Bridžita Džouns sugrįžta. Ji taip susitelkusi į savo vienišės gyvenimą ir karjerą, kad eilinį kartą gimtadienį švenčia viena, besiklausydama „All by Myself“. Tačiau jos tuščio gyvenimo pro akis nepraleidžia geriausia draugė ir išsitempia ją į muzikos festivalį. Ten ji sutinka žavingą milijonierių, su kuriuo prisimena jaunesnes savo dienas. Ar naktis. Visai netrukus Bridžitos gyveniman sugrįžta ir buvusi aistra Markui Darsiui. O galiausiai jos gyvenimą sudrebina dar viena naujiena. Ji – nėščia. Vienintelė bėda: Bridžita nežino, kas yra vaiko tėvas.
Filmo istorija pakankamai žinoma ir iš kitų panašaus tipo filmų, tačiau po šiuo skėčiu ji neatrodo nuvalkiota. Galbūt lengvabūdiškas Bridžitos portretas ir du dėl jos konkuruojantys vyrai atrodo kaip dar neišsemta istorija, kurią žiūrėti labai paprasta ir be galo malonu. Tai absoliučiai neįpareigojantis pasakojimas, kuris suvalgys dvi jūsų gyvenimo valandas ir leis iš salės išeiti besišypsant.
Ne dėl to, kad pabaiga yra laiminga, ar kad filmas buvo be galo geras, o tiesiog. Galbūt dėl to, kad viskas yra paprastai nuoširdu. Svarbiausias dalykas – nesistengiama žiūrovo apkrauti pernelyg supainiotais siužetiniais vingiais, o britiško absurdo ir švelniai cyplaus Bridžitos balso kupina juosta tiesiog atpalaiduoja.
Techniškai filmas kiek padrikas. Viena vertus – viskas atrodo neblogai, bet žiūrint įdėmiau, matosi, kurios vietos perkarpytos ir akivaizdžiai turėjo būti kažkas kito. Kad ir gimtadienio sveikinimas darbe, kuris, bent jau pagal anonsus, turėjo būti lyg ir sveikinimas su nėštumu. Taip pat, pradžioj vyno taurė – tai puspilnė, tai tuščia, tai vėl pilna. Tokių klaidų juostoj pasitaikė tikrai ne viena.
Nepaisant to, prieš visas šias klaidas galime užmerkti akis ir mėgautis istorija, klausant net labai gero garso takelio. Į kurį įpaišoma ir Celine Dion, ir Ellie Goulding ir Edas Sheeranas. Beje, pastarasis veikėjas filme yra daugiau nei tik garso takelyje ir ta vieta yra absurdiškai juokinga.
Kalbant apie aktorius sunku nepastebėti, kaip smarkiai yra pasikeitusi Renee Zellweger. Jau anksčiau ji neturėjo ypatingai didelio talento vaidinti, tačiau dabar, po tiek plastinių operacijų, jai sunku net nusišypsoti neatrodant kaip mumijai. Akivaizdu, kad aktorei pasidarė be galo sunku veidu išreikšti emocijas, kas jai sekėsi prieš 15 ar 12 metų. Moterų pusėje savo aktorinius sugebėjimus geriausiai naudojo ir tiesiog valdė Emma Thompson, suvaidinusi Bridžitos daktarę. Kitos aktorės, kaip Gemma Jones, Sally Phillips ar Sarah Solemani, pasirodė pakankamai gerai ir pridėjo savotiško žavesio visai juostai, bet smarkiai neišsišoko.
Tuo tarpu vyrai, kad ir kaip ten bebūtų, ir vėl tempė visą filmą. Lygiai taip pat, kaip ir su pirmosiomis dalimis. Ir čia vėl reikia lenkti galvą prieš nepriekaištingai pasirodantį Coliną Firthą. Šįkart konkurentas buvo jau ne Hugh Grantas (kuris, beje, juostoje vis tiek savotiškai figūruoja), bet amerikietis aktorius Patrickas Dempsey‘is. Jo pasirodymas taip pat labai geras. Galima sakyt, jis visiška C. Firtho veikėjo priešingybė. Jei ankstesnėse dalyse C. Firthas ir H. Grantas buvo abu baisiai nerangūs vyrai, tai šis priešingybės atsiradimas įnešė pokyčių į istoriją.
„Bridžitos Džouns kūdikis“ nėra jau toks superinis filmas, po kurio norėtųsi aikčioti, tačiau jį žiūrėti visai malonu. Jis paprastas, lengvai britiškas, išlaikomas ankstesnių filmų humoro stilius, o visos nesėkmės yra tokios žemiškos, kad akivaizdu, jog jos galėtų nutikti bet kuriam mūsų. Ir šis paprastumas, visos žmogiškos ydos ir natūralumas pavergia. Filmo metu tikrai ne kartą pasijuoksite, o smagi muzika fone tik pakels nuotaiką. Kai humoras ir vaidyba susijungia į vieną visumą (net jei R. Zellweger sunku stebėti), filmas prabėga akimirksniu. Nesvarbu, kas esate, vyras ar moteris, šis filmas tikrai pakels nuotaiką. Ypač, jei matėt ankstesnes dalis.
Filmo anonsas: