„Gyvenk ir leisk mirti“ (angl. „Live and Let Die“), 1973 m.
Po to, kai šešiose juostose nusifilmavęs Seanas Connery‘is galutinai paliko „Bondiadą“, metas buvo ieškoti naujo aktoriaus agento 007 vaidmeniui. Ir paieškos buvo pakankamai neilgos, nes vienu iš esminių kandidatų dar 1961 metais buvo Rogeris Moore‘as, kuris pagaliau ir gavo galimybę pasireikšti Džeimso Bondo amplua. Filmo režisieriumi trečią kartą serijoje tampo Guy‘us Hamiltonas, kuriam buvo patikėta į kino ekranus perkelti antrąjį Iano Flemingo parašytą romaną.
Filmo istorija pasakoja apie JAV slaptųjų tarnybų kovą su negailestingu narkotikų prekeiviu ponu „Dideliu“, kurio tapatybės niekas nežino. Jo vadovaujama organizacija naikina visus, kas tik pastoja jiems kelią. Net ir pačius geriausius slaptuosius agentus. Neturėdama kitos išeities, JAV valdžia turi kreiptis į MI6 bei prašyti pagalbos. Ir jiems į pagalbą atvyksta agentas 007 – Džeimsas Bondas.
Pasirodžius naujam aktoriui, „Bondiados“ kūrėjai norėjo pasiūlyti žiūrovams kažką naujo. Ir jie nusprendė šiek tiek nueiti į šoną nuo tipinio ir iki šiol išbandyto rimtesnio serijos modelio bei pateikti lengvesnį toną turintį pasakojimą, kurį papildė šiek tiek absurdiškas humoras ir aišku aktualios tų laikų kino tendencijos.
Viena iš tokių tendencijų tapo JAV labai didelį pagreitį įgaunantis „blaxploitation“ žanras. Todėl nenorėdami atsilikti nuo konkurentų ir tuo pačiu pasinaudoti proga į kino teatrus pritraukti papildomas žiūrovų grupes, „Bondiados“ kūrėjai mums pristatė klišėmis apipintą projektą, kuris iš šnipų trilerio pavirto į komedinį veiksmo ir nuotykių kokteilį. Ir, mano nuomone, tas kokteilis gavosi išties šaunus.
Asmeniškai man, tai yra pats mėgstamiausias Rogerio Moore‘o eros filmas, nes jame mes gauname paprastą ir labai įtraukiančiai papasakotą nuotykį, nors ir su tam tikrais labai jau erzinančiais dalykais ir itin klišiniais blogiečiais. Aišku, Džeimsui Bondui reikia stoti į kovą jau nebe su grėsminguoju „Spektru“, kuris bando užvaldyti pasaulį, o su labai prižemintas problemas sukeliančiais blogiečiais.
Filme yra labai daug „juodosios“ JAV kultūros pavyzdžių, iš kurių šiek tiek pasišaipo filmo kūrėjai, yra ir rasistiškai nusiteikęs pietietiškų regionų šerifas, kuris ir erzina, ir sukelia juoką, yra ir Naujojo Orleano perliukų su aligatorių ferma bei labai ryški problema, kuri tais laikais buvo pakankamai aktuali gatvėse.
Ir veiksmas... Koks filme geras veiksmas. Vien už gaudynes valtimis duodu papildomą pliusą, nes ši scena buvo tiesiog nerealiai kietai pastatyta. Tokių veiksmo scenų filme yra apstu. Kaip ir beprotiško ir labai jau absurdiškai atrodančio humoro, kuris papildė tam tikrus momentus.
Iš techninės dalies, filmas atrodo pakankamai gerai. Na, neskaitant to momento su pagrindinio blogiečio mirtimi, nes... Ką jie rūkė? Ir dekoracijos, ir lokacijos, kuriose vyksta veiksmas, ir kostiumai su grimu bei šukuosenomis – viskas pateikta tvarkingai. O visą šį grožį papuošia dar ir sero Paulo McCartney atlikta daina „Live and Let Die“, kuri vėliau susilaukė dar žymesnio jos atlikimo dėka grupės „Guns N‘ Roses“.
Pagaliau gavęs progą pasipuikuoti Džeimso Bondo vaidmenimi, 45-erių aktorius Rogeris Moore‘as nepasišiukšlino ir tiesiog puikiausiu būdu pakeitė Seaną Connery‘į, visam dešimtmečiui tapdamas naujuoju agentu 007. Jam filme talkino visas būrys kitų aktorių. Ir, kaip jau galima buvo suprasti iš gvildenamos temos, beveik visi aktoriai filme buvo juodaodžiai, nes kaip kitaip „Bondiados“ kūrėjai pateisintų „blaxploitation“ žanrą, jeigu ekrane būtų vien tik baltaodžiai. Vaidyba antraplanių aktorių buvo kažkiek teatrinė ir perspausta, bet visumoje jie nesukėlė diskomforto ir filmas su jų suvaidintais personažais turėjo savotišką cinkelį.
Asmeninis verdiktas – 8/10, nes kaip jau sakiau, čia yra mano mėgstamiausias „Bondiados“ filmas su Rogeriu Moore‘u, o ir pats „blaxploitation“ visada žavėjo, jau nekalbant apie visai kitokį ir itin drąsų kūrėjų požiūrį į šią seriją.
„Žmogus su auksiniu pistoletu“ (angl. „The Man with the Golden Gun“), 1974 m.
Po to, kai Rogeris Moore‘as buvo ganėtinai šiltai sutiktas publikos kaip naujasis 007, tęsinio neprireikė ilgai laukti, nes jau po metų nuo „Gyvenk ir leisk numirti“ (angl. „Live and Let Die“) kino ekranuose pasirodė paskutiniojo Iano Flemingo romano apie Džeimso Bondo nuotykius ekranizacija. Filmo režisieriumi tapo Guy‘us Hamiltonas, kuriam tai jau buvo ketvirtas „Bondiados“ projektas. Tiesa, ir paskutinis.
Juostos istorija rutuliojasi aplink paslaptingąjį samdomą žudiką Franciską Skaramangą, kuris iš vienos teroristinės organizacijos gauna užsakymą pašalinti agentą 007, nes jis trukdo jiems sukurti saulės energija valdomą branduolinį ginklą. Apie tai sužinojęs Džeimsas Bondas nusprendžia pats surasti Skaramanga ir stoti su juo į dvikovą, kurioje išgyvens tik vienas iš jų.
Kai serijoje nebeliko „Spektro“, Džeimsui Bondui tenka vykdyti pavienes ne itin sudėtingas misijas ir susidurti su labai paprastais blogiečiais, kurie arba tiesiog pardavinėja narkotikus, arba žudo už pinigus. Bent jau šiuose pirmuose dviejuose filmuose su Rogeriu Moore‘u taip ir buvo. Ir, bent jau man, toks posūkis „Bondiadoje“ buvo priimtinas, nes tada visas dėmesys yra sukoncentruotas į pačius personažus, o ne į globalinę katastrofą, kurią bando sukelti chaoso norintys teroristai.
Šis filmas antrasis iš mano mėgstamu su Rogeriu Moore‘u, nes be galo mėgstu finalinį aktą su Bondo ir Skaramangos dvikova. Kas įdomiausia, tai pagrindinis filmo antagonistas ir jo labai keistas pagalbininkas pavagia visą šou, dėl ko Džeimsas Bondas čia atrodo kaip koks antraplanis herojus. Aišku, tu sergi už 007, bet blogiečio charizma visuomet paima viršų ir visos peržiūros metu tu tiesiog mėgaujiesi jo pasirodymais, nors jis ir kelia didžiulę grėsmę Bondui.
Veiksmo filme kaip ir ankstesniame yra, humoro taip pat, todėl peržiūra irgi yra pakankamai maloni ir lengva. Aišku, kaip ir priklauso šiai naujai serijai, filme netrūksta absurdo ir naiviai atrodančių epizodų su itin dideliais atsitiktinumais, bet dėl tokių aspektų čia galima užmerkti akis, nes kaip sakiau, filme yra dviejų superinių žudikų akistatą, kuri sužavi. Ir nesvarbu, kad ji vyksta tik finale, bet iki to žiūrovams yra keliama įtampa, kuri tiesiog neleidžia nuobodžiauti peržiūros metu.
Kaip ir visuomet, su kiekvienu nauju filmu kūrėjai stengiasi mus pradžiuginti kažkokiais įdomiais ir akis kerinčiais aspektais. Čia mes turime visą salą su nuostabiausiomis dekoracijomis ir pakankamai neblogais specialiaisiais efektais, kurie papildo tam tikrus epizodus. Grimas, kostiumai ir šukuosenos kaip visuomet žavi, o vaizdo montažas su kameros darbu tiesiog pasaka. Vien kaip grakščiai yra sumontuota ir nufilmuota Džeimso Bondo atvykimo scena į salą. Šis epizodas, kaip ir daugelis į jį panašių, vertas komplimentų.
Aktoriai juostoje vaidina tiesiog puikiai. Christopheris Lee, kuris kažkada irgi buvo vienu iš kandidatų Džeimso Bondo vaidmeniui, paima viršų ir netgi kai kuriais momentais užgožia patį Rogerį Moore‘as, kuris jau įgavo pagreitį ir tiesiog smaginosi viso filmo metu. Bondo „merginos“ vaidmenį atlikusi Britt Ekland nepakartojama. Ne vaidyboje... O kitame. Dar čia turime charizmatišką Herve‘ą Villechaize‘ą, antrą sykį erzinantį rasistiškai nusiteikusį šerifą suvaidinusį Clifftoną Jamesą bei žaviąją Maud Adams.
Asmeninis verdiktas – 7,5/10, nes tai pakankamai paprastas, bet labai jau žavius personažus turintis projektas, kuris suteikia smagią ir neprailgstančią pramogą, o taip pat dovanoja mums vieną iš įdomesnių iki šiol „Bondiados“ dvikovų.
„Šnipas, kuris mane mylėjo“ (angl. „The Spy Who Loved Me“), 1977 m.
Po dešimties metų pertraukos į „Bondiadą“ 1977 metais sugrįžo filmo „Gyvenk du kartus“ (angl. „You Only Live Twice“) režisierius Lewisas Gilbertas, kuriam šįkart buvo patikėta misija perkelti į kino ekranus vieną iš geresnių Iano Flemingo romanų – „Šnipas, kuris mane mylėjo“ (angl. „The Spy Who Loved Me“).
Filmas pasakoja apie horizonte pasirodžiusį kvanktelėjusi Karlą Strombergą, kuris nusprendžia paskandinti visą Žemę ir sukurti naują pasaulį po vandeniu. Nenorėdami, kad tai įvyktų, Jungtinės Karalystės ir Rusijos slaptieji agentai Džeimsas Bondas su Ania Amasova nusprendžia sujungti jėgas stodami į kovą su tokiu nenuspėjamu priešu.
Ir štai... Su šiuo filmu prasidėjo tas tipinis „Bondiados“ konvejeris su Rogeriu Moore‘u, kurį žiūrint reikia tiesiog išjungti smegenis ir mėgautis visu tuo absurdu, kuris vėliau tik augs ir augs.
Šis filmas yra kupinas labai keistų sprendimų ir itin klaikių ekspozicijų, pakankamai dviprasmiškai atrodančių dvikovų ir iš fantastikos srities atkeliavusių Džeimso Bondo įrankių kaip mašina, galinti pavirsti į povandeninį laivą, bet visumoje, tai veikia. Net sunku pasakyti kodėl, bet tikrai veikia. Prie viso to pridėkime vieną ikoniškiausių „Bondiados“ blogiečių – Nasrus, kuris su savo metaliniais dantimis gali prakąsti storą grandinę ar atkąsti gyvam rykliui peleką, nuostabiai atrodančius Egipto vaizdus bei aišku kontraversiškai vertinamą rusų ir britų žvalgybos agentų bendradarbiavimą ir turėsime smagų bei netikėtai atrodantį nuotykį. Absurdišką, komišką, bet visgi – nuotykį.
Užtat kas jau kas, bet techniškai filmas buvo patobulintas dar labiau, todėl jį žiūrint net ir dabartiniais laikais yra tiesiog velniškai malonu. Ir meninis apipavidalinimas, ir tam tikrų daiktų dizainas, herojų kostiumai ir grimas – visa tai yra tikrai pagirtina. Filmo garso takelis su Carly Simon atlikta daina „Nobody Does It Better“ priešaky irgi vertas pagyrimo. Neveltui šio filmo muzika buvo nominuota „Oskarui".
Aktoriai šįkart ne tokie šarmingi kaip ankstesniuose filmuose, bet Rogeris Moore‘as visais būdais stengiasi ir ne kartą šioje juostoje įrodo, jog jis dar pakankamai tvirtai laikosi įsikibęs šio vaidmens ir dar nežada jo niekam perleisti. Iš antraplanių herojų aišku paminėti verta Narsus suvaidinusį aukštaūgį Richardą Kielą, kuris savo charizma ir netipine išvaizda sukūrė išties gąsdinančiai atrodantį blogietį. Bondo „mergina“ Barbara Bach visiškai blanki ir neįdomi, o pagrindinis filmo antagonistas Karlas Strombergas, kurį įkūnijo Curdas Jurgensas, buvo neišnaudotas ir atrodė ne kaip palyginus su jo padėjėju metaliniais dantimis.
Asmeninis verdiktas – 7/10, nes tai vis dar tas šaunus, nors ir šiek tiek nuvažiavęs į lankas dėl savo absurdo projektas, kuris pasiūlo kelias naujoves ir aišku beveik idealiai atrodančią tiems laikams išorę. Aišku, atsižvelgus į veiksmo žanrą, kuris 1977 metais nebuvo dar toks išdirbtas.
„Munreikeris“ (angl. „Moonraker“), 1979 m.
Praėjus dviem metams nuo visai neblogo „Šnipas, kuris mane mylėjo“ (angl. „The Spy Who Loved Me“), trečią sykį „Bondiados“ serijoje į režisieriaus kėdę atsisėdęs Lewisas Gilbertas gavo progą ekranizuoti vieną ir sudėtingiausių Iano Flemingo romanų – 1953 metais pasirodžiusį „Munreikerį“ (angl. „Moonraker“).
Filmo istorija sukasi apie iš pirmo žvilgsnio įstatymus gerbiantį amerikiečių milijardierių Hugą Draksą, kuris iš tiesų ruošia mirtiną planą žmonijai. Jis siekia sunaikinti visą gyvybę Žemėje ir kai planetoje nebeliks nei vieno žmogaus, apgyvendinti ten jo kosminėje laboratorijoje išaugintus super-žmones. Jo planui sutrukdyti yra siunčiamas agentas 007, kuriam šįkart vykdyti teisingumą teks Mėnulyje.
Va toks yra šio filmo siužetas. Ta prasme... Visumoje, šis filmas tapo savotišku žingsniu į beprotiškai netikrovišką ir visiškai jokios logikos neturintį „Bondiandos“ etapą, kuris mano nuomone buvo pačiu prasčiausiu visoje serijoje. Tiesiog iš šnipų ir vėliau neblogai atrodančių nuotykių filmų, viskas pavirto į kažkokį vaikišką farsą su agentu 007 priešaky. Taip, tai žiūrisi linksmai, nes humoro čia yra labai daug, o situacijos priverčia kvatoti iš itin idiotiškų Džeimso Bondo priimtų sprendimų, bet tai jau nebe „Bondiada“, o kažkokia parodija.
Aišku, čia ne knygų bėda, o pačių kūrėjų, kurie pabandė ir toliau eiti koja į koją su naujomis Holivudo siūlomomis tendencijomis. Šįkart tai buvo akivaizdus bandymas mėgdžioti vieną filmą, kuris 1977 metais pasiekė stulbinančių rezultatų ir daugeliui kino studijų tapo tikru komerciškai sėkmingo filmo pavyzdžiu. Dar nesupratot apie ką kalbu? Kalbu aš apie „Žvaigždžių karus“ (angl. „Star Wars“), kurie netgi įkvėpė finalinę sceną su blasteriais. Dar betrūko, kad Džeimsas Bondas į rankas paimtų šviesos kardą ir nukirstų galvą pagrindiniam blogiečiui.
Kalbant apie personažus, tai jie filme kažkokie nykūs. Ypatingai antagonistas Hugo Draksas, kuris nekėlė jokios baimės, o atrodė kaip klounas, pasislėpęs savo kosminėje laboratorijoje. Džeimsas Bondas bei jo merginos irgi nežavėjo, nes jų vaidmuo filme buvo visiškai vangiai pateiktas. Bet net ne jie čia buvo labiausiai nuskriausti, o iš „Šnipas, kuris mane mylėjo“ pažįstamas blogiukas, pravarde „Nasrai“. Kaip kūrėjai išprievartavo šį personažą... Aš neturiu žodžių. Tiesiog... Ech...
Iš techninės filmo dalies didžiausiais pliusais aišku tampa gana kokybiška išorė, kuri daugelyje epizodų gelbėdavo, nes tiesiog buvo malonu žiūrėti į specialiuosius efektus, dekoracijas, garso ir vaizdo montažą bei itin stilingus herojų kostiumus. Pagrindinė filmo daina „Moonraker“ buvo atlikta Shirley Bassey, kuri jau ne vieną kartą buvo sudainavusi „Bondiados“ serijoje. Tik šįkart daina buvo tokia pat blanki kaip ir šioje juostoje pateikta istorija.
Aktoriai filme irgi atrodė visiškai nekaip. Rogeris Moore‘as dar bandė vaizduoti Džeimsą Bondą, bet jis pradėjo po truputį prarasti savo užsidegimą, kuris buvo matomas ankstesniuose trijuose filmuose. Pagrindinius antagonistus suvaidinę Michaelas Lonsdale‘as ir Richardas Klielas atrodė kaip klounai, o ne kaip blogiečiai, o Bondo „mergina“ „Lois Chilles irgi neatrodė taip charizmatiškai, kaip kitos iki jos serijoje pasirodžiusios ageno 007 damos.
Asmeninis verdiktas – 5/10, nes kaip komedija šis filmas visai neblogai veža ir suteikia savotiškai lengvą ir absurdo kupiną pramogą, bet kaip filmas apie 007 nuotykius, jis atrodo klaikiai apart vizualios dalies, kuri kažkiek gelbėja visą šią neįtikėtinai buką istoriją.
„Tik tavo akims“ (angl. „For Your Eyes Only“), 1981 m.
Po gerus finansinius rezultatus parodžiusio „Munreikerio“ (angl. „Moonraker“), buvo nuspręsta ir toliau vystyti absurdo kupiną „Bondiadą“. Prie naujojo 1981 metais pasirodžiusio projekto prisijungė režisūroje debiutuojantis Johnas Glenas, kuris prieš tai ilgus metus dirbo su šia serija kaip montažo specialistas.
Filmo istorija sukasi aplink britų karių Jonijos jūroje pamestą labai slaptą ir itin pavojingą technologiją, kuri priešo rankose gali tapti rimtu ginklu prieš Jungtinę Karalystę, o vėliau ir prieš visą pasaulį. Ir šią technologiją nori gauti rusų žvalgyba, kuri išsiunčia geriausius agentus. Tačiau jie net nenutuokia, jog su jais į kovą stos pats agentas 007.
80-ieji... Laikas, kai vakariečiai dažnai savo filmuose blogiečiais paveiksluodavo rusus. Ir dalinai jie buvo teisūs dėl jų filmuose pateiktų politinių aspektų. Tačiau visumoje, šie filmai buvo kuriami pagal vieną ir tą patį šabloną, kuris tiesiog vėliau įgriso, nes nieko naujo taip ir nebuvo mums parodyta. Tuo susirgo ir „Bondiada“, kuri pradedant šiuo filmu pradėjo vieną po kito štampuoti filmus, kuriuose dominuodavo Sovietų Sąjunga ir jos niekšiški planai pavergti pasaulį.
Tiesa, nors ir koks stereotipinis šis filmas yra, jis bent jau buvo kažkiek prižemintas prie tikrovės. Filmo veiksmas vyko Žemėje, kas jau džiugino, nes tie visi „Žvaigždžių karų“ (angl. „Star Wars“) stiliaus pasiskraidymai kosmose buvo tiesiog klaikūs. Bet, iš kitos pusės, pati istorija atrodo pakankamai sausa ir neįdomi. Misija, dėl kurios Džeimsas Bondas bando iškaršti kailį rusams, atrodo labai jau paprastai ir blankiai, palyginus su ankstesniais jo nuotykiais.
Bet ir ne vien misijoje buvo problemos. Filmo personažai irgi visiškai blankūs. Žiūri į juos ir sunkiai atskiri, kas yra blogietis, o kas tam blogiečiui tarnauja. Jokios charizmos, jokio užsispyrimo ir jokios grėsmės iš rusų pusės net nemačiau. Nors ir pats Džeimsas Bondas su jo nauja „mergina“ irgi nežavėjo. Bet kur ten sužavėsi, kai tave įstato į tokius neįdomius siužetinius rėmus. Ir dar... Filmo pradžioje mums parodoma viena scena su Blofeldu, kuri buvo nebloga, bet kartu, ji kėlė pasipiktinimą dėl to kaip buvo pasielgta su vienu iš svarbiausių „Bondiados“ veikėjų. „Nespoilinsiu“, patys pamatysite, jeigu dar nematėte.
Vienintelis šio filmo aspektas, kuris mane tikrai pradžiugino, tai kelios veiksmo scenos, kurios tapo tam tikra naujove serijoje ir jas buvo išties sunku įgyvendinti. Už tai riebus pliusas kūrėjams.
Kas dėl techninių aspektų, tai filmas atrodo tikrai tvarkingai ir maloniai akims. Patiko man kameros darbas, dekoracijos, kostiumai, garsas bei montažas. Pagrindinė daina „For Your Eyes Only“, kurią atliko Sheena Easton, buvo ganėtinai neįdomi ir visiškai neįsimintina.
Penktą kartą Džeimso Bondo vaidmenį atliekantis Rogeris Moore‘as atrodo labai pavargęs ekrane. O jam dar lieka du filmai, kas tikrai nežavi. Matosi, kad jam jau pabodo tas vaidmuo, nors, iš kitos pusės, nepamirškime, kad ir amžius jam neleido taip grakščiai judėti. Bondo „merginą“ suvaidinusi Carole Bouquet pasirodė neblogai, bet palyginus su kitomis agentą 007 supančiomis damomis iš ankstesnių filmų, ji buvo blanki. Tokia blanki, kaip ir blogiečius vaidinantys aktoriai, kuriuos atvirai nelabai ir įsiminiau.
Asmeninis verdiktas – 6/10, nes nors filme ir buvo pamažintas absurdas, bet jo istorija nuo to nepagerėjo. Tai blankus, visiškai neįsimenamas, nors ir turintis tikrai tvarkingą techninę dalį, projektas.
„Aštuonkojė“ (angl. „Octopussy“), 1983 m.
Antruoju režisieriaus Johno Glenno „Bondiados“ filmu tapo 1966 metais pasirodžiusio trumpo Iano Flemingo pasakojimo „Aštuonkojė“ (angl. „Octopussy“) motyvais sukurtas projektas, kuris privertė studijos vadovus sunerimti dėl agento 007 ateities.
Filmas pasakoja apie paslaptingomis aplinkybėmis žuvusį MI6 agentą 009. Kas jį nužudė? Kodėl jį nužudė? Niekas to nežino. Tai išsiaiškinti turi Džeimsas Bondas, kuris siunčiamas slaptai misijai į Indiją, kurioje jam teks stoti akis į akį su savo praeitimi ir susipažinti su kerinčio grožio ir mirtį nešančia „Aštuonkoje“.
Su šia juosta po truputį buvo pradėtas Džeimso Bondo laidojimas, nes tiesiog neliko jau Iano Flemingo romanų, todėl „Bondiados“ kūrėjams teko patiems mąstyti, kaip galima būtų pateikti naujus agento 007 nuotykius. Ir jie aišku sumąstė kaip, tačiau tai jau buvo visai kitoks žvilgsnis į seriją, kuris neturėjo šarmo, kuriuo galėjo pasigirti knygų ekranizacijos.
Šis filmas, nors ir dalinai buvo paremtas Iano Flemingo kūryba, nes buvo dar likęs trumpas pasakojimas, visgi parodė, jog su fantazija pas „Bondiados“ kūrėjus ne viskas yra tvarkoje. Tai jau buvo ne Džeimso Bondo nuotykiai, o kažkoks cirkas. Ironiška, nes filmo pabaiga ir vyko cirke. Ir ji buvo tokia... Tokia... Neskani. Bet ne apie pabaigą noriu pašnekėti.
Pirmiausia, kas labiausiai užkliuvo, jog filme nesijautė jokio nuotykio ir rimtos grėsmės. Tai buvo eilinė, visiškai blankiai atrodanti ir pasauliui pernelyg didelės žalos negalėjusi padaryti misija, kurioje agentui 007 tiesiog teko keliauti iš vieno taško į kitą, kad surastų nusikaltėlius. Antra – vėl buvo kalti rusai, kurie norėjo nesantaikos. Rimtai, kiek jau galima buvo kišti tuos rusus, kurie vos ne kas trečiame „Bondiados“ filme buvo prikišę nagus prie ko nors. Kai nebeliko „Spektro“, kuris buvo žymiai pavojingesnis priešas, reikėjo rasti kažką kito ir jais tapo tuo metu už uždangos savo pasaulyje gyvenantys komunistai. Tiesiog genialu.
Personažai juostoje blankūs ir nesukeliantys visiškai jokio didelio susidomėjimo. Net ir Džeimsas Bondas jau čia kažkoks ne toks. Jau nekalbant apie blogiečius, kurie buvo tokie stereotipiniai ir prifarširuoti įvairių klišių, jog žiūrint į juos buvo galima tik šypsotis, nes jų pateikimas priminė kai kurias būsimas parodijas su Leslie‘iu Nielsenu.
Kas dėl veiksmo, tai filme jo tikrai pakako, todėl bent jau tai leido kažkiek atsipalaiduoti ir gauti šiokią tokią pramogą peržiūros metu. Kažkada, kai buvau vaikas ir žiūrėdavau „Bondiadą“, buvo visiškai dzin kas vyksta, bet kai jau esi suaugęs, atkreipti dėmesį į tą absurdą, kuriuo tada maitino kino žiūrovus. Bet žiūrovai ir tada nebuvo durni ir filmui atnešė vos 67 milijonus dolerių. Tai buvo vienas prasčiausių „Bondiados“ rezultatų, atsižvelgus į 27 milijonų biudžetą, kuris buvo investuotas į filmo produkciją.
Iš techninių aspektų, filmas atrodo neblogai, nes kaip ir visuomet, prie jo dirbo tikra profesionalų komanda, kurios dėka tiek kostiumai, grimas, dekoracijos, šukuosenos ir aplinka atrodė kerinčiai. Kameros darbas irgi šiame filme pagirtinas, o garso ir vaizdo montažas nekėlė jokio diskomforto.
Šeštą kartą Džeimso Bondo amplua pasirodęs Rodžeris Moore‘as visiškai išsikvėpė ir šiame filme atrodė kaip koks nors zombis. Aš rimtai. Vien pasižiūrėjus į jo akis matėsi, kaip jam nesinori čia būti. O ką kalbėti apie jo vangiai atrodančius judesius veiksmo scenose. Jo „merginomis“ šįkart tapo jau mums filme „Žmogus su auksiniu pistoletu“ (angl. „The Man with the Golden Gun“) matyta Maud Adams ir žavioji Kristina Wayborn. Jos suvaidino neblogai, bet pagrindinį blogietį įkūnijęs Louisas Jourdanas visiškai nepasistengė ir jo personažas atrodė itin blankiai, net ir palyginus su pavargusiu Moore‘u.
Asmeninis verdiktas – 5,5/10, nes nors istorija atrodė pritemta ir visiškai neįdomiai pateikta, o aktoriai nesugebėjo pernelyg gerai pasireikšti, filme visgi buvo keli geri veiksmo epizodai ir kaip visuomet tvarkingai atrodanti bei akis džiuginanti išorė.
„Žvilgsnis į žmogžudystę“ (angl. „A View to Kill“), 1985 m.
1985 metais priartėjome prie dar vienos svarbios pabaigos „Bondiadoje“. Kalbu aišku apie aktoriaus Rogerio Moore‘o finalinį pasirodymą agento Džeimso Bondo vaidmenyje, su kuriuos jis buvo neišskiriamas nuo 1973 metų. Septintąjį jo suvaidinto agento 007 nuotykį ir vėl ėmėsi režisuoti tas pats Johnas Glenas, kuriam tai jau buvo trečiasis serijos filmas.
Juostos siužetinės linijos epicentre atsiduria vienas rimčiausių agento 007 priešų – nacių genetinių eksperimentų produktas Maksas Zorinas, kuris turi slaptą planą sunaikinti Silicio slėnį, kuriame vyksta svarbūs JAV moksliniai ir techniniai tyrimai. Tačiau netikėtai jam kelią pastoja Džeimsas Bondas.
Štai ir viskas, su šiuo filmu baigėsi Rogerio Moore‘o era, o tuo pačiu baigėsi ir absurdiškas požiūris į „Bondiadą“, kuri pastaruoju metu priminė „klounadą“. Žmonėms jau norėjosi kažko kito, ką puikiai įrodė ir kritikų įvertinimai, ir kuklesnis uždarbis tiek JAV, tiek ir pasaulyje.
Asmeniškai man, šis filmas puikiai įsiminė dėl pagrindinio blogiečio, todėl dabar jį peržiūrėjęs patyriau savotišką nostalgiją tiems laikams, kai per televizorių su tėčiu kiekvieną savaitgalį žiūrėdavau „Bondiados“ filmus. Ir man keista, kad būtent Maksas Zorinas taip įsiminė. Matyt viskas dėl puikaus aktoriaus Christopherio Walkeno, kuris jį suvaidino. Tai manau ir pradėsiu nuo personažų.
Blogietis filme pakankamai klišinis, tačiau jis yra įdomus ir tikrai grėsmingas, palyginus su keliais ankstesniais antagonistais, kurie negalėjo sukelti Džeimsui Bondui tiek daug žalos. Be to, Maksas Zorinas turėjo ir labai charizmatišką padėjėją MeiDei, kuri ne tik žavėjo savo išskirtiniais fiziniais duomenimis, bet ir buvo ganėtinai įdomiu veikėju, kuris karts nuo karto maloniai papildydavo kai kurias scenas. Kas dėl agento 007, tai jis šioje juostoje buvo šiek tiek atsigavęs, dėl ko buvo tikrai malonu į jį žiūrėti. Jo „mergina“ Steisė neišskirtinis, bet ir ne visiškai blankus personažas, kokiu dažnai tapdavo ankstesnės agento 007 damos.
Pati istorija yra paprasta kaip dvi kapeikos, bet tai šiuo atveju nedaro visiškai jokios įtakos peržiūrai, nes viskas čia sukasi aplink personažus ir jų daromus veiksmus, bendravimą bei gėrio ir blogio konfrontaciją, o ne pačią misiją. Todėl filme nėra pernelyg daug absurdiškų situacijų ir sprendimų, kurie tiesiog priverstų isteriškai juoktis dėl lakios scenaristo fantazijos. Nesakau, kad tokių scenų filme nėra, bet jų tiek mažai ir jos tokios nekaltos, kad pabandžiau tiesiog nekreipti į jas dėmesio.
Iš techninių filmo sprendimų, pagirčiau labai gerą operatoriaus darbą, kuris tiesiog džiugino mus savo efektingai nufilmuotais veiksmo turinčiais kadrais. Vien kaip kietai atrodo finalinė scena su „Cepelinu“. Taip pat pagirčiau ir pagrindinę filmo dainą „A View To Kill“, kurią atliko legendinė grupė „Duran Duran“. Dėl meninio apipavidalinimo irgi nėra priekaištų, nes tiek filmo produkcijos dizainas, tiek ir visi į jį įeinantys aspektai nesuerzino nei vienai akimirkai.
Kas keista, jog paskutiniam pasispardymui Džeimso Bondo amplua, aktorius Rogeris Moore‘as atrodė atsigavęs ir net geriau žiūrėjosi ekrane nei dviejuose ankstesniuose filmuose. Taip pat pagirti reikėtų Christopherį Walkeną už jo įsimintiną vaidmenį bei MeiDei įkūnijusią juodaodę „amazonę“ Grace Jones. Aš tik nesupratau vieno. Čia 80-aisiais buvo tokia mada į filmus kviesti tokios nestandartinės ir kovinės išvaizdos moteris? Nes ir „Rokis IV“ (angl. „Rocky IV“) turėjo panašią damą – Bridget Nielsen, kuri vėliau žavėjo mus ir kituose panašaus pobūdžio projektuose. Tanya Roberts, atlikusi Džeismo Bondo „merginos“ vaidmenį, buvo visai nebloga savo amplua, nors ir ne tokia ryški kaip Grace Jones.
Asmeninis verdiktas – 6,5/10, nes šis filmas sukėlė man nemažai nostalgijos, o tuo pačiu, tai buvo ganėtinai žvalus ir ne toks absurdiškas projektas kaip keli ankstesni filmai su Rogeriu Moore‘u, kuris su šia juosta paliko „Bondiadą“.
„Į dienos šviesą“ (angl. „The Living Daylights“), 1987 m.
Atsisveikinus su Rogeriu Moore‘u ir jo absurdiškai atrodančiais „Bondiados“ filmais, buvo nuspręsta šiek tiek pakeisti kryptį ir susikoncentruoti ties pačiu nutrūktgalviškai atrodančiu veiksmu. Juo labiausiai ir buvo pagardintas naujas skyrius apie agentą 007, kuriame 1987 metais Johno Gleno režisuotame filme buvo pristatytas naujas Džeimsas Bondas – Timothy‘is Daltonas.
Jubiliejinio 15-ojo „Bondiados“ filmo istorija sukasi aplink konfliktą Afganistane, kuriame siautėja Tarybų Sąjungos generolas Georgijus Koskovas. Pardavinėdamas ginklus vietiniam narkotikų platintojui ir teroristui, generolas užsiraukia britų žvalgybos nemalonę. Situacijos tirti yra siunčiamas agentas 007, kuriam pirmą kartą teks susidurti su visa kariuomene.
Ką gi galiu pasakyti apie naują žvilgsnį į Džeimso Bondo nuotykius ir naują agentą 007? Ogi nieko. Nes nors ir šis 1987 metų filmas gerąja prasme savo daugmaž tikroviškesniu siužetu išsiskiria nuo pastarųjų keturių juostų, jis neturi tos „bondiškos“ dvasios, kuri buvo būdinga net ir patiems prasčiausiems serijos projektams.
Tai ganėtinai blankus, daug stereotipų savyje sukaupęs ir tiesiog niekinantis rusų valdžiažmogių vedamą politiką filmas. Nesakau, kad tai yra blogai, nes reikia kritikuoti visokias padugnes, kurios siekia karo. Tačiau nereikia pamiršti, jog tai ne eiliniai Džono Rembo nuotykiai, o visgi „Bondiadai“ priklausantis filmas, todėl norėtųsi daugiau rafinuoto žvilgsnio į rodomas problemas. O pasižiūrėjus šią juostą, vienu metu atrodo, kad žiūrime 1988 metais kino ekranus pasiekusio „Rembo III“ (angl. „Rambo III“) priešistorę.
Kas dėl veiksmo, tai filmas atrodo įspūdingai. Aišku, atsižvelgus į rodomą laikotarpį. Jau nuo pačių pirmų kadrų galima pasikrauti gera energija ir gauti tiek daug įtampos, jog iki pat seanso pabaigos ji mus laikys savo glėbyje. Išradingai atrodančios gaudynės, susidūrimai su priešais, kovos ant arklių ir susišaudymai filme verti dėmesio ir pagarbos kūrėjams, kurie nusprendė kažkiek pakeisti pačios „Bondiados“ santūrią stilistiką į dinamiškesnio pobūdžio reginį.
Patys personažai nelabai įdomūs. Naujas Džeimsas Bondas bent jau nelabai susižiūri ir atrodo prasčiau nei Seano Connerio ir Rogerio Moore‘o įkūnyti agentai 007, bet ir ne taip blankiai kaip George‘o Lazenby‘io suvaidintas personažas. Kaip agentas jis nekelia pasitikėjimo, kaip meilužis žiūrisi vangiai, o ir kaip profesionalus žudikas taip pat neįtikina. Aš jau nekalbu apie antraplanius personažus, antagonistus ir Džeimso Bondo „merginą“, kurie irgi ne itin išsiskyrė iš minios.
Kas liečia techninius filmo aspektus, tai juosta atrodo pagirtinai ir šviežiai. Produkcijos lygis dar labiau išaugo, todėl ir pačios kovos bei veiksmo scenos pasidarė gyvesnės ir malonesnės akims. Garso montažas, kameros darbas, meninis apipavidalinimas ir Johno Barry‘io atlikta pagrindinė daina „The Living Daylights“ nekelia jokių pašalinių minčių, nes viskas susižiūri ir susiklauso pakankamai gerai.
Pasirinkus puikų, išties puikų aktorių Timothy Daltoną pagrindiniam vaidmeniui buvo kaip ir geras sprendimas, nes šis žmogus moka įsikūnyti į bet ką, tačiau Džeimso Bondo amplua jis atrodė pernelyg susikaustęs ir ne taip efektingai kaip ankstesni jo kolegos. Tiesiog ne jo vaidmuo ir tiek. Antraplaniai aktoriai kaip Andreasas Wisniewski, Johnas Rhysas-Daviesas, Joe Donas Bakeris, Jeroenas Krabbe‘as bei Maryam d‘Abo nespinduliavo jokia charizma, todėl jų personažai atrodė itin nuobodžiai. Pasibaigus filmui net sunku prisiminti juos ir ką jie tokio ten vaidino.
Asmeninis verdiktas – 6,5/10, nes tiek savo istorija, tiek ir veikėjais, šis filmas nusileidžia net ir patiems absurdiškiausiems „Bondiados“ filmams, bet savo veiksmu ir įtampoje laikančiu siužetu jis yra galva aukščiau už kitus.
„Leidimas žudyti“ (angl. „Licence to Kill“), 1989 m.
Visai neblogus finansinius rezultatus pademonstravęs pirmasis „Bondiados“ filmas su Timothy Daltonu vos po dvejų metų sulaukė tęsinio, kurį režisavo tas pats Johnas Glenas, kuriam tai buvo penktasis ir finalinis karjeroje „Bondiados“ projektas. Tiesa, pagrindinio vaidmens atlikėjui irgi.
Filmo istorija sukasi aplink agento 007 gerą draugą iš CŽV Feliksą Leiterį, kuris vos nemiršta po susidūrimo su Kolumbijos narkotikų prekeivio Franzo Sančeso galvažudžiais. Tačiau jo žmonai ne taip pasiseka ir ji miršta. Apie tai sužinojęs Džeimsas Bondas nusprendžia atkeršyti piktavaliui kolumbiečiui sunaikindamas ne tik jį, bet ir visą jo organizaciją.
Šįkart piktuosius rusus ir korumpuotus KGB agentus „Bondiados“ kūrėjai trumpam paliko ramybėje ir susitelkė į problemas Pietų Amerikoje, kurioje siautėjo ne ką mažiau pavojingi karteliai su savo milijardais. Ir tai buvo labai neblogas pasirinkimas, nes pati narkotikų prekeivių tema bei asmeninė nuo jų nukentėjusio žmogaus vendeta tais laikas buvo dar ne tokia nuvalkiota.
Kas man patiko filme, jog Džeimsas Bondas čia atrodė labai pažeidžiamas ir kaip žmogus, ir kaip agentas. Ir ne vien jis nukenčia nuo nusikaltėlių, bet ir nuo korumpuotos teisėsaugos bei savo valdžios, kuri atima iš jo vieną itin svarbią jo darbe privilegiją – leidimą žudyti. Tai dar labiau komplikuoja jo situaciją kovoje su priešiškai prieš jį nusistačiusiu narkotikų karteliu.
Be to, filme be įdomiai papasakotos istorijos, turime dar ir labai gerai įgyvendintas veiksmo scenas, kurios ankstesniame filme buvo didelis privalumas, o čia jos tik papildė pačios istorijos privalumus. Vien už sceną su sunkvežimiu filmo gale galima tik nuoširdžiai paploti. Net dabar su šimtamilijoniniais biudžetais nesugeba taip efektingai nufilmuoti tokio tipo epizodų.
Šįkart veikėjai irgi buvo įdomūs. Tiek pats Džeimsas Bondas atsiskleidė prieš mus iš dar nematytos perspektyvos, tiek ir blogiečiai filme atrodė grėsmingai bei turintys savo neblogai išvystytas šalutines istorijas. Nors klišių irgi buvo. Pavyzdžiui blogiečių meilė rykliams, kuri jau nebe pirmą kartą mums yra rodoma „Bondiados“ filmuose. Liūdna tik, kad Džeimso Bondo „mergina“ atsiliko nuo visų kitų herojų ir buvo pavaizduota ekrane kaip neįdomi pilka pelytė.
Vizualiai juosta yra džiuginanti, nes daugelyje veiksmo scenų buvo galima matyti jau natūraliai atrodantį šoninį vaizdą, o ne uždėtą foną kaip buvo anksčiau. O kokie kieti sprogimai čia ir kaip juos gerai nufilmavo operatorius Alecas Millsas, jog neįmanoma tokiais epizodais nesigrožėti. Kiti techniniai aspektai kaip garso takelis, kostiumai, grimas ir dekoracijos prisidėjo prie kokybiškos techninės dalies. Gaila tik dėl vieno, jog pagrindinė filmo daina „Licence to Kill“, kurią atliko Michaelas Kamenas, nebuvo tokia ryški kaip pats filmas.
Jeigu sakiau ankstesniame atsiliepime, jog Timothy‘is Daltonas nelabai žiūrėjosi Džeimso Bondo amplua, tai šioje juostoje jis įgavo pagreitį ir pateikė mums visiškai kitokį agento 007 pavidalą. Bet, deja, daugiau jo neišvydome šiame vaidmenyje, nors po šios juostos pasirodymo jo potencialas buvo tikrai didžiulis. Smagu filme buvo matyti ir jaunąjį Benicio Del Toro, kurio karjera prasidėjo nuo filmų, susijusių su narkotikais, ir iki šiol tęsiasi pasirodant tokio pobūdžio juostoje. Smagus buvo ir blogiečio vaidmenį atlikęs Robertas Davi bei Talisa Soto. Užtat Carey Lowell kaip Bondo „mergina“ nesukėlė didesnių emocijų.
Asmeninis verdiktas – 7,5/10, nes tai žymiai geresnis, įdomesnis ir efektingesnis filmas už pirmąjį Timothy Daltono projektą agento 007 amplua, kuris suteikia ne vien labai kietą ir įtampoje laikančią pramogą, bet ir parodo mums Džeimso Bondo nuotykį iš dar iki šiol nematytos perspektyvos.