintais kariais. Užtat šįkart kas jau kas, bet Bondo „mergina“ sukėlė tikrą džiaugsmą akims. Kalbu aišku apie Džinks, o ne šaltą ir nykią Mirandą Frost. Bet chemijos tarp jos ir Bondo čia nėra, dėl ko aišku nesmagu.
Jeigu ankstesnė filmo dalis dar džiugino savo techniniais sprendimais, tai šis filmas atrodo tiesiog klaikiai. Specialieji efektai tokie akivaizdūs, jog jie atrodo prasčiau už tuos, kurie buvo panaudoti pačiuose pirmuose serijos filmuose. Nejuokauju. Kompiuterių nupieštos bangos, automobilių gaudynės ir ledo rūmai taip rėžė akis, jog buvo be galo sunku susikaupti ir gauti elementarią pramogą. Meninis apipavidalinimas buvo neblogas – dekoracijos, grimas, šukuosenos, kostiumai buvo savo vietoje, todėl jiems reikšti pretenzijų nenoriu. Garso montažas neblogas, vaizdo montažas be galo chaotiškas, o pagrindinė daina „Die Another Day“, kurią atliko Madonna, buvo kažkokia be ryšio ir neturinti jokios „bondiškos“ atmosferos.
Paskutinį kartą Džeimso Bondo vaidmenį atlikęs Pierce‘as Brosnanas ne itin žavėjo savo pasirodymu, kaip ir nelabai sužavėjo Rosamund Pike, Toby‘is Stephensas, Rickas Yune, Michaelas Madsenas ir Judi Dench. Bet filmo kūrėjai turėjo vieną kozirį... neseniai „Oskarą“ pelniusią ir be galo seksualią Halle Berry, kuri bent jau man buvo geriausiu visos šios juostos elementu.
Asmeninis verdiktas – 5/10, nes filmą išgelbėjo pasakiško grožio Halle Berry pasirodymas iš jūros ir didelį įspūdį sukeliantis veiksmo epizodas pačioje pradžioje, kuris vienai akimirkai nuteikė kietam kino seansui.
„Kazino Royale“ (angl. „Casino Royale“), 2006 m.
Šaltai „Bondiados“ gerbėjų sutiktas ir itin neigiamai kritikų įvertintas 2002 metais pasirodęs jubiliejinis 20-asis filmas „Pasveikink mirtį kitą dieną“ (angl. „Die Another Day“) tapo aktoriaus Pierce‘o Brosnano atsisveikinimu su agento 007 vaidmeniu.
Serijos prodiuseriai neskubėjo su naujuoju filmu, tad prireikė laukti keturis metus, kol bus priimta nauja strategija dėl serijos vystymo, o ir su aktoriaus pasirinkimu Džeimso Bondo vaidmeniui taip pat buvo daug neaiškumų. Galiausiai buvo priimtas sprendimas pakviesti į „Bondiadą“ britą Danielį Craigą, kuris savo faktūra nelabai priminė ankstesnius šį vaidmenį įkūnijusius aktorius.
Pirmojo Iano Flemingo romano ekranizacijos siužetas sukasi aplink ką tik leidimą žudyti gavusį agentą su dviem nuliais Džeimsą Bondą, kuriam yra patikėta užduotis sučiupti genialų kriminalinio pasaulio bankininką Le Šifrą. Šią misiją agentas 007 turi įvykdyti nusikaltėlio suorganizuotame pokerio turnyre Juodkalnijoje, kuris vyks prabangiame „Kazino Royale“.
1953 metais pasirodęs romanas „Kazino Royale“ buvo jau sulaukęs dviejų savotiškų kino vizijų, tačiau nei viena iš jų nesugebėjo perteikti romano esmės ir tuo labiau tapti bent jau neblogu filmu. Tai buvo klaikūs ir niekam tikę projektai, kurių nerekomenduočiau niekam.
Tačiau to paties negalėčiau pasakyti apie 2006 metų jau mums visiems pažįstamo iš „Auksinės akies“ (angl. „GoldenEye“) režisieriaus Martino Campbello filmą, kurį iki šiol laikau pačiu geriausiu „Bondiados“ filmu. Mano nuomone, tai yra tikras serijos šedevras ir vienas geriausių savo žanro projektų, kokį man kada nors teko žiūrėti.
Pirmiausia, juosta yra priartinta prie realizmo, dėl ko ją žiūrėti yra ganėtinai įdomu, nes Džeimsui Bondui čia gresia labai rimti nemalonumai ir jis vienu momentu priartėja prie tiesioginės mirties, kas aišku dar labiau užgniaužia kvapą. Be to, jeigu jis gauna į dūdą, jis gauna į dūdą ir ant jo veido bei kūno tai matosi.
Antra – filmas nors ir turi PG-13 cenzą (N-13), bet jį žiūrint taip neatrodo, nes brutalios scenos ir itin dinamiškai pateiktas veiksmas leidžia patikėti visais smurto prifarširuotais epizodais, kurie net ir be kraujo atrodo labai skaudžiai.
Tęsiant apie veiksmą, tai jokiame kitame iki 2006 metų „Bondiados“ filme nebuvo taip idealiai sukurtos gaudynės. Ir aš nekalbu vien apie mašinų gaudynes, bet ir apie persekiojimą Madagaskare su parkūro elementais, kuris neleidžia atsikvėpti nei vienai akimirkai. Kaip gerai ši scena įgyvendinta... Trūksta žodžių. Be to, susišaudymai bei kietai atrodančios muštynės irgi pamalonina savo preciziškumu.
Bet net ir atmetus idealiai atrodantį veiksmą, šis filmas savo gerai parašyta istorija vis vien bus geriausias. Nes siužetas suteikia nemažai staigmenų, o ir pokerio turnyras sukelia vieną didelį džiaugsmą. Stebėti kiekvieną Bondo ir jo oponentų žingsnį sėdint prie stalo ir lošiant pokerį buvo labai įdomu, o ir tų scenų metu netrūko ir tos pačios įtampos, kuri buvo papuošusi dinamiškas veiksmo scenas.
O kokie geri filmo personažai... Ši juosta yra unikali tuo, jog joje yra mano nuomone geriausias Džeimsas Bondas, kuris nebijo supurvinti savo rūbų ar užsigauti, nes jis eina iki pat galo kaip koks terminatorius. Taip, rafinuotumo jam trūksta, bet užtat jis bent jau atrodo taip, jog būtent jam ir galima patikėti pasaulio gelbėjimą. Džeimso „mergina“ Vesper irgi nepriekaištingai pateikta. Tai ne jau ne baldas, o herojus, kuris puikiai įsipaišo į istorija ir sugeba ją iš dalies vystyti. Jau nekalbant apie elegantiškai atrodantį įvaizdį ir grožį. Pagrindinis antagonistas Le Šifras taip pat vertas dėmesio, nes atsižvelgus į visą „Bondiados“ seriją, jis yra vienas iš įdomiausių ir geriausiai perteiktų blogiečių. Be to, juostoje yra nemažai ir kitų vertų dėmesio veikėjų, kuriems pavyko puikiai papildyti šią istoriją.
Techniškai filmas irgi nepriekaištingas. Kameros darbas čia yra aukščiausio lygio visose tiek veiksmo, tiek ir pokerio turnyro scenose. Muzika, garso montažas, dekoracijos, kostiumai, grimas, šukuosenos... Be žodžių. Tai itin tikroviškas ir tuo pačiu prabangiai atrodantis reginys, kurį papuošė dar ir labai gerai atlikta Chris Cornello daina „You Know My Name“.
Danielis Craigas – mano nuomone yra iki šiol itin geras „Bondiados“ prodiuserių pasirinkimas Džemso Bondo vaidmeniui. Aktorius ne tik puikiai suvaidino, bet ir pats atliko nemažai kaskadinių triukų, kas irgi yra pagirtina. O ir juo tiki labiau nei nulaižytu Pierce‘u Brosnanu. Bet ir be jo filme buvo į ką pažiūrėti. Tikrų tikriausia diva Eva Green žavėjo savo pasirodymais tiek draminiuose, tiek ir efektinguose epizoduose, o pagrindinį antagonistą įkūnijęs danų aktorius Madsas Mikkelsenas buvo nepriekaištingas šiame amplua. Dar filme buvo galima pamatyti Judi Dench, Jeffrey‘į Wrightą ir Giancarlo Gianninį.
Asmeninis verdiktas – 10/10, nes tai nepriekaištingai atrodantis veiksmo filmas, kuris dar ir siūlo įdomią bei įtampoje laikančią istoriją, kurios pabaiga netgi šiek tiek šokiruoja.
„Paguodos kvantas“ (angl. „Quantum of Solace“), 2008 m.
Galingai 2006 metais startavęs naujas „Bondiados“ skyrius, kuris sulaukė ne vien kūrėjus aukštinančius kritikų bei žiūrovų įvertinimus, bet ir pirmą kartą istorijoje perkopęs pusės milijardo dolerių ribą, po dvejų metų sulaukė tiesioginio istorijos tęsinio. Jo režisieriumi tapo talentingasis Marcas Forsteris.
Naujojo filmo istorija prasideda ten kur ir baigiasi „Kazino Royale“ veiksmas. Sučiupęs paslaptingą poną Vaitą, Džeimsas Bondas skuba su juo pas savo vadovybę tardymui. Tačiau agentas 007 net neįtaria, jog organizacija, kuriai dirba nusikaltėlis, yra visur, todėl šįkart pasitikėti negalima niekuo, net ir pačiais ištikimiausiais draugais.
Taip dažnai būna su labai gerais filmais, jog sekančios jų dalys ženkliai jiems nusileidžia. Ir šiuo atveju yra panaši situacija. Kodėl taip sakau? Nes prieš pasirodant „Kazino Royale“ (angl. „Casino Royale“), visi filmai buvo nepriklausomi vienas nuo kito ir tu galėjai paimti bet kurį iš jų, įsijungti ir nuo to įspūdis nepasikeistų, nes istorijos buvo skirtingos. Tačiau čia viskas yra kitaip.
Naujoji „Bondiados“ istorija, kuri prasidėjo su mano paminėta 2006 metų juosta, yra vientisa, todėl kiekvienas filmas tęsia prasidėjusį Džeimso Bondo konfliktą su paslaptinga organizacija, kuri bus atskleista šiek tiek vėliau. Ir, jeigu pirmoji dalis buvo tiesiog stulbinančiai parašyta, įdomiai pateikta ir turėjo labai daug naujovių, kurios negalėjo nedžiuginti, tai jos tęsinys tapo pakankamai sausu veiksmo filmu.
Nesakau, kad tai yra labai blogai, nes veiksmo scenos čia atrodo tiesiog nepakartojamai, tačiau ne vien veiksmu norėjosi pasimėgauti, bet ir pasakojimu, kuris šiame filme atrodo labai dviprasmiškai. Čia mes turime dvi asmenines keršto istorijas, kurios nors ir susipina su savimi ganėtinai glaudžiai, tačiau visumoje, jos nesukelia didesnio susidomėjimo jomis. Vienoje barikados pusėje yra nukentėjęs ir praradęs savo mylimąją Džeimsas Bondas, o kitoje – vaikystėje tikrą siaubą patyrusi mergina vardu Kamila. Tai tiek ir žinių, nes apie paslaptingą organizaciją mes beveik nieko nesužinome, tik pamatome kelis jai tarnaujančius samdinius. Tad jokios realios grėsmės nuo tos organizacijos filme nesijaučia.
Herojai blankūs ir visiškai neįdomūs. Pagrindinis antagonistas Dominikas Grynas nekoks, o ir Bondo „merginos“ Kamila su Stravberi Fylds taip pat nesukelia kažkokio didelio ažiotažo. Nepalyginsi su Vesper, kuri buvo nepriekaištingu agento 007 kompanionu. Džeimsas Bondas aišku toks pat kietas kaip ir ankstesniame filme, kas bent jau leido pasimėgauti jo susidūrimais su blogiečiais.
Grįžtant prie juostos pliusų, tai veiksmo scenos čia dinamiškos ir išradingai pastatytos. Vien už pradinę sceną su Aston Martin ir gaudynes Ispanijoje vienas didelis pliusas filmui. Taip pat čia netrūko gerai atrodančių susišaudymų, kurie pagyvino peržiūrą.
Techniškai filmas atrodo gerai. Maloniai atrodo ir specialieji efektai, ir pirotechnikos specialistų šou, ir aišku dailininko atliktas darbas. Stilinga, šiek tiek purvina, bet itin efektingai atrodanti išorė buvo vienu iš didesnių pliusų, kurie bandė užtemdyti siužetines spragas bei neįdomiai atrodančią istoriją. Be to, man patiko ir garso montažas bei pagrindinė daina „Another Way to Die“, kurią atliko Jackas White‘as su Alicia Keys. Ne geriausia „Bondiados“ įvadinė daina, bet tikrai pagirtina, kaip ir aišku puikiai skambančios muzikinės kompozicijos visame šiame filme.
Danielis Craigas jau įsivažiavo į šį vaidmenį, todėl stebėti jo pasirodymą yra tikrai malonu, nes jis labai įtikinamai vaidina agentą 007. Olga Kurylenko su Gemma Artenton buvo tik kaip gražus, bet tuščias paveiksliukas, o Judi Dench su prancūzų aktoriumi Mathieu Almaricu nesugebėjo prie savęs pritraukti didesnio dėmesio. Užtat kas pradžiugino, tai antrą kartą Feliksą Leiterį suvaidinęs Jeffrey‘is Wrightas. Kaip žinia, anksčiau šis vaidmuo atitekdavo skirtingiems aktoriams, o čia jau stabiliai jį atlieka šis žmogus. Filme taip pat galima trumpam pamatyti Davidą Harbourą, Giancarlo Gianninį, Jesperį Christenseną ir Rory‘į Kinnearą.
Asmeninis verdiktas – 6,5/10, nes filmas be galo pradžiugino savo dinamiškai pateiktu veiksmu bei kietai atrodančiu Danielio Craigo pasirodymu, bet kartu ir nuliūdino itin paprastu bei be galo monotoniškai atrodančiu pasakojimu, kuris ir davė, ir tuo pačiu nedavė atsakymų į daugelį pirmoje dalyje susikaupusių klausimų.
„Operacija Skyfall“ (angl. „Skyfall“), 2012 m.
Po „Bondiados“ gerbėjus nuvylusio, o taip pat ir ne itin stabilų finansinį rezultatą parodžiusio „Paguodos kvanto“ (angl. „Quantum of Solace“), studija „Metro-Goldwyn-Mayer“ susidūrė su itin rimtomis bankroto problemomis, kurios tęsėsi iki pat 2011 metų.
Aišku, nenorėdami nuvilti serijos gerbėjų, o taip pat ir nepraleisti „Bondiados“ 50-ojo jubiliejaus, buvo kaip ne kaip sukrapštyti paskutiniai pinigai naujojo filmo produkcijai, kurią turėjo įgyvendinti „Oskaro“ laureatas Samas Mendesas. Ir jo dėka „Bondiada“ atsidūrė aukštumoje.
Juostos pasakojimas sukasi aplink nurašytą ir mirusiu paskelbtą Džeimsą Bondą, kuris savo kasdienybę leidžia gražių moterų glėbyje bei prie stikliuko. Tačiau toks agento 007 gyvenimas negalėjo ilgai tęstis, nes horizonte pasirodo paslaptingas teroristas, kurio tikslu tampa MI6 vadovė M. Sugrįžęs į tarnybą, Džeimsas Bodas yra priverstas ne tik susikauti su nauju priešu, bet ir sugrįžti ten, iš kur jam teko kažkada sprukti.
Šiame „Bondiados“ 50-mečio progai skirtame filme galima rasti viską, dėl ko mes pamilome šią filmų seriją. Tad tai visumoje toks nostalgija alsuojantis pasakojimas, kuriame galime įžvelgti visas geriausias ir įsimintiniausias detales, kuriomis mus džiugino kūrėjai ilgus penkis dešimtmečius.
Filmo istorija labai asmeniška, todėl joje didžiausiu akcentu tampa pats Džeimsas Bondas ir jo nelengvas gyvenimas bei liūdnai atrodanti praeitis. Dėl ko tikrai džiugu, jog pirmą kartą visoje serijoje mums buvo pateikti faktai apie agento 007 vaikystę, jo tėvus bei žmones, kurie turėjo nemažai įtakos jo gyvenime.
Kita labai įtraukianti šios istorijos dalis – agento 007 šefė M, kurios praeities šešėliai irgi iškeliami į pagrindinį planą. Tad tiek Bondas, tiek ir M čia gauna labai daug vietos asmeniniam pasirodymui, kuris elementariai nėra susijęs su pasaulio gelbėjimu. Jų asmeninė akistata su praeitimi tampa savotišku koziriu, nes to dar nebuvo jokiame „Bondiados“ filme. Kas įdomiausia, jog būtent M šįkart ir tampa pagrindine Bondo „mergina“.
Be Džeimso Bondo ir M, filmas turi dar ir labai charizmatišką, ir, mano nuomone, vieną iš geriausių visų laikų serijos blogiukų – Silvą, kuris tampa tiek vienam, tiek kitam mano paminėtam MI6 atstovui galvos skausmu bei tiesiog labai pavojingu iššūkiu. O jo pasirodymas filme... tai kažkas nerealaus. Personažas akimirksniu užtemdė Džeimsą Bondą.
Veiksmo filme labai daug, ypatingai pradžioje ir finale, kai yra sužaidžiama su „Vienas namuose“ (angl. „Home Alone“) koncepcija. Sprogimai, muštynės, susišaudymai, gaudynės – visą tai turi šis filmas. Tad nuobodžiauti čia tikrai nereikės. Ypatingai dar ir dėl to, jog viskas čia atrodo stulbinančiai.
Iš techninių aspektų, filmas turi labai daug pliusų, iš kurių didžiausiais tampa genialaus operatoriaus Rogerio Deakinso darbas, įspūdingai atrodanti produkcija su akis kerinčiu meniniu apipavidalinimu bei „Oskarui“ apdovanota Adeles daina „Skyfall“.
Aktoriai... Kokie čia aktoriai... Javieras Bardemas, kuris pavagia visą šou, nepriekaištingas pagrindinio blogiečio amplua, nes jo nuoširdžiai bijai. Danielis Craigas ir Judi Dench, kuriai pirmą kartą atiteko tokia didelė partija „Bondiadoje“, irgi įtikinami. Be to, juostoje galima pamatyti ir panelės Manipeni atlikėją Naomie Harris, Kjų suvaidinusį Beną Whisawą, Ralphą Fiennesą, Albertą Finney‘į, Berenice Marlohe ir Olą Rapace‘ą.
Asmeninis verdiktas – 9/10, nes tai nostalgiją bei įtampą sukeliantis ir labai įdomią bei daug naujovių pateikusią istoriją turintis projektas, kurį tiesiog malonu žiūrėti. Be jokių abejonių – vienas geriausių serijos filmų.
„Spectre“ (angl. „Spectre“), 2015 m.
Už „Amerikietiškas grožybes“ (angl. „American Beauty“) JAV kino meno ir mokslo akademijos apdovanojimo susilaukęs bei su „Operacija Skyfall“ (angl. „Skyfall“) mus pradžiuginęs režisierius Samas Mendesas, po ilgų kino studijos „Metro-Goldwyn-Mayer“ ir pagrindinio Džeimso Bondo vaidmens atlikėjo Danielio Craigo įkalbinėjimų, galiausiai sugrįžta prie agento 007 istorijos, 2015 metais pristatydamas dvidešimt ketvirtąjį serijos filmą „Spectre“.
Filmo įvykiai rutuliojasi aplink už „Kvantą“ pavojingesnį priešą – šmėklos organizaciją „SPECTRE“, kuri pasiryžusi ne tik sunaikinti MI6 su agentu Džeimsu Bondu priešakyje, bet kartu įgyvendinti ir pasaulio užvaldymo planą. Artėja itin neramūs laikai, pasaulis atsidurs visiškame chaose ir tik vienas žmogus gali padėti to išvengti – tai agentas 007, tai Bondas, Džeimsas Bondas.
Kai 2006 metais kino ekranuose buvo pristatytas naujasis Bondas juostoje „Kazino Royale“ (angl. „Casino Royale“) , kartu buvo padėtas gana stiprus pamatas dviejuose filmuose pasakotai teroristinės organizacijos „Kvantas“ istorijai – jau minėtame 2006 metų hite ir 2008 metais pasirodžiusiame „Paguodos kvante“ (angl. „Quantum of Solace“). Ši organizacija turėjo būti visiškai nauju žingsniu, kuris taptų tam tikru atsaku klasikiniams „Bondiados“ filmams ir juose „SPECTRE“ vardu vaizduojamam blogiui. Tačiau 2012 metų filme režisierius Samas Mendesas nepanoro vystyti istorijos ir pristatė visiškai atskirą pasakojimą. Apie „Kvantą“ teko užmiršti. Tačiau net ir po ilgų derybų ir spaudimo iš studijos, 2015 metais buvo nuspręsta visgi imtis „Spectre“ organizacijos, o apie aną tiesiog pamiršti.
„Spectre“ filmo istorija itin įdomi, intriguojanti ir, svarbiausia, čia pateikiama daugiausiai veiksmo, lyginant su kitais 007 filmais: skrydžiai su malūnsparniais, gaudynės Alpėse, nuostabios lenktynės automobiliais, puikūs ir kvapą gniaužiantys susišaudymai, muštynės ir dar daug kitų triukų neleis ramiai sėdėti žiūrint filmą.
Juostos herojai taip pat laimi simpatijų konkursą. Pirmiausia, norisi pagirti puikų, nors ir iki galo neatskleistą antagonistą, organizacijos „SPECTRE“ smegenis Fransą Oberhauserį, kuris, kaip ir pastarasis Bondo priešas, kai kuriose scenose sugebėjo užgožti net ir pagrindinį herojų. Nemažai dėmesio buvo skirta ir klasikinių Džeimso Bondo priešininkų paveikslą demonstravusiam galingajam Hinksui. Moterų grožiui irgi nebuvo lemta atsispirti. Visos trys nuostabios damos siekė agento 007 dėmesio, bet iš jų geriausiai „femme fatale“ įvaizdį sukūrusi Liucija pasirodė labiausiai verta agento glėbio. Madelein Svan ir panelė Manipeni – gracingos, bet iki Liucijos šarmo joms buvo toloka. Pats Džeimsas Bondas, kaip ir ankstesniuose filmuose, atrodo puikiai. Deja, jo charakteris ir personažas neevoliucionuoja.
Kalbant apie techninę filmo pusę, stipriausiu koziriu tampa nepriekaištingas operatoriaus darbas – mus džiugina už „Tarp žvaigždžių“ (angl. „Interstellar“) BAFTAI nominuotas operatorius Hoyte Van Hoytema. Žiūrint filmą ne tik kad jautiesi veiksmo dalyviu, bet sprogimai, gaudynės, susišaudymai ir daugelis kitų momentų atrodo tokie tikroviški ir taip puikiai perteikti kameros objektyvo, kad kiekviena sekundė atrodo kaip tikra šventė akims. Muzika filme gera, perteikianti tikrąją „bondišką“ atmosferą. Garso takelį papuošia žinomo dainininko Samo Smitho atlikta pagrindinė daina „Writing‘s On the Wall“. Specialiųjų efektų filme netrūksta, kaip netrūksta ir gerų kaskadinių triukų bei kokybiškai pirotechnikos specialistų atliktų sprogimų.
Bondo vaidmenį ketvirtą kartą atliekantis Danielis Craigas ir toliau demonstruoja puikų fizinį pasiruošimą. Ir vėl dalį triukų aktorius atliko pats. Brutalus ir visą laiką tobulėjantis Džeimso Bondo atlikėjas – geriausia, kas iki šiol buvo bondiadoje. Su visa pagarba Seanui Connery‘iui, tačiau būtent toks D. Craigo įkūnytas Bondas labiausiai panašus į Bondą iš Iano Flemingo romanų. Dviejų Oskarų laureatas Christophas Waltzas irgi pasirodė puikiai. Jis dar kartą mums įrodė, kad gali suvaidinti bet ką. Prancūzaitė Lea Seydoux – dar vienas stiprus „Spectre“ filmo pliusas. Talentinga, graži ir puikiai veiksmo filmuose atrodanti aktorė šį kartą atliko gana gerą vaidmenį kaip Bondo „mergina“. Be jos, filmas žavėjo dar ir Monicos Belluci pasirodymu. Antraplanių personažų atlikėjai kaip Dave‘as Bautista, Naomie Harris, Benas Whishawas ir Ralphas Fiennesas taip pat nepasišiukšlina.
Asmeninis verdiktas – 8/10, nes tai solidus savo produkcija ir gerai surežisuotas Džeimso Bondo nuotykių tęsinys, kuris glaudžiai susijęs su pirmais trimis filmais, kuriuose savo talentą brutalaus legendinio agento 007 kailyje demonstravo Danielis Craigas.